Autobiografinis Manuelio Vilaso romanas kritikus nustebino tokiu atvirumu, koks literatūros pasaulyje retai pasitaiko. Ordesa – atokus slėnis Pirėnų kalnuose, jis taip pat – knygos autoriaus prisiminimų taškas. Manuelio tėvas mirė prieš dešimtmetį, mama – prieš metus. Alkoholizmas ir romanas su moterimi sugriovė jo paties santuoką, o du paaugliai sūnūs, retai jį aplankantys, neatrodo pernelyg susidomėję tėvo gyvenimu. Dalydamasis prisiminimais, potyriais ir kasdienybės detalėmis, autorius skatina mąstyti apie tai, apie ką dažnai sunku kalbėti – nežinią, ligą, mirtį, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Ši knyga kitokia, sunkiai nusakoma, tarsi beformė. Įprastai noveles ir poeziją kuriantis Manuelis Vilas „Ordesą“ įmeta kažkur tarp jų. Skaitytojas jaučia audrą, šėlstančią autoriaus sieloje – jo vaizduotėje atgyja mirę protėviai, vaikystės prisiminimai ir besikeičiantis Ispanijos veidas. Po tėvų mirties Manuelio kasdienybę lydinčios vizijos tarsi bangos skalauja jo sąmonę, jis stengiasi suprasti savo paties vidutinio amžiaus liūdesį ir tuštumą. Tai gilių apmąstymų knyga – vieni jų pilni prasmės, kiti – kasdienybės akimirkų.

Knygoje mažai veiksmo. Lengvu, kiek aikštingu stiliumi pasakojamas nenugludintas gyvenimas, o tai, ką skaitome apie pasakotoją – tik atsitiktinumas. Ispanijoje vienas labiausiai pripažintų rašytojų ir poetų studijavo ispanų filologiją ir dvidešimt metų dirbo mokytoju.

Manuelis Vilas gimė 1962 metais nedideliame Šiaurės rytų Ispanijos miestelyje Barbastre. Savo karjerą pradėjęs nuo poezijos, labiausiai išgarsėjo savo novelėmis. 2014 metais rašytojas, poetas ir žurnalistas į knygą „Paklausykit manęs“ sudėjo savo feisbuko įrašus.

Labiausiai įvertintą, Ispanijos literatūros premijas susirinkusį ir į daugybę kalbų išverstą Manuelio Vilaso romaną į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė, išleido leidykla „Alma littera“. Rašytojas atsakė į Augustės Gittins klausimus.

Kiek laiko užtrukote rašydamas savo autobiografinį romaną „Ordesa“?

Rašiau savo knygą trejus metus, daug ką perrašiau, taisiau, redagavau. Galiausiai įsivėliau kone į psichologinę kovą su rankraščiu.

Turėjo būti nemenkas iššūkis! Ar sunku rašant išlikti teisingam sau? Juk žodžiai priklauso tik jums, argi nekilo pagunda pavaizduoti gražiau, nei buvo iš tikrųjų?

Mane vedė meilės ir dėkingumo jausmas tėvams, ir tai buvo be galo gražu. Nebuvo reikalo pagražinti praeities. Apie viską pasakojau taip, kaip man atrodė ir ką pats išgyvenau.

Knygoje daugiausiai rašote apie tėvus. Ar norėjote parašyti apie juos viską, ką prisimenate, kad atmintis kuo ilgiau išliktų gyva?

„Ordesa“ – tai meilės laiškas. Parašiau jį savo tėvams, kad šeimos istorija nenugrimztų į užmarštį. Rašyti – vadinasi, prisiminti.

Skaičiau keletą atsiliepimų, kurie „Ordesa“ vadina ramybės knyga. Ką jums tai reiškia?

Norėjau pakviesti žmones pažvelgti į savo vidinį pasaulį, apmąstyti gyvenimo ir laiko paslaptį. Taip pat tai yra mirties ir užmaršties teritorijų tyrinėjimas.

Rašote poeziją, esė, romanus. Kuris žanras jums artimiausias?

Romanas. Vienareikšmiškai.

Ispanijoje esate vienas labiausiai vertinamų rašytojų. Ar galite pasakyti, kodėl rašote? Kas būtų, jeigu liautumėtės tai daręs?

Rašymas yra gyvybiškai svarbus poreikis daryti, ką moki ir išmanai. Rašymas man – visas gyvenimas.

Literatūroje, kaip aš ją suprantu, svarbu yra darbas ir pastangos, kurias įdedi. Tai verčia tobulėti. Ir tai matosi su kiekviena nauja knyga.

Lengva suskaičiuoti išleistas knygas. O kiek knygų ir idėjų saugoma jūsų galvoje?

Idėjų ir sumanymų – daugybė, tačiau, kaip sakė prancūzų poetas Mallarmé, vien turėdamas idėją, knygų nesukursi, reikalingi žodžiai. Galite sukaupti daugybę gerų minčių, sumanymų, tačiau romanas, istorija ar eilėraštis gimsta, kai dirbi su žodžiais.

Daug laiko gyvenote tarp JAV ir Ispanijos. Ką reiškia gyventi skirtingų kultūrų šalyse?

Rašytoją toks gyvenimas tik praturtina, juk leidžia pažinti skirtingą gyvenimo būdą, patirtis. Daraisi labiau tolerantiškas, daugiau suprantantis, įsigilini ir mėgini suvokti kitą kultūrą. Esu gyvenęs ir Italijoje. Labai norėčiau aplankyti Lietuvą, nes jūsų šalyje niekada nesu buvęs. Smagu atrasti kažką naujo, mano gyvenimui tai suteikia pilnatvės.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Manuel Vilas

ORDESA

Dėkoju gyvenimui už dovaną gautą.

Jis davė man juoką, davė man raudą.

Apdainuoju laimę, kai širdgėla nelanko,

Tos amžinos sesės laiko mane už rankų,

Ir tavo daina – tai mano dainos aidas,

Taip visur aplinkui mano daina sklando.

Violeta Parra

1

Jeigu tik žmogaus skausmą būtų galima išmatuoti tiksliais skaičiais, o ne miglotais žodžiais. Jeigu tik būtų koks nors būdas įvertinti, kiek mes kentėjome, patvirtinti, kad skausmas turi masę, ir jį išmatuoti. Anksčiau ar vėliau visi suvokia savo būties menkumą šiame pasaulyje. Yra galinčių su tuo taikstytis.

Bet tik ne aš.

Žiūrėjau į Madrido miestą ir mane nuo galvos iki kojų nutvilkė jo gatvių, namų ir žmonių nerealumas.

Aš irgi buvau ecce homo – tik menkas žmogus.

Aš nesupratau gyvenimo.

Pokalbiai su kitais žmonėmis varydavo nuobodulį, būdavo vangūs ir žeidžiantys.

Kalbėtis su kitais būdavo nepakeliama: mačiau visų, esamų ir būsimų, pokalbių su žmonėmis beprasmybę. Žinojau, kad jie bus pamiršti dar nepasibaigę.

Nuokalnė prieš kitą nuokalnę.

Tas pokalbių beprasmiškumas ir tuštybė: ir iš kalbančiojo pusės, ir kuris pokalbį palaiko. Tuštybė bendru sutarimu, kad pasaulis galėtų egzistuoti.

Tuomet aš ir vėl prisiminiau tėvą. Pašnekesiai su juo atrodė vienintelis dalykas, į kurį neverta nusispjauti. Grįžau prie tų pokalbių, tikėdamasis atokvėpio nesėkmių virtinėje, kai viskas, regis, ritasi velniop.

Atrodė, kad mano smegenys suakmenėjo ir nesugeba atlikti net paprasčiausių užduočių. Pamėginau žaisti sudėties veiksmus su automobilių numeriais ir tai gramzdino mane į gilų liūdesį. Kalbėdamas ispaniškai pradėjau daryti klaidas. Man prireikdavo nemažai laiko išspausti sakinį, kol pašnekovas, stebintis mane su gailesčiu arba su panieka, galiausiai pats jį užbaigdavo. Mikčiodamas kartodavau tą patį sakinį šimtus kartų. Galbūt tas emocinis stenėjimas slėpė kažką gražaus. Reikėjo, kad tėvas tai paaiškintų. Nuolat galvodavau apie jo gyvenimą. Per jį stengiausi rasti paaiškinimą savo paties gyvenimui. Tapau įsibauginusiu žmogumi, kuriam pradeda vaidentis.

Žiūrėdamas į veidrodį mačiau senėjimą, bet ne savo, o kažkieno kito, jau palikusio šį pasaulį. Žiūrėjau, kaip sensta mano tėvas. Šitaip galėjau prisiminti jį labai aiškiai ir tiksliai, man tereikėdavo pažvelgti į veidrodį ir jis lyg pagal kažkokį nežinomą ritualą, šamanų apeigas ar atvirkštinę teologinę tvarką pasirodydavo.

Susitikti su tėvu veidrodyje reiškė ne laimę ar džiaugsmą, o tik dar stipriau primygti liūdesį, smukti dar giliau ir dar labiau sustirti dviem negyvėliams, kurie kalba.

Matau tai, kas nebuvo skirta matyti, matau materijos plotmę ir pagrindą, matau globalų visų dalykų nesvarumą. Skaičiau Teresės Avilietės knygas, ir ji turėjo panašių minčių. Tik ji tuos dalykus pavadino vienaip, aš kitaip.

Pradėjau rašyti ir tik rašymas padėjo išsikrauti nuo tos daugybės tamsių žinučių, sklindančių nuo žmonių, gatvių, miestų, politikos, komunikacijos priemonių ir nuo to, kas esame.

Didysis to, kas esame, vaiduoklis – tai konstrukcija, mažai primenanti gamtą. O didysis vaiduoklis veikia labai sėkmingai, žmonija tvirtai tiki jo buvimu. Štai čia ir prasideda mano bėdos.

2015 metais planetą sukrėtė liūdesys, prasiskverbdavęs į žmonių bendruomenes lyg koks virusas.

Man padarė smegenų kompiuterinę tomografiją. Apsilankiau pas neurologą. Tokį drūtą, nuplikusį vyrą išpuoselėtais nagais ir kaklaraiščiu po baltu chalatu. Jis atliko keletą tyrimų. Nuramino, kad mano galvoje nėra nieko keisto. Kad ten viskas gerai.

Tada pradėjau rašyti šią knygą.

Man atrodė, kad mano sielos būsena yra neryškus prisiminimas to, kas nutiko tolimame kampelyje šiaurės Ispanijoje, kuris vadinasi Ordesa ir yra apsuptas kalnų. O tas prisiminimas buvo geltonas, Ordesos pavadinimą užliejo geltona spalva, o už Ordesos išryškėjo tėvo figūra 1969-ųjų vasarą.

Dvasinė būsena yra vieta – Ordesa. Taip pat ir geltona spalva.

Viskas yra geltona. Kai visi daiktai ir žmonės atrodo geltoni, vadinasi, su jais kažkas neaišku arba jie prisipildė kartėlio.

Širdgėla yra geltona, štai ką noriu pasakyti.

Šiuos žodžius rašau 2015 metų gegužės 9-ąją. Prieš septyniasdešimt metų Vokietija pasirašė besąlygiškos kapituliacijos aktą. Po kelių dienų Hitlerio portretus pakeis Stalino portretai.

Istorija taip pat yra sąžinės graužaties kamuojamas kūnas. Man penkiasdešimt dveji ir esu savo paties istorija.

Ką tik namo grįžo abu mano sūnūs, pažaidę padelį. Lauke negailestingai svilina. Žmones ir planetą kamuoja nepermaldaujamas karštis.

Ir žmonijai vis sunkiau tą karštį pakelti. Tai nėra vien klimato pokyčiai – tai savotiškas Istorijos kvietimas atsipeikėti, savotiškas senųjų mitų kerštas naujiesiems mitams. Klimato kaita – tai ne kas kita kaip moderni apokalipsė. O apokalipsė mums patinka. Ji užkoduota mūsų genuose.

Butas, kuriame gyvenu, apšnerkštas, visur pilna dulkių. Ne sykį bandžiau jį iškuopti, bet tai neįmanoma. Niekada švarinimasis nebuvo mano stiprioji pusė ir visai ne dėl to, kad nebūčiau stengęsis. Galbūt mano genuose yra kažkokių likučių, siejančių mane su aristokratija. Nors tai sunkiai įtikima.

Gyvenu Raniljas avenidoje šiaurinės Ispanijos mieste, kurio pavadinimo dabar nebeprisimenu: čia vien dulkės, karštis ir skruzdėlės. Neseniai buvo tikras skruzdžių antpuolis, ir naikinau jas dulkių siurbliu: susiurbęs šimtus jų jaučiausi įvykdęs teisėtą genocidą. Žiūriu į keptuvę, padėtą virtuvėje. Keptuvėje prisvilę riebalai. Reikia ją iššveisti. Neįsivaizduoju, ką patiekti sūnums per pietus. Tas banalus maisto klausimas. Pro langą matyti katalikų bažnyčia, abejingai priimanti saulę ir jos bedievišką šviesą. Svilinančią saulę, kurią Dievas sviedžia tiesiai į žemę it juodą, nešvarų ir apiplyšusį kamuolį, kažkokį puvėką ar šiukšles. Argi nematote tų saulės šiukšlių?

Gatvėse nė gyvos dvasios. Ten, kur aš gyvenu, gatvių nėra, tik tušti šaligatviai, nukloti purvo ir negyvų žiogų. Žmonės išvykę atostogauti. Paplūdimiuose mėgaujasi vandeniu. Negyvi žiogai taip pat spietėsi į šeimas, turėjo šventinių dienų, šventė Kalėdas ir gimtadienius. Visi mes – varganos sielos, įstrigusios egzistencijos tunelyje. Egzistencija – tai moralinė kategorija. Gyvenimas mus verčia veikti, ką nors daryti, kad ir kas tai būtų.

Šiame gyvenime supratau tai, kad visi mes, vyrai ir moterys, esame viena ir ta pati egzistencija. Kada nors toji bendra egzistencija turės politinį atstovavimą, ir tądien bus žengtas žingsnis į priekį. Aš to nebepamatysiu. Daug ko nebepamatysiu, nors matau šią akimirką.

Visada matydavau dalykus.

Mirusieji visada kalbėdavo su manimi.

Mačiau tiek daug visko, kad ateitis galiausiai pradėjo kalbėti su manim lyg su kaimynu ar netgi draugu. Turiu omenyje tuos asmenis, tuos vaiduoklius, mirusiuosius, savo mirusius tėvus ir meilę, kurią jiems jaučiau, ir kad ta meilė niekada neapleidžia.

Niekas nežino, kas yra meilė.