Sunku tiksliai įvardyti pagrindinę šios daugiasluoksnės, apmąstymus provokuojančios knygos styguojančią ašį, nes joje retrospektyvus žvilgsnis į nueitą gyvenimo kelią susipina su daugybe kitų lygiagrečiai besiplėtojančių naratyvų: vaikystės prisiminimais, sąmonės srauto fragmentais, asociacijomis, įvairiais istoriniais ekskursais, pedantišku skirtingų pomėgių ir skirtingų kūrybinės veiklos sričių (architekto, dizainieriaus, konstruktoriaus, pedagogo, fotografo, rektoriaus) aprašymus, kartu apžvelgsime žvejybos subtilybes, plauksime laiveliais Lietuvos upėmis ir ežerais, aplankysime kai kurias artimas ir tolimas pasaulio šalis... Ne mažiau svarbi knygos dalis siejasi su filosofo vertais metafiziniais apmąstymais apie įvairias pasaulio sandaros, žmogaus būties, socialinio, politinio gyvenimo, kultūros ir meno raidos problemas.

Aptariamos knygos tekstas yra neatsiejamas nuo autoriaus asmenybės, konkrečių jo biografijos vingių, kurie paliko ryškią žymę pasaulėžiūroje ir kūryboje. Brėdikio nedemonstruojamas žmogiškos savigarbos jausmas ir padorumas kriziniais atvejais, kai reikėjo rizikuoti savo kailiu, niekuomet nekėlė abejonių.

„Koks žmogus, tokia ir kūryba“, – sako sena kinų patarlė. Šiame glaustame teiginyje stebėtinai daug gyvenimiškos tiesos, kadangi asmenybės mastelis, jo humanitarinė erudicija, estetinis imlumas neišvengiamai palieka pėdsakus visose žmogaus kūrybinės veiklos srityse. Kūrybiškumas sudaro giliausią Brėdikio asmenybės savastį, ši savybė atsiskleidžia ne tik didžių architektūrinių objektų, mažosios architektūros statinių, fotolakštų serijose, bet ir dizainerio stichijoje, tai yra unikalių žvejojimo objektų: įvairių blizgių, voblerių, dirbtinių muselių, ir daugybės skirtingų pagalbinių žvejybos prietaisų konstravime ir tobulinime. Kūryba, – rašo jis, – tai ir įgimtas poreikis, ir kartu prievartinė žmogaus veikla. Siekis ir pastangos keisti ir tobulinti aplinką, o kartu ir save, manau, ir yra gyvenimo prasmė... Prigimtinis gaivališkumas ir galinga biologinė energetika paaiškina išskirtinį Brėdikio dėmesį įvairioms kūrybinės raiškos formoms. Jo niekuomet netenkino viena kūrybinės raiškos sritis, tad nuolatos blaškėsi tarp įvairių menų mūzų ir potraukių.

Be architektūros, kuri pasiglemžia daugiausia kūrybinės energijos, Dailės akademijoje jis garsėja kaip dizaineris, subtilus fotografas, savitas į šaržuotą stilių linkęs piešėjas, aistringas gamtos ir kelionių mėgėjas, rafinuotas lašišinių žuvų žvejybos specialistas, puikus studentų mėgstamas pedagogas linkstantis į filosofinę metafiziką, kurią ironiškai pavadina „šuniškomis mintimis“.

Gilindamasis į knygos tekstą tiesiog vizualiai regi įvairių aprašomų Lietuvos istorijos tarpsnių ir miestų vaizdus: tarpukario Biržus, pokario metų Vilniaus senamiesčio architektūrinę išvaizdą Dailės instituto aplinkoje, sovietinio periodo ir pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečių kasdienio gyvenimo epizodus. Tekste susipina įvairiausi siužetai, lyriniai nukrypimai, išnyra įvairių epochų, kultūrų, meno sričių simboliai. Kartais rodos, kad šis kūrinys – aliuzija į taip netolimą žaismingai atkuriamą beveik pusę amžiaus aprėpiančią sovietmečio kultūros, socialinio gyvenimo istoriją, jos dvasią, pobūdį perteikiančius įvykius ir personažus. Tačiau ši daugybės spalvingų detalių prisodrinta neretai neabejotinai svarbi „istorinė“ dalis neretai nepastebimai nuslenka į antrąjį pasakojimo planą. Tuomet istorinis naratyvas virsta tik išoriniu dekoratyviu fonu, kuriame skleidžiasi intymi autoriaus intelektualinė ir kūrybinė biografija, su daugybe daugiau ar mažiau sudėtingos jo individualaus gyvenimo peripetijos.

Įdomus yra ir paties Brėdikio nuo ankstyvos vaikystės tapomas besikeičiančių erdvių aplinkos pasaulis – nuo ribotos uždaro kiemo erdvės, Biržų pilies ir ežero teritorijų, per karo nuniokotą Vilnių, Lietuvos miškus, upelius, upes, miestelius į už Lietuvos ribų esančias globalaus postmodernaus pasaulio erdves. Klajojant ir ieškant savo kelio, atsiskleidžia autoriaus jausmingumas, aštrus protas ir lietuvio mentalitetui neįprastas ryžtas atvirai prabilti nepopuliariomis mūsų intelektualinėje terpėje temomis. Tai tvirto charakterio žmogus, kuris nebijo atsiskleisti su visom jam būdingomis silpnybėmis. Jo autobiografiniuoses tekstuose negalima nepastebėti autoironijos, apsinuoginimo, netgi saviplakos (panašių savianalitinių pasažų su pabrėžto egzistencijos laikinumo bruožais Lietuvoje aptinkame tik autoriaus kolegos Augustino Savicko autobiografinėse knygose ir interviu).

Prie šių ryškiu personalistiniu atspalviu nuspalvintų Brėdikio tekstų dera ir autoriaus minčių dėstymo stilius. Jis kupinas įvairių istorinių refleksijų, metafizinių apmąstymų, poetinės vaizduotės polėkių, skirtingų metaforų, simbolių, kalbos figūrų, intonacijų, specifinių sovietiniam laikotarpiui būdingo slaviško žargono elementų. Šioje minties pulsacijos ir pasakojimo formų sampynoje sudėtingą metafizinį mąstymo stilių dažnai keičia iš pasąmonės gelmių išplaukiantis asociatyvus, o jį kandus, ironiškas, su dramatiškais motyvais. Prakalbus apie stilistinę knygos įvairovę, negalima nepastebėti ir groteskiškai nupieštų sovietinio gyvenimo vaizdų, šaržuotų valdininkų portretų, spalvingų kolegų ir taiklių gyvenimo kelyje sutiktų žmonių charakteristikų. Naratyviniai ypač su skaidrios vaikystės epizodais, išvykomis į gamtą, plaukiojimu ežerais, upėmis, meškeriojimu susiję leitmotyvai čia susipina su išnyrančiais įspūdžiais iš kelionių į kitus miestus ir kitas šalis. Šie aprašinėjimai prisodrinti pikantiškų detalių, kurios ilgai išliks skaitytojų atmintyje kaip įtaigių ir negrįžtamai į praeitį nugrimzdusių subjektyvios tikrovės vaizdų liudijimai.

Knygoje daug intriguojančių nukrypimų nuo pagrindinės pasakojimo linijos į skirtingas pažinimo ir žmogaus kūrybinės veiklos sritis, sugrįžimų atgal ir daugelio kitų neįprastų žaidybinių literatūrinės kompozicijos elementų, kuriuos puošia spontaniški ekskursai į įvairias mokslinio pažinimo sritis ir turiningi filosofiniai autoriaus pokalbiai su savo virtualiu partneriumi metafizinio mąstymo šalininku ŠUVA.

Čia išryškėja du specifiniai, autoriaus asmenybės antspaudu paženklinti šios knygos ypatumai, apie kuriuos galima ilgai samprotauti. Tai atviras mąstymo stilius ir dialogiškumas. Siekdamas suteikti įtampą savo svarstymams apie įvairias intelektualios biografijos peripetijas Brėdikis pasirinko kritiškai mąstančio su akivaizdžiais filosofiniais polinkiais, nemėgstančio tuščiažodžiauti ir nekertančio iš peties intelektualo, kuris nuolatos kelia sudėtingus klausimus ir ieško į juos atsakymų. Taip knygoje atsiveria subtiliai užmaskuota, tačiau milžiniška kūrybingo dialoginio mąstymo erdvė – tai neišsemiama iš realių šeimoje gyvenusių kalyčių Megutes, Meškutės vaizdinių išsirutuliojusio vienišo žmogaus dialogų partnerio ŠUNS pamąstymų versmė.

Šis atviras mąstymo būdas, atkaklus individualios tiesos ieškojimas ryškus visame knygos tekste; jį geriausiai atspindi nesibaigiantys intymūs pokalbiai su savo alter ego virtualiu šunimi. Kaip tik jis yra vienas spalvingiausių visuomet pasislėpęs jaukiame kampe ar šmėžuojantis netoli ir išsiskiriantis žaižaruojančiu intelektu bei spontaniškomis reakcijomis, antraplanis knygos herojus. Jo ištaromis galima estetiškai mėgautis, jos nuolat sudaro energetinę dialoginiam mąstymui būdingą įtampą. Šiuose užuominų, nutylėjimų kupinose ŠUNS ištarose atsiveria kažkas naujo, jaučiamas kitokios, be socialinių konvencijų minties prieskonis, ar originalių idėjų, požiūrių užuomazgos.

Autorius skaitytoją veda savo gyvenimo ir minties labirintais kilnaširdiškai tarsi minėtam ištikimiausiam savo bičiuliui atkišdamas priešais nosį kvapnų, dievišką palaimą žadantį išsvajotą kaulą nuo kurio neįmanoma atitraukti žvilgsnio...

Pagrindinis knygos veikėjas, be sąmojingomis replikomis įsiterpiančio šuns, yra pats autorius, o jo pasakojimų siužetinių linijų įvairovė – didžiulė, tačiau jų svarba ir vaidmuo knygos tekste, atsižvelgiant į aprašomą objektą ar vyraujančią siužetinę liniją, nuolatos keičiasi. Intensyvių minčių prisodrinta dalis keičia netgi vizualiai tekste įkūnytos pauzės arba spontaniški poetinės dvasios polėkiai, sąmoningi nukrypimai į derlingas idėjų ir minčių lankas. Glaustai tariant, tekstas yra plėtojamos šakniastiebio principu: pagrindinė siužetinė linija nuolatos išsišakoja į įvairias šalutines šakeles ir ūgelius, plėtojasi savo natūraliai besiskleidžiančiomis trajektorijomis. Knyga žavi netikėtais minties posūkiais, sumaniomis įžvalgomis, taikliais kupinais ironijos pastebėjimais skirtingais gyvenimo ir kūrybos proceso klausimais.

Visose knygos dalyse jaučiamas universalus kūrybinis pradas, jo svarba bet kurioje autoriaus asmenybės raiškos srityje. Čia daug taiklių įžvalgų, apmąstymų apie gyvenimą, mus supantį gamtos pasaulį, užbanizuotą aplinką, žmonių santykius, kultūrą, meną, kūrybos procesą, meno kūrinius ir daugybė kitų kūrėjui svarbių problemų. Nuolatos išnyra neišvengiamas mąstančio kultūros žmogaus ir valdžiažmogio konfliktas.

Gaivališka prigimtimi, aistringa meile gamtai, nonkonformizmu, požiūriu į šunį kaip ištikimiausią bičiulį, minties aštrumu, pagarba paprastiems žmonėms, vos ne mistinę prasmę teikiančiam žuvų pasauliui ir daugybe kitų bruožų Brėdikis primena mūsų poezijos genijų Sigitą Gedą. Kitais charakteringais Brėdikio bruožais laikyčiau stiprų nedemonstruojamą savigarbos jausmą, galingą biologinę energiją įveikiančią valią, vidinį nuoseklumą savo gyvenimiškose nuostatose ir darbuose. Galiausiai, visuose jo kūrybinės raiškos srityse, nepaisant prigimtinio gaivališkumo, paliko gilų rėžį disciplinuotumo ir pedantiškumo reikalaujantis ilgametis darbas pasirinktos profesijos – architektūros baruose.

Būdamas vienu iškiliausių šalies architektų, šis gamtą dievinantis kūrėjas jau subrendęs pasineria į nuo vaikystės pažįstamos savo motinos profesijos fotografijos subtilybes. Brėdikio meninė fotografija aprėpia įvairias gamtos pasaulio, žmogų supančios aplinkos ir kasdienio gyvenimo sritis; čia vyrauja ciklinis ar, kitais žodžiais tariant, serijinis mąstymas. Dėmesį patraukusį objektą Brėdikis savo fotografijose kaip chirurgas, siekia išpreparuoti, atskleisti kitas daugeliui neregimas puses, pro išorinį lukštą prasiskverbti iki gelminės esmės pažinimo. Todėl ypatingą svarbą čia įgauna neįprastas požiūrio kampas, savitas kompozicinis sprendimas, koloritas ir vyraujančios nuotaikos perteikimas.

Brėdikis sukūrė daug skirtingų foto lakštų serijų atspindinčių didžiai asmeninį santykį su išoriniu pasauliu. Vieni vaizduoja Vilniaus miesto panoramas, senamiestį, priemiesčius, parkus, Nėries pakrantes ir tiltus, charakteringus miesto architektūros ansamblius, kiti – provincijos miestelių ir kaimų kasdienybę, treti – etnografinio pobūdžio vaizdus, ketvirti – natūralios nuolatos besikeičiančios ir įvairiomis spalvomis žavinčios gamtos apraiškas, penkti – upėtakiautojų ir keliautojų upėmis epizodus, šešti – Lietuvos miškų ir vandenų poetiką, septinti – įvairias gamtoje besiskleidžiančias gyvybės apraiškas ir pan. Jo gausiuose fotografijų rinkiniuose taipogi aptinkame daugybę kelionių, po įvairias užsienio šalis, įkvėptų ciklų. Iš sukurtų foto lakštų gausos galime išskirti kelias pagrindines styguojančias jo kūrybinę evoliuciją ir ryškiausiai atskleidžiančias jo estetinių nuostatų savitumą pakraipas: 1) eksperimentinės fotografijos, su naujų, netikėtų, formalių sprendimų ir efektų ieškojimais; 2) Vilniaus architektūrinės fizionomikos vaizdų serijas ir 3) neabejotinai vertingiausią, jo kaip fotomenininko, kūrybos dalį sudarytą iš įvairių, dažniausiai miškingos Dzūkijos gamtos vaizdus ir gyvius vaizduojančių, ciklų.

Atskirą ne mažiau svarbią Brėdikio foto lakštų grupę sudaro Vilniaus miesto architektūrinei fizionomikai skirti darbai, iš kurių išsiskiria panoraminiai, iš vadinamojo „paukščių skrydžio“ taško fiksuoti, Vilniaus senamiesčio vaizdai. Ir šioje darbų serijoje pirmiausia į akis krinta akylus architekto kompozicijos meistro žvilgsnis, kadangi lakštai išsiskiria nepriekaištingais kompoziciniais sprendimais.

Tačiau estetiniu požiūriu svarbiausia Brėdikio fotografijų dalis siejasi su įvairias gamtos pasaulio ir gyvybės formų metamorfozes vaizduojančiais ciklais. Jo gamtos formų grožio jausmas jautriai niuansuotas, jis pastebi ir efektingai išplėšia iš būties srauto kitiems nepastebimas detales.

Fotografo požiūrio aštrumas ir savitumas atsiskleidžia ne tik kupinų didžios poetikos miško, upių, medžių, smulkesnės gamtos augalijos motyvų, tačiau ir mažiausių gyvių: plaštakių ir įvairiausių vabalėlių gyvenimo virsmų perteikime. Čia iškart iš pasąmonės gelmių išplaukia gilios filosofinės prasmės kupinas Brėdikio foto lakštų ciklas, kurį be jokios ironijos galima būtų traktuoti kaip ir foto epopėją Žvilgsnis į vorų gyvenimą (2006). Jame subtilia metaforų kalba atsiskleidžia sudėtingiausia gyvenimo filosofijos ir būties procesų drama. Sugebėjimas kitiems neregimuose dalykuose įžvelgti didžiulę prasmę, išvysti kitiems neregimas spalvas, ar išgirsti kitiems negirdimos slėpiningos būties muzikos garsus yra pirmas ir ryškiausias autentiško menininko kūrybos bruožas.

Tarp fizikos ir metafizikos
Foto: Knygos viršelis

Ne mažiau kompozicijos ir spalvinės kultūros požiūrių yra įdomūs foto lakštų ciklai Bobų vasaros miškų tinklai (2006) ir Miško paklotės augalija (2008). Šių ciklų darbuose itin jautriai išryškinamas pačių paprasčiausių augalų santūriai prislopintų spalvų ir formų neryškios poetikos grožis ir taurus aristokratizmas.

Šis Brėdikio kūrėjo judėjimas nusibrėžtame pasaulio įvairovės ir grožio išryškinimo kelyje tęsiasi įvairiais pavidalais, jis toliau turtinamas naujais atradimais ir susidūrimais su tikrove dramatiškame nūdienos pasaulyje. Tačiau ar gali sąžiningas žmogus, patriotas svajojęs apie taip mums svarbios Nepriklausomybės, Laisvės atgimimą ir regėdamas realiame mūsų valstybės, jos kultūros ir meno gyvenime iškilusius sunkumus ir negeroves, tyliai susitaikyti su esama padėtimi ir suteikti išrišimą sau pačiam? Todėl ir nuolatos įvairiais pavidalais išnyra vidinis šio knygos teksto dramatizmas, nuolatinis atviram mąstymui būdingas skausmingos žmogaus egzistencijos ir Tėvynės būties klausimų kėlimas ir atsakymų į juos ieškojimas...

Aptariamoje knygoje vyrauja amžinos ir laikui nepavaldžios būties prasmės ir kūrybingos asmenybės egzistencijos temos, kurių neblėstantį aktualumą lemia nuolatinės priešingų kategorijų: gėrio ir blogio, tiesos ir melo, grožio ir bjaurasties, šlovės ir užmaršties, drąsos ir nevilties, atgimimo ir saulėlydžio ir pan., – metamorfozės. Rekomenduočiau ją skaityti visiems, ir skaityti ne vieną kartą, nes joje tiesiog per daug visko vienam kartui. Ją galima nagrinėti detalėmis, galima gilintis į kurią nors vieną siužetinę liniją ar daug vienu metu, galima aptarinėti ištisus vakarus namuose ar gamtoje prie klajūno laužo, geriant arbatą. Įdėmesnis skaitytojas čia suras daug įvairių poteksčių, subtilių estetinių užuominų, nutylėjimų, egzistencinių pamąstymų apie amžinas žmogaus būties ir kūrybinės saviraiškos problemas.