– Šiais metais Vytautui Mačerniui sukaktų 100 metų. Nors tarp gyvųjų nebėra didžiosios daugumos V. Mačernio amžininkų bei artimųjų, kurie jį prisimintų kasdienybėje ar kuriantį eiles, tačiau kalbos apie didį jo talentą vis dar netyla. Kuo poeto eilės aktualios šiandieniniam, dažnai paviršiumi linkusiam bėgti žmogui? Kokiu gyvenimo tarpsniu poeto eilės paliečia labiausiai? Praeities kultūra svarbi?

– Žydronė Kolevinskienė: Tikrai taip, šiais metais minėsime poeto V. Mačernio šimtmetį. LR Seimas 2021-uosius metus paskelbė V. Mačernio metais. Gimęs 1921 metų birželio 5 dieną ir žuvęs 1944 metų spalio 7 dieną, V. Mačernis yra vienas jauniausių ne tik tarp poetų žemininkų, bet ir apskritai tarp Lietuvos poetų, per tokį neilgą savo gyvenimą sukūrusių išskirtinių kūrinių. Nors žuvo labai jaunas, bet jau buvo parašęs virš 200 eilėraščių! Dažnai Mačernis apibūdinamas kaip „vidujinio gyvenimo, vidujybės poetas“.

Žydronė Kolevinskienė
Foto: Regimantas Tamošaitis


„Vizijos“, „Sonetai“ pasižymi išskirtine egzistencinio nerimo, o kartu ir dvasinės, intelektualinės minties jėga. V. Mačernio eilės neturi amžiaus – jas skaito, mėgsta, cituoja ir vyresni, brandūs skaitytojai, bet ne mažiau Mačernis mėgstamas ir jaunųjų. Žinoma, gal ir todėl, kad yra įtrauktas į lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinę programą.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas platina marškinėlius su V. Mačernio atvaizdu ir jo citata „Man patiko tik vandenys gilūs...“ Tai, kad šiais marškinėliais labai domisi jaunimas, kad V. Mačernio puslapis feisbuke turi 10 tūkst. sekėjų, – turbūt geriausias atsakymas apie šio poeto eilių populiarumą, aktualumą šiandien.

Poetas Vytautas Stulpinas, daug prisidėjęs, kad Žemaitijos sostinėje Telšiuose stovėtų paminklas V. Mačerniui, yra minėjęs, kad, kai tuometinėje sovietų Lietuvoje išėjo pirmoji V. Mačernio poezijos knyga, kada į Šarnelę pradėjo plūsti minios žmonių, tai poeto mama Elžbieta Mačernienė juos visus taip pasitikdavo: „Vakalee, Vytauts viel gyvs“.

Tad štai ir 2021-aisiais galime drąsiai sakyti: „Vytauts gyvs“! O šių dienų skubantį, chaose ir išoriniame triukšme paskendusį žmogų gali sustabdyti ne tik Mačernio eilės, bet poezija apskritai. Ir tas stabtelėjimas yra būtinas.

– Viktorija Daujotytė: V. Mačernio šimtmetis, Lietuvos Seimo paskelbti ir jo metai, tad tikrai turime atidžiai įsiklausyti į išskirtinį šio poeto likimą. Nebepaliudijamą gyvųjų, bet giliai įrašytą jaunų jo bičiulių ir apskritai literatūros atmintyje. Turime ryškių prisiminimų, kūrybos tyrimų, biografizuotų kūrinių. Ir vis dar ieškome to, kas būtų nepasakyta. Ar užmiršta.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė
Foto: Viktorija Daujotytė-Pakerienė (V. Skaraičio nuotr.)


Itin dėmesinga buvo Vytautui jo karta, iš kurios susiformavo žemininkų poetinė programa. 1951 metais JAV poetai išeiviai išleido programinę knygą „Žemė“, kurioje išspausdinta ir V. Mačernio, palaidoto gimtinės kalnelyje, eilėraščių. Tai buvo lyg ženklas, kad Vytautas savo eilėračiais liks gyvas. Taip ir yra. Skaitomas, deklamuojamas, dainuojamas.

Manau, kad nuoširdžiausiai į šį poetą reaguojama jaunų, lyg atsiliepiama į meilę, nerimą. liūdesį, į neišnykstančius klausimus. Ir į džiaugsmą gyventi, tiesiog gyventi: „Mes nežinome kam, bet gyventi, / Kurt ir juoktis pasauly – puiku...“ Įtraukti kūrybą į gyvenimo jausmą ir prasmę. Jausti likimą ir netgi jį provokuoti. Išdidinti save – lyg kokiame stebuklingame veidrodyje: „Aš esu karalius. Man palinksminti mergaitės / Nuogos rūmuose baletą šoka“.

Kūryba nėra praeinanti. Tikroji kūryba yra liekanti.

Vytautas Mačernis
Foto: Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondas


Kvietimas gyventi „dūžtančiose formose“

– Šiandien atsigręžę į V. Mačernio kūrybą susimąstome, kokia asmenybė jis buvo – mąstytojas, filosofinis poetas ar meilės kankinys?

– Ž. Kolevinskienė: „Meilės kankiniu“ Mačernio nepavadinčiau, bet kad jam labai svarbi buvo filosofija, neabejotinai veikusi ir jo rašymą, – tikrai taip.

Mačernio bičiulis, poetas Kazys Bradūnas prisimena, kad pirmojo bolševikmečio metais, uždarius Teologijos–filosofijos fakultetą Kaune, ir abiem poetams persikėlus tęsti studijų Vilniuje, jau buvo ryškus Mačernio polinkis į egzistencinę filosofiją, apmąstymus: „Vytautas, tada vis intensyviau rašydamas savo vizijas ir sonetus, nuo literatūros mokslų čia pradėjo atšokti ir Vilniuje savo studijų pagrindu pasirinko filosofiją, jau visą laiką ją dabar uoliai studijuodamas pas profesorius Sezemaną ir Karsaviną. Tada ir visoje jo kūryboje ima atsirasti daugiau ir daugiau filosofinio mąstymo, kartais juo net nuskriaudžiant poetinį laisvumą ir vaizdingumą.“ (K. Bradūnas. Kertinė paraštė. Kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinė. Sud. Gediminas Mikelaitis, V.: LLTI, 2017)

Vytauto Mačernio studijų knygelė
Foto: Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondas


– V. Daujotytė: Jaunas žuvęs, o jau asmenybė, savitos pasaulėžiūros, brandintos egzistencijos filosofijos, literatūros, kūrybos, didžio prisirišimo prie gimtinės, savųjų. Mąslios prigimties – mėgęs klajoti po Žemaitiją, vaikščioti, čiuožti slidėmis, važiuoti rogėmis, vienas vaikštinėti po Vilnių, kurį laiką dirbęs gidu, vedžiojęs ekskursijas, dažniausiai į Gedimino kalną. Ir gilios meilės žmogus, be abejonės, patyręs ir mylinčiojo kančių. Kad žmogus, ypač toks jaunas, galėtų būti kūrybingas, visa turi būti viena, vienis.

Vytauto Mačernio rankraštis
Foto: Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondas


– Ar V. Mačernį būtų galima pavadinti vienu geriausiai atvaizduojančių savojo „aš“ ieškojimų motyvą? „Mes nežinome kaip, kuo būdu: / Bet vien ieškantį glosto švelniai / Po gilių abejonės naktų / Purpuriniai tiesos spinduliai“ / <...> (13 Rudens sonetas).

– Ž. Kolevinskienė: Poezija savo esme yra ieškanti, klausianti. Bet tai, kad tokį intensyvų savieškos kelią poetiniuose tekstuose įprasmino jaunas kūrėjas, – yra labai svarbu. Mačerniui neteko išgyventi egzilio, tačiau būtent iš jo poezijos sėmėsi įkvėpimo ne tik kiti žemininkai, bet ir vėlesnių kartų poetai. Skaitytojus veikė ir tebeveikia ir poeto užfiksuotas egzistencinis nuovargis, ir kvietimas gyventi „dūžtančiose formose“.

Mačernio poezijos lyrinio subjekto ieškojimų kelias, „išėjimas į pasaulį“ – tai ir dvasinis nutolimas, atsirandantis drauge su žmogaus brendimu, su pasaulio pažinimo įsisąmoninimu. Paslaptingas, mistiškas Mačernio poezijos pasaulis, kai jo eilėraščiuose dominuoja sapno, vizijų, nerealumo atmosfera (pavyzdžiui, ciklas „Vizijos“ ir kt. eilėraščiai) rado atgarsį ir Alfonso Nykos-Niliūno, ir daugelio vėlesnių poetų (pavyzdžiui, Jono Juškaičio) kūryboje.

Foto: Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondas


– V. Daujotytė: V. Mačerniui būdinga gili introspekcija – kalbėjimasis su savim, pastanga save pažinti. Jis buvo atviras didžiajam nežinau. Daug skaitė, ypač filosofinių veikalų, filosofija buvo ir jo studijų svarbiausia dalis, rašė literatūrinį dienoraštį. Jo laiškai mylimajai (Bronei Vildžiūnaitei) priklauso lietuviškajai meilės laiškų klasikai. Vertimai rodo dideles galimybes įeiti į kito kūrybą, ją perteikti lietuvių kalba. Poeto „aš“ yra kūrybinių galių sutelktis, tik nereikia jo suprasti paraidžiui, biografiškai. „Aš“ yra sukurtas, susikurtas „sielos paveikslas“.

Vytauto Mačernio mylimoji – Bronė Vildžiūnaitė
Foto: Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondas


Tragiški likimai dramatiškame laike

– V. Mačernio šeima – tragiško likimo. Jo brolis partizanas žuvo miške, motina išsiųsta į lagerį. Paties V. Mačernio gyvenimas trumpas – mirė nesulaukęs 24-erių, gyvybę Žemaičių Kalvarijoje pakirto rusų tanko paleisto užtaiso skeveldra. Jis spėjo patirti karo baisumą, išgyventi ne vieną netektį – mylimos močiutės, bendraklasės – sudėtingi išgyvenimai. Į kokius poeto biografinius faktus šiandien verta pažvelgti naujai, kitomis akimis?

– V. Daujotytė: Neturėtume poetų likimuose siekti tik kaip nors atskleidžiamo naujumo, juolab – ieškoti kokių sensacijų. Dėl jų dažnai iškraipome faktus. Kūrėjų paslaptis reikia mokytis pagerbti.

Apskritai – žmonių likimai verti atsargumo, pagarbos. V. Mačernio šeima pažymėta tragiškų ženklų. Pradedant tėvu – buvo mirtinai subadytas buliaus. Ir brolių nelengvi likimai, ir motinos, sesers.

Kas apie 1962-uosius matė Vytauto gimtinę, kurioje dar gyveno giminės, nebegalėjo pajusti tos didelės, senos žemaičių sodybos, kaip ir kokio mažojo dvaro, alsavimo, tokio gyvo Vytauto poezijoje.

Kolchozinė „tvarka“ visur: pusiau nugriautas namas, apleistas, išlaužytas, išvažinėtas sodas...

Trumpai tegyvenęs Mačernis jautė nugyvenęs daug – gal tai ypatingai intensyvi branda, leidusi ištarti: „Aš, dar tik įpusėjęs dvidešimt trečiuosius, / jaučiuos pavargęs ir pasenęs Vakarų žmogus“.

Svarbus akcentas – Mačernis savo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra buvo Vakarų žmogus, bet tas netrukdė jam mokytis rusų kalbos, skaityti Tolstojų ir Dostojevskį, apie juos rašyti („Tolstojaus ir Dostojevskio menas“).

Buvo atviras mirčiai – daug apie ją mąstė. Parašė eilėraštį „Laiškas mirusiam draugui“, kuris prasideda taip: „Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko, / Kas nesuteiktų liūdesio gilaus“.

Paties Vytauto žuvimo aplinkybės neaiškios. Vienintelis buvo tas sviedinys, kurio skeveldra pakirto poetą. Taip, ilgai neištarta, kad poetas traukėsi iš okupuojamos Lietuvos, kad buvo su savim pasiėmęs rankraščius, brangiausią savo turtą, kad turėjo susitikti su draugu. Nesusitiko. Nepasitraukė. Liko kalnelyje, kurį, beje, ir jo tėvas buvęs pasirinkęs amžinam poilsiui.

– Ž. Kolevinskienė: Taip, tragiški likimai dramatiškame laike… V. Mačernis palaidotas ant Žvyrinėlio kalnelio netoli gimtosios Šarnelės. Laidotas laikinai, – vežti į Žemaičių Kalvarijos kapines neleido miestelį užėmę rusai kariškiai. Vėliau šalia slaptai palaidojo ir partizaninėse kovose žuvusį brolį Vladą. Brolio palaikus perlaidojo, tačiau poetas liko gulėti tėviškės kalnelyje.

Vytauto Mačernio sesuo Valerija Šilinskienė. Šarnelė, 2001 m.
Foto: Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondas


Karo metais Mačernį lydėjusi sudėtingų išgyvenimų drama įamžinta ir Aldonos Ruseckaitės biografiniame romane apie V. Mačernį „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017), kuriame, remiantis Mačernio laiškais sužadėtinei B. Vildžiūnaitei rekonstruojami jauno žmogaus dvasiniai išgyvenimai, pakilimai, krizės, skleidžiasi kūrybos psichologija.

Tačiau mažiau žinoma yra kita, ne dramatiškoji, o linksmoji Mačernio charakterio pusė, nes mes dažnai jį įsivaizduojame tik kaip „amžiną liūdnojo vaizdo riterį“, bet juk tai buvo jaunas žmogus, studentas.

Yra užrašytas įdomus, šmaikštus jau minėto poeto K. Bradūno atsiminimas iš linksmosios kūrybingų studentų buities ir būties. 1939 metais, baigęs Telšių gimnaziją, Mačernis atvyko į Kauną ir Teologijos-filosofijos fakultete pradėjo gilintis į anglų kalbą ir literatūrą.

Abu bičiuliai susitikdavo toje pačioje ateitininkų meno draugijoje „Šatrijoje“, susitikdavo ir garsiajame Čepurkos restorane Kaune.

Bradūnas pasakoja, kad jo ir Mačernio dainuojamas „Kur tas šaltinėlis, kur aš jaunas gėriau“ virto čepurniškų Kauno studentų penktadienių himnu: „Atskirame kambarėlyje paimdavome krikščioniškai po silkutę, o kad ji plauktų, po truputį šiuo tuo ir užpildavome. V. Mačernis tada tapdavo linksmas ir aristokratiškai galantiškas, pasakodavo savo tikrą ar tik nuduotą bajorišką kilmę, vesdamas ją iš kažkokių viduramžių savo protėvių vengrų, kuriuos žemaičiai iš madžiarų padarė Mačerniais“.

Vytautas Mačernis – studentas (1939–1940 m.)
Foto: Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondas


Pelnęs pripažinimą įtikėjo savo talentu

– V. Mačernis – Vinco Mykolaičio-Putino studentas, priklausė ateitininkų išugdytai jaunųjų literatų kartai – nepakluso privalomos ideologijos nuostatoms. Savo kūryboje išvengė tiesmukumo – okupuoto krašto situaciją įvilko į „į gyvybės ir mirties lygtis su begale nežinomųjų“. Vidinio pasipriešinimo formulė – toks ir yra tikrasis kūrėjų vaidmuo?

– V. Daujotytė: Taip, ateitininkas, „Šatrijos“ bendrijos narys, V. M. Putino studentas. Putinas pirmasis Mačernį kaip poetą ir įvertino – atvirai, džiaugdamasis, kad tai ir esanti tikra poezija. Su ideologijos prievarta tiesiogiai nesusidūrė, pirmoji okupacijos banga trumpa, Lietuvai atgavus Vilnių, persikėlė į Vilniaus universitetą – ir tai jam buvo labai svarbu. Lyg senojo universiteto dvasia, Vilniaus senamiesčio linijos būtų atitikusios jo sielos ir kūno konfigūracijas. Tai įstabiai perteikta A. Nykos-Niliūno esė „Nevermore“.

– Ž. Kolevinskienė: Iš tiesų aš tą kartą pavadinčiau vidinio įsipareigojimo karta. Ir jai priklausytų ir V. Mačernis, ir K. Bradūnas, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas ir daugelis kitų. K. Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė ne kartą yra ištarusi: „Klausiau, tėte, iš kur tu turi tiek energijos? Jis atsakė: „Dirbu už savo žuvusius draugus – Vytautą, Bronių, Mamertą“. Tie draugai, ko gero, visą laiką jam už nugaros stovėjo. Vis svarstydavo, ką jam patartų V. Mačernis, B. Krivickas ar M. Indriliūnas. Kalbėjosi su jais visą gyvenimą“.

Bradūnas ir Mačernis buvo ne tik draugai, bet ir kultūros, literatūros bendrakeleiviai: Bradūnas rinko Mačernio eilėraščius, išleido jo knygą.

Iš dešinės: V. Mačernis, M. Indriliūnas, K. Bradūnas, P. Jurkus; antroje eilėje: B. Krivickas, E. Matuzevičius
Foto: Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondas


O Jūsų paminėtas V. M. Putinas buvo labai svarbus Mačernio kūrybinėje biografijoje – mokytojas, dėstytojas, literatūrinis vedlys.

1943 metais, kai jau buvo baigęs savo Vizijų ciklą, Mačernis kas antrą penktadienį dalyvavo Vilniaus universiteto Humanitariniame fakultete rengiamoje literatūrinėje popietėje, kur, perskaitęs savo „Septintąją Viziją“ (beje, Mačernis buvo puikus skaitovas), sulaukė audringos, išskirtinai teigiamos Mykolaičio-Putino reakcijos: „Va, tai tikra poezija ir tikras poetas...“.

Bradūnas atsiminimuose mini, kad „šitas Mykolaičio-Putino pripažinimas Mačerniui buvo tada didelė paguoda ir galutinis įtikėjimas savo talentu. Tai buvo lyg pats brangiausias atpildas jam už tai, ką ligi tol buvo parašęs. Mačernis turėjo pasijusti Vilniuje nemirtingas ir išdidus, kur jo poezija laimėjo tokį milžinišką minios ir drauge kone didžiausio anuometinio mūsų literatūros autoriteto pripažinimą“.

– Ligi 1970-ųjų V. Mačernio poeziją buvo draudžiama publikuoti Lietuvoje – ką prarado tuometiniai žmonės?

– Ž. Kolevinskienė: Tuo metu draudžiama buvo publikuoti ne tik V. Mačernio eilėraščius, bet ir visų, 1944 metais pasitraukusiųjų į Vakarus nuo sovietų okupacijos kūrinius. Taigi buvo prarasta, nežinoma didžioji dalis mūsų literatūros lauko, dalis lietuvių literatūros istorijos.

– V. Daujotytė: O ką publikuoti? Rankraščių pluošteliai, nuorašai, kaip brangi relikvija saugoma artimiausių – vienas išsamiausių nuorašų išsaugotas Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės, taip pat įspūdingo likimo žmogaus; jai, dar Panevėžio gimnazistei, Salomėja Nėris pranašavo poetės likimą.

Dalį rankraščių saugojo poeto sužadėtinė B. Vildžiūnaitė. Mačernį reikėjo surinkti, sutikrinti. Sutvarkytą paliko tik „Vizijų“ ciklą, paties perrašytas mašinėle 1944 m. pavasarį.

Vytauto Mačernio rankraštis
Foto: Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondas


Rankraščiai, kuriuos poeto sesuo buvo užkasusi daržinėje, sudrėko, sunyko. Bet jau 1947 metais Romoje išleistos „Vizijos“, o 1961 metais Čikagoje – „Poezija“.

Kad leidžiama „ten“, buvo didžiausias stabdis bandyti publikuoti Lietuvoje, bet 1966 metų „Poezijos pavasaryje“ Vytautas Kubilius skyriuje „Iš literatūrinio palikimo“ sugebėjo paskelbti pluoštą V. Mačernio eilėraščių.

Durys buvo praveros. 1970 metais išėjo itin svarbi rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis“ – ir ją parengė V. Kubilius. Poezija nėra prarandama – ir slapčiausiais keliais ji pasiekia tuos, kuriems yra reikalinga.

„Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų nešdamas karalių gėlę...“

– Gimtiesiems namams poetas skyrė daug dėmesio – tame buvime įžvelgė „žydėjimo ir subrendimo prasmę“. Tai visų mūsų vidinė jėga? Būdinga lietuvių tautai?

– V. Daujotytė: Taip, teisinga mintis – V. Mačernis sukūrė stiprią prigimtųjų namų, žemdirbių sodybos poetinę viziją. Jos centras ir yra cikle „Vizijos“, kuriame pasiektas aukščiausias šio poeto kūrybos taškas. Nuo ramaus konstatavimo „Antroje“ („Žinau, kad žemėje yra vieni namai...“) iki poetizuoto sodybos vaizdo „Šeštoje“ („Sodybą gaubė vasaros šilta naktis, ir snaudė sutemoj didžiulis sodas...“) iki pranašystės „Septintoje“: „Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų nešdamas karalių gėlę...“.

Kas geriausio būdinga mūsų tautai ir tesužinome iš savo geriausios poezijos. Tauta bręsta, bręstant jos kūrybinėms galioms, iškylant ryškiems kūrėjams. Ir atvirkščiai. Jei žmonės atskiriami nuo savo poetų, skursta jų dvasia ir kalba.

Vytautas Mačernis tarp gimnazijos draugų, 1939 m.
Foto: Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondas


– Ž. Kolevinskienė: Gimtieji namai Mačernio poezijoje yra Visatos centras. Ir to centro branduolys yra Senolė. Muziejininkas Alfas Pakėnas, kalbėjęsis su poeto seserim Valerija Šilinskiene, yra pabrėžęs, kokia svarbi Vytautui buvo namų erdvė: užlipęs ant gimtųjų kalvelių, mąstydavo, ten ir rašydavo. Todėl šiandien mėgstamiausiose poeto vietose iš žemės žvelgia „Akmeninės vizijos“ (meistras – V. Raštikis). Akmeninės plokštelės su eilėraščiais mini Mačernio svarbiausias vietas: Šarnelė, Piliakalnis, Mileikos ežeras, gandralizdis miške ant girios kalno…

Dar būtina paminėti, kad 2018 metais Telšiuose buvo atidengtas paminklas V. Mačerniui (paminklo autorius – skulptorius Gediminas Karalius). Telšiai – Mačernio mokyklinių metų miestas.
„Aš pažinau karalių tavyje“ – taip užrašyta ant Mačerniui skirtos skulptūros. O pati skulptūros idėja – aliuzija į V. Mačernio poezijos knygą „Žmogaus apnuoginta širdis“.

Vytautas Mačernis berniukų gimnazijos mokinių rikiuotėje, apie 1937 m.
Foto: Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondas


Žemaitės gimnazijoje (tuo metu – M. Valančiaus gimnazija), šalia kurios esančiame parke ir stovi paminklas, mokėsi poetas. Čia yra likusi V. Mačernio klasė. Dabar joje ant sienos kabo poeto bareljefas, literatūros laukui svarbią vietą primena lentelė ant klasės durų su poeto vardu, Mačernių šeimos nuotraukos klasės stende.

Besimokydamas šioje gimnazijoje V. Mačernis pajuto savo kūrybines galias, išgyveno pirmąją meilę. Į gimnaziją jis atvyko iš Sedos progimnazijos. Mokydamasis gimnazijoje Telšiuose, dar mokė ir kitų vaikus, taip užsidirbdamas pragyvenimui.

Šios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dalia Pabrėžienė papasakojo įdomų įvykį iš pažinties su V. Mačernio bendramoksle Elena Daumantaite-Baltrušaitiene, gyvenusia JAV, ir jos dukra Karile Baltrušaityte, dabar jau sugrįžusia į Lietuvą (apie p. E. Baltrušaitienės daugialypę veiklą JAV buvo rašyta 2008 m. balandžio 12 d. „Draugo“ šeštadieniniame priede).

Ponios Elenos dukra Karilė, gimusi Amerikoje, gyveno netoli Los Andželo (JAV). Į jos kaimynystę atsikėlė gyventi meksikiečių šeima. Pagal vietinį paprotį kaimynai kviečiasi vieni kitus į namus susipažinti. Kai ji, gavusi kvietimą, atėjo į kaimynų meksikiečių namus, – apstulbo: jų namuose ant sienos kabėjo didelis V. Mačernio portretas!

K. Baltrušaitytė paklaususi kaimynų, iš kur jie gavo šį portretą. Jie atsakė, kad pirko iš gatvės dailininko, nes jiems „labai patikusios to jaunuolio akys“. Karilė paaiškinusi, kad tai žymus lietuvių poetas, su kuriuo jos mama mokėsi toje pačioje gimnazijoje. Tada jau nustebo kaimynai meksikiečiai...

Vytauto Mačernio žodynėliai
Foto: Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondas


– Galima sakyti, kad šiandien visi esame atsidūrę, kaip V. Mačernis pavadino – „po ūkanotu nežinios dangum“. V. Mačernio vizijos – pasivijo šį laiką?

– V. Daujotytė: Ūkanota nežinia nuolat apgaubia žmoniją. Prašviesėja, nusigiedrija dangus , ir vėl kokia neganda. Žmonės turi būti tam pasiruošę. Profesorius Balys Sruoga, lyg rengdamas savo sielą Štuthofo kankinystei, ir studentams kartojo filosofą F. Nietzsche; statykite namus ant Vezuvijaus, mokykitės gyventi pavojuje...

Tos pačios moralinės filosofijos atgarsis ir V. Mačernio eilėraštyje „Pavargimas“: „ Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose, / Pasauli, man prasmingas ir gražus“. Eilėraščio epigrafas: „Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose“.

Pasaulio prasmė ir grožis – amžini. Mirtingo žmogaus amžinas gal tėra tik pasiryžimas – prasmingai gyventi ir „dūžtančiose formose“. Ir tai iš šimtamečio V. Mačernio. Ir mūsų dienoms ūkanotoms.

Dėkojame Maironio lietuvių literatūros muziejui (MLLM), pasidalinusiam savo fondo vaizdine medžiaga. MLLM šiemet gavo Lietuvos kultūros tarybos finansavimą ir įgyvendins Vytauto Mačernio metams skirtą projektą „Trumpas gyvenimas ryškiai atminčiai“. Muziejaus fonduose saugomas įdomus ir vertingas poeto palikimas, tad vykdant projektą bus išleistas V. Mačerniui skirtas leidinys, parengta edukacinė paroda, vyks „Vizijų“ skaitymai, bus pristatyta aktorės ir režisierės Virginijos Kochanskytės sukurta speciali literatūrinė programa, organizuojama mokslinė konferencija.