Vilniaus miesto muziejaus direktorė, menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė sakė, kad nuotaikos gan liūdnos, nes teko antrą kartą nukelti atidarymo datą. Tačiau vylėsi, kad pavyks atsidaryti jau po mėnesio – kovo 19-ąją. „Muziejų norėjosi atidaryti šiandien – būtų simboliška ir gražu. Nesinorėjo naują instituciją virtualiai atidaryti – gyvas, kad ir pavėluotas atidarymas bus geriau, nei šiandien visą parodos turinį atskleisti virtualiai. Bet šiandien paleisime savo internetinę svetainę – kviesime švęst gimtadienio į internetinę svetainę“, – kalbėjo ji.

Veiksmas vyksta, dūmai rūksta

Taip esą bus bent koks nors gimtadieninis, šventinis judesys atliktas. „ Veiksmas vyksta, dūmai rūksta, redaguojame paskutinius sakinius, šįvakar – startuos vilniausmuziejus.lt internetinė svetainė“, – ragino apsilankyti pašnekovė.

Rasa Antanavičiūtė
Foto: Gintautas Beržinskas


Artėja Vilniaus 700 metų jubiliejus, kurį minėsime 2023 metais. Ir tai, anot R. Antanavičiūtės, svarbi priežastis, įsteigiant muziejų. „Vilniuje iki šiol nebuvo miesto muziejaus. Tad 2020-ųjų vasario 19 dieną Vilniaus miesto taryba nusprendė tokią instituciją steigti. Tačiau tai ne vienintelis svarbus veiksnys – dabar apskritai yra skiriama daugiau dėmesio vietai, kurioje gyveni. Dėmesys savo aplinkai, noras sužinoti kuo daugiau apie ją – tarsi tvyro ore. Tai juntama ir tarp Vilniaus gyventojų, ir tarp kultūros institucijų. Tokiu atveju muziejus turi daugiau prasmės, turi priežastį atsirasti, kad galėtų papasakoti Vilniaus gyventojams apie sostinę“, – aiškino direktorė.

Domėjimasis Vilniumi, anot jos, pradėjo reikštis prieš gerą dešimtmetį. „Kasmet išleidžiama nemažai leidinių, prisiminimų, albumų, taip pat ir ekskursijos gana intensyviai vyko prieš karantiną – po sostinės mikrorajonus, netradicines erdves. Visa tai tarsi ir užaugino muziejaus idėją. Visas priežastis ir susiklosčiusias palankias aplinkybes kartu sudėjus – institucija buvo įkurta“, – pasidžiaugė R. Antanavičiūtė.

Suprantama, kad vos atsidaręs muziejus į visus klausimus negalės atsakyti, tačiau žadama, kad čia bus galima sužinoti kur ieškoti reikiamos informacijos. „Toks informacijos, miesto pažinimo centras. Stengsimės sužinoti, kur „padėta“ viena ar kita informacija“, – uždavinius sau kėlė menotyrininkė.

Vilniaus muziejus
Foto: Gintaras Janavičius


Patalpos Vokiečių gatvėje (Vokiečių g. 6), kur šiandien įsikūrė muziejus, priklauso miesto savivaldybei. „Panaudos teise perdavė jas mums penkeriems metams. Tikimės, kad per tą laiką kartu su savivaldybe pavyks rasti labiau reprezentacines – muziejui tinkamas patalpas. Dabar esame įsikūrę gyvenamojo namo pirmajame aukšte. Jei galvoti apie standartinį muziejų – patalpos atrodo gana alternatyviai. Tačiau kol kas, pačioje pradžioje – tinkamos. Vieta gera – daug žmonių praeina, patogu ateiti. Bet ateityje vis dėlto erdvė turėtų būti didesnė, ir tada jau būtų galima pagalvoti apie nuolatinę ekspoziciją, supažindinančia su miestu ir turistus. Kol esame Vokiečių gatvėje, planuojame daryti laikinas temines parodas, apie tam tikrus Vilniaus gyvenimo aspektus. Turistų irgi lauksime, parodos bus dvikalbės“, – pažymėjo R. Antanavičiūtė.

Rinks ir kaups su Vilniumi susijusius daiktus

Rengiant galimybių studiją R. Antanavičiūtė ėmė interviu iš ilgamečio Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio. Šiandien ji citavo garsųjį muziejininką, kuris tuomet pažymėjo, kad muziejui atsirasti reikia devynerių metų. „Kaip vaikui atsirasti reikia devynių mėnesių. Tai mes spurtuojame. Bandome viską daug greičiau padaryti, bet tokiai institucijai susikurti reikia šiek tiek laiko“, – apie neblogą įsibėgėjimą kalbėjo ji.

Muziejaus rinkinys ir parodos, anot R. Antanavičiūtės, dažniausiai skirsis. „Muziejus tradiciškai turi tokią funkciją – rinkti, kaupti ir saugoti tam tikrus artefaktus. Vilniaus muziejus rinks ir kaups daiktus, kurie susiję su Vilniumi arba yra čia pagaminti. Galvojame išplėsti rinkinį – rinkti ne tik daiktus, bet ir istorijas, prisiminimus, pildyti video, audio archyvą. O parodas rengsime naudodamiesi tiek rinkinyje esančiais daiktais, tiek skolindamiesi daiktus – eksponatus iš kitų ekspozicijų. Muziejus visai jaunas – rinkinio lentynos kol kas tuščios. Pirmąją parodą rengiant sėkmingai bendradarbiaujame su keletu institucijų, kurios mielai skolina daiktus tam parodos laikotarpiui, paskui mes juos grąžinsime“, – bendradarbystės svarbą pabrėžė ji.

Kol kas muziejus dar nėra suformulavęs siekiamybės ar svajonės įsigyti kokį nors tam tikrą eksponatą. „Iš tiesų, mums labai norisi daiktų, kurie gali papasakoti nebūtinai viso miesto, bet vienos šeimos gyvenimo istoriją, vienos laiptinės, vieno namo, kurie pasakotų apie gyvenimą mieste. Tai gali būti patys įvairiausi kasdienybės daiktai, kurie žmonėms tam tikru metu atrodo atgyvenę, nereikalingi, juos tiesiog išmeta... Tarkim, Vilniaus saldainių fabriko saldainių dėžutės, saldainių popieriukai, atvirutės, ženkliukai, kokie nors suvenyrai ar panašios smulkmenos“, – daiktus, galinčius tapti eksponatais, ekspromtu vardijo pašnekovė.

Vilniaus muziejus
Foto: Gintaras Janavičius


Nacionaliniams muziejams, pašnekovės manymu, tokie daiktai būtų ne tokie įdomūs, bet Vilniaus miesto muziejaus atveju, – įdomūs. „Na, ir projektai – Vilniui skirti architektūriniai brėžiniai, urbanistinio dizaino projektai, fotografijos. Svajojame turėti savo fotografą, tokį, kokiu XX a. pirmoje pusėje buvo Vilniaus fotometraštininkas, dabar gerai žinomas Janas Bulhakas. Kuris fiksuotų miestą, jo vaizdus, kurie po šimto metų vėl atrodys pakankamai egzotiškai ir įspūdingai“, – ateities vizijomis dalijosi R. Antanavičiūtė.

Vilnius iki šiol neturėjo miesto muziejaus

R. Antanavičiūtė yra kilusi iš Vilniaus, toje pačioje sostinės senamiesčio vietoje gyvena beveik visą savo gyvenimą. Tai, anot jos, irgi turėjo lemiamos įtakos domėtis aplinka, kurioje gyvena, ieškoti būdų, kaip geriau ją pažinti. „Visgi didžiausias pastūmėjimas šita idėja užsiimti kilo tuomet, kai studijavau Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje ir rašiau disertaciją apie Vilnių, XX a. pirmą pusę, įvairius miesto politinius pertvarkymus. Nustebino, kiek mažai žinome apie Vilnių, kaip sunku vienoje vietoje susirasti reikiamą informaciją – tam reikia specifinių žinių. Taip, jos yra – archyvuose, bibliotekose... Pradėjau galvoti, kodėl taip yra, kodėl nėra institucijos ar leidinių, kurie supažindintų gyventojus su miesto istorija. Užkliuvo fenomenas, kad Vilniuje nėra miesto muziejaus, kuris galėtų pabandyti tą spragą iš dalies užpildyti“, – apie pačią idėjos užuomazgą pasakojo ji.

Menotyrininkė kažkada yra pastebėjusi, kad su miesto muziejaus atsiradimu vėluojama kone šimtmečiu. Dauguma miesto muziejų, R. Antanavičiūtės teigimu, Vakarų Europoje kūrėsi XIX a. pbg.- XX a. pr. „Ir Vilniuje buvo tokių minčių, pirmą paminėjimą spaudoje radome 1912-aisiais. Buvo svarstoma, kad Vilniaus rotušė tiktų muziejui, bet ta idėja kažkaip greitai užgeso. Ji vėl buvo atgaivinta tarpukaryje – kai Vilnius buvo Lenkijos respublikos dalimi. Muziejus buvo įkurtas 1933-ųjų kovo 15-tą (todėl mums ši data svarbi atidarymui). Tiesa, jis taip ir neparengė nė vienos parodos, neatsidarė... 1939-aisiais miesto savivaldybė įsigijo pastatą muziejui, bet tada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas – visi planai žlugo“, – atgamino istorinius įvykius pašnekovė.

Iš minėto muziejaus išsivystė dabartinis Dailės muziejus. „Pasikeitė pavadinimas, rinkinių turinys – miesto muziejaus kaip ir neliko. Kai kūrėsi tarpukaryje, jis buvo savalaikis, bet yra ir jaunesnių miesto muziejų. Kiek tekę domėtis, Vokietijoje ir šiandien kai kuriuose miestuose atsidarinėja, kiti persitvarko iš esmės, keičia pavadinimus, braukia žodį „istorija“ – tampa ne miesto istorijos, o miesto muziejais. Tokio judėjimo, bruzdėjimo yra, susiję su dėmesiu gyvenamai vietai“, – pažymėjo R. Antanavičiūtė.

Palinkėjus, kad šįsyk muziejus visgi atsidarytų, R. Antanavičiūtė sakė, kad reikia kantriai sulaukti karantino pabaigos: „Tikiuosi, tą prakeiksmą suardysime, sulaužysime – atsidarysime sėkmingai“, – viltingai kalbėjo muziejaus direktorė.

Vilniaus gimtadienio proga ji linkėjo gyventojams jaustis miesto šeimininkais. „Viskas priklauso nuo žmonių, viskas vilniečių rankose – linkiu šito nepamiršti“, – baigdama pokalbį sakė R. Antanavičiūtė.