Beje, ši knyga dalyvauja Metų knygos rinkimuose, vaikų kategorijoje. Prozininkas, knygų apie gamtą autorius bei fotografas vaikams skirtame renginyje sakė, kad ši nuotaikinga knygelė, pasakojanti apie sniego žmogelių linksmybes atsirado ne šiaip sau: „Susitikimuose su vaikais, užduodu tokį klausimą: kada paskutinį kartą matėte tikrą sniegą? Tik pusė pirmokų pakelia rankutes... Dabar, žiemą, gal saują sniego ir sugebėjo gniūžtei prisirinkti. Nežinau, kaip šiandien yra Kaune, bet Vilniuje galima nulipdyti ir namo dydžio sniego žmonių. Turime begalę sniego – iškrito tiek, kad medžių šakos nulinko iki žemės.“

Sniego žmogeliai lipdo vienas kitą

Paklaustas, iš kur atsirado jo knygos herojai – sniego žmogeliai, S. Paltanavičius tikino susirūpinęs dėl besmegenių pavadinimo. „Mes taip rūpestingai ridename, tempiame vieną rutulį ant kito, ieškome morkos – ir tą žmogų pavadiname besmegeniu. Jūs netikėkite, tai nėra besmegenis – tai sniego žmogus. Jis turi daug smegenų, tik jos – iš sniego. Žinokit, ir kitiems pasakykit, tai – sniego žmogeliai“, – su užslėpta prasme vaikams kalbėjo rašytojas.

65-ąjį gimtadienį neseniai paminėjęs S. Paltanavičius pasakojo matęs visokių žiemų. „Esu kaimo vaikas, užaugęs vienkiemyje prie Kazlų Rūdos girios. Tais laikais žiemomis buvo begalė sniego – lipdydavome, po pusnimis išsikasdavome tunelius, ištisus koridorius. Šiandien vaikai sakytų – metro. Tik traukiniai ten nevažiavo, mes rogutėmis pralėkdavome“, – smagiais atsiminimais dalijosi jis.

Tačiau sniego žmogeliai, S. Paltanavičiaus tikinimu, gimė ne todėl, kad jis norįs papasakoti apie žiemą. Ne visi suaugę supranta, ką svajoti ir fantazuoti mokantys vaikai galvoja. „Išsaugokite tai. Sniego žmogų lipdykite tokį, kokį norite. Kaip jums vaizduojasi, tokį lipdykite – ir šuniuką šalia ar dinozaurą. Sniego žmogelių niekas nelipdo – jie lipdo vienas kitą“, – į vaikus kreipėsi rašytojas.

Foto: Screenshot


Svajonė gali tapti bet kuo

Šią mintį vertėtų apgalvoti ir suaugusiesiems. „Ne vienas vaikas nėra manęs paklausęs, kaip taip nutiko, kad jie gali vienas kitą lipdyti. Bet suaugę klausia, nes jie per dideli pamatyti. Čia ir yra didžioji esmė – tik vaikai girdi tas dainas, kurias sniego žmogeliai ant stogo dainuoja, mato juos. Tai knyga apie tą svajonę, kuri gali tapti bet kuo, net tokiu dyvu – sniego žmogeliu“, – drąsino visus autorius.

S. Paltanavičius paskaitė vieną istoriją iš naujosios savo knygos apie žvirblį, kuri, regis, įgis naują posakio „nespręsk apie knygą iš viršelio“ prasmę. Tarp eilučių mokantiems skaityti:

Žvirblis

„Vieną dieną ant namo stogo į sniegą nutūpė žvirblis, jis buvo su juodu pagurkliu, dailia kepurėle ir rusvais dėmėtais sparnais. Tikras dabita. Sniego žmogeliai matydavo žvirbliukų purpsinčių kieme, bet net nemanė, kad žvirblis gali būti toks murzius. <...> „O gal ji tokį nulipdė?“ – sušnabždėjo kažkuris sniego žmogelis. Jei mes lipdome vienas kitą, tai ir jį kažkas nulipdė, tik ne iš sniego. <...> Taip jie aptarinėjo žvirblį, jo drabužėlių spalvas, o tas žvalgėsi sau nuo stogo, staipėsi pašiaušęs plunksneles, tik staiga sučirškė ir pragydo. Sniego žmogeliai neteko žado: toks murzius, visai ne baltas, o taip gražiai dainuoja...“.

Į pastebėjimą, kad knygoje pilna vaizdingų posakių, rašytojas atsakė šypsodamasis: „Mano šukuosena panaši į žiemą, tad rašyti apie ją lengva.“

Nustebina save ir kitus

Tarp daug dėmesio sulaukusių S. Paltanavičiaus knygelių vaikams, tokie kūrinėliai kaip „Maži ežiuko sapnai“ („Nieko rimto“, 2015), pelnęs 2016-ųjų „Metų knygos“ titulą, „Lietuvos paukščiai“ („Alma littera”, 2018), „Tie namai namučiai“ („Alma Littera”, 2020), „Kaip miega gyvūnai“ („Tyto alba“, 2020).

„Džiaugiuosi, galėdamas save vadinti vaikų rašytoju, esu išleidęs apie 75 knygas, o iš viso – daugiau kaip 80. Visą laiką pats save ir kitus nustebinu. Sako, galvoji ne taip, kaip visi suaugę žmonės, kuriems rūpi pinigai, namai, pirkiniai“, – rašytojišką bruožą atskleidė jis.

Į vaikų užduotą klausimą, kiek laiko jam prireikė aptariamai knygai parašyti, S. Paltanavičius atsakė šmaikščiai: „Gali pasakyti per kiek laiko pyragas, blynai iškepa ar per kiek laiko galima nuvažiuoti iš Tauragės į Skaudvilę, iš Kauno į Garliavą, bet knyga... Sudėtinga pasakyti.“

Iš lentynų rašytojas ištraukė pluoštą lapų, savo juodraščius. „Myliu gamtą, todėl štai kuo parašytos mano knygos – pieštuku. Tai yra kūryba – tam kompiuteris nereikalingas. Ir rašai sau“, – vaikus su profesija pažindino jis.

Iš kur atsiranda rašytojai? „Sakau, kad panašūs į grybus, nes nežinia, iš kur jie atsiranda. Lygiai taip pat nežinau, iš kur atsirado mintis apie sniego žmogelius. Kilo staiga, nešiojausi galvoje gal dešimt metų... O kai atėjo laikas papasakoti – sėdau ir per dvi savaites parašiau tą knygelę. Ne, ne nuo ryto iki vakaro! Parašai vieną istoriją, kitą, kartais iškart dvi – apie knygelės atsiradimą mažiesiems klausytojams pasakojo rašytojas. – Mintis užrašau ranka, po to surenku kompiuteryje. Tačiau tai tik rankraštis, iki knygos dar toli. Tada siunčiame į leidyklą – skamba kaip kepykla, bet ten knygų nekepa. Ten tekstą paskaito ir sako: aha, vaikams turėtų patikti. Tada kalbos redaktorius su raudonu pieštuku ištaiso klaidas (rašytojas – ne Dievas, jis gali daryti klaidų). Man paprasčiau, esu suvalkietis, kilęs iš kitos Nemuno pusės – rašyti lengva, tad nereikia daug taisyti.“

Knyga visą laiką buvo geriausiu draugu

S. Paltanavičius atkreipė dėmesį, kad knyga vaikams galėtų būti ir ne pati spalvingiausia, bet iliustracijos ją vis dėlto padaro patrauklesne. „Jūs tik įsivaizduokite, tas pats tekstas galėtų būti juodai baltoje knygelėje, kur nėra nė vienos iliustracijos. Kurią vaikutis pasirinks? Su gražiais rūbeliais. Antrasis pasakojimas – ne tik rašytojo parašytas. Lietuvoje iliustruojančių knygeles vaikams dailininkų trūksta. Taigi toks kelias: nuo minties iki tol, kol tampa tokia, kad paimtum į rankas – ir dešimt, ir dvylika metų prireikia, visa tai užtrunka“, – kūrybinio proceso užkulisius atskleidė jis.

S. Paltanavičiaus knygą „Sniego žmogelių žiema“ (leidykla „Alma Littera“) iliustravo dailininkė Vilija Kvieskaitė.

Rašytojas pasakojo, kad knyga visą laiką jam buvo geriausiu draugu. „Man pasisekė, buvome keturi broliai, visi gimę kas penkeri metai. Aš buvau tas mažiukas – turėjau tris vyresnius, jau beveik suaugusius brolius, tad namuose buvo pakankamai daug knygų. Bet jos man neatsakė į klausimus, kurie rūpėjo. Gamtininkas esu ne dėl to, kad to mokiausi ar studijavau – kiek save atsimenu, man visada rūpėjo gyvi padarai, augalai, gamta, įvairūs reiškiniai. Gyvenome vienkiemyje prie miško, reikėjo daugybės atsakymų. O jų nebuvo“, – aiškino jis.

Dar būdamas septintoje klasėje S. Paltanavičius parašė pluoštą pasakojimų apie gamtą, o kai buvo studentas išėjo maža knygutė „Žalio miško istorijos“. Tai buvo pati pradžia. Tačiau ir dabar atsivertęs šią dar vaiko parašytą knygutę, tvirtino gėdos jausmo už save nejaučiantis.

„Kodėl rašiau? Norėjau papasakoti apie tuos dalykus, kuriuos atrasdavau gamtoje. Draugams tai nebuvo įdomu – tuo metu jiems rūpėjo turėti motorinį dviratį, beje, dabar tokių nėra net muziejuose. Aš neturėjau tokio dviračio, važinėjausi paprastu ir buvau laimingas. Laipiojau po medžius, bet ne todėl, kad buvau padūkęs vaikas – išmatuodavau paukščių lizdus, o pastebėjimus užsirašydavau“, – apie meilę gamtai kalbėjo gamtininkas.