Naująjame Simonos Smirnovos albume skamba jos kūrybos kompozicijos, kurias ji komponavo kaip gyvai atliekamą garso takelį nebyliam filmui „Žanos d’Ark aistra“, 1928-aisiais režisuoto danų kilmės režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio. Filmas kartu su Simonos diriguojamu styginių kvartetu buvo rodomas Masačiusetso ir Meino valstijose, bei Niujorko istorinėje vietoje – Teodoro Ruzvelto gimimo muziejuje, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Prasidėjus pasaulinei pandemijai Simona nusprendė šį laiką išnaudoti naujojo albumo įrašams.. Garso takelio partitūra buvo pritaikyta albumo formatui ir jos galima klausytis kaip įprastų kūrinių, nepriklausomai nuo filmo. Albume daugiausiai skamba instrumentinė styginių kvarteto muzika, tačiau kai kuriose kompozicijose Simona ir pati dainuoja bei skambina lietuviškomis kanklėmis.
Albumas buvo įrašytas vienoje žymiausių kamerinės muzikos įrašų studijų Niujorke – Oktaven Audio. Albumo prodiuseris ir inžinierius Joseph Branciforte, garso inžinierius Ryan Streber. Pirmu smuiku groja Josh Henderson, antruoju smuiku – Caroline Drexler, altu – Trevor New, violančele –Julia Henderson. Paskutinę albumo dainą „Empty land“ (liet. Tuščia žemė) atlieka džiazo pianistas Chris McCarthy.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė prieš dešimtmetį studijavo džiazo vokalą, o šiandien stebina Niujorką eklektiška muzika ir performansais, kuriuose persipina Lietuviškos kanklės, džiazinis dainavimas, kamerinė muzika ir teatrališki interliudai. Į JAV Simona išvyko prieš aštuonerius metus studijuoti šiuolaikinės kompozicijos ir prodiusavimo prestižiniame Berklio muzikos koledže Bostone. Po studijų Simona išvyko gyventi į Niujorką, kuriame paskutinius dvejus metus sėkmingai skina laurus ir sukasi kaip vijurkas. Simona su savo kvartetu koncertuoja džiazo klubuose, pristatinėja kankles JAV visuomenei vesdama interaktyvius seminarus, kasmet išvyksta mėnesio gastrolėms į Australiją ir Naująją Zelandiją, bei kuria muziką kameriniams orkestrui ir kinui.
Simona Smirnova sako, kad jos naujasis albumas „Žana d’Ark, styginių kvartetui“ yra prisistatymas pasauliui kaip kompozitorė.
Ką tau reiškia išleisti šį albumą, tavo karjeros ir tavo asmenybės prasme?
Tai mano prisistatymas pasauliui kaip kompozitorė. Dauguma mano klausytojų mane pažįsta kaip džiazo dainininkę, atlikėją, kanklininkę, tačiau nedaug kas pažįstami su mano kompozitorės amplua. Didžiojoje dalyje šio albumo kompozicijų aš pati nedainuoju ir negroju, tačiau diriguoju. Kompozicija atveria kitas mano asmenybės puses, labiau uždaras, introvertiškas, melancholiškas ar net egzistenciškai liūdnas. Tą patį patiriu piešdama ar rašydama poeziją. Kaip asmenybė esu ekstravertiška ir linksma, tačiau per kompoziciją aš pasiekiu giliausias savęs pačios kerteles.
Papasakok daugiau apie idėją kurti garso takelį nebyliam filmui ir kodėl savo ryšį su Žana d'Ark perteikei susiedama su būtent su šiuo filmu?
Idėja prasidėjo nuo mano kolegos Luiso Fraire, kuris turi savo meno galeriją Vusterio mieste, Masačusetso valstijoje. Jis pasiūlė sukurti „gyvą“ garso takelį rodomam nebyliam filmui apie Žaną d'Ark. Aš iškart, net nedvejojusi, sutikau. Tuo metu, kai gavau elektroninį laišką iš Luiso, ėjau per sunkius gyvenimo išbandymus, bandžiau išbristi iš toksiškų santykių. Pamenu tą dieną kaip šiandien – stoviu Bostono autobusų stotyje, kad praleisčiau savaitgalį Niujorke su drauge Rūta, kad atsigaučiau, permąstyčiau prioritetus, sukaupčiau jėgų gyvenimo apvertimui aukštyn kojom. Tas pasiūlymas buvo tarsi žinutė, kad einu tinkama linkme. Žana d'Ark buvo tikra feministė, moteris lyderė, ir muzikos kūrimas apie ją, man pačiai padėjo tapti stipresne. Rašiau šią muziką, kaip manifestą, už savo pačios gyvenimą, ir už visas moteris prieš kurias buvo ir yra smurtaujama.
Per kiek laiko parašei kūrinius ir kokiomis aplinkybėmis?
Pasiūlymą sukurti „gyvą“ partitūrą nebyliam kinui gavau 2017-ųjų metų gale. Iš pradžių skyriau laiko Žanos d'Ark istorijos studijavimui, pjesių ir straipsnių apie Žaną d'Ark skaitymui. Pačią partitūrą pradėjau rašyti tik 2018-ųjų ankstyvą pavasarį. Jos rašymui gavau nedidelę stipendiją iš Bostono meno tarybos, kuri padėjo apmokėti muzikantų repeticijų laiką ir premjeros išlaidas. Premjera įvyko 2018-ųjų rugsėjo mėnesį Masačiusetso valstijoje Luiso meno galerijoje „Sprinkler factory“. Per premjerą idėjos autorius Luisas Fraire taip pat atliko dalį partitūros su elektroniniais instrumentais.
Po premjeros nusprendžiau perimti visą projektą į savo rankas ir sukurti pilną 81-ių minučių partitūrą styginių kvartetui, kurią galutinai pabaigiau 2019-ųjų vasarą ir pristačiau Pranciškonų vienuolyne Meino valstijoje. Tarp projekto pradžios ir pristatymo pas Pranciškonus, partitūros ištrauką taip pat pristačiau Berklio muzikos koledže vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Moterys, feminizmas ir muzika: ateities kūrimas šiandien“. Kai kūriau partitūrą, iš Bostono persikėliau gyventi į Niujorką. Šis kūrinys tapo mano gyvenimo pokyčių ir naujo gyvenimo etapo Niujorke įprasmintojas ir liudytojas.
Persikrausčiusi į Niujorką, „Žaną d'Ark“ parodžiau „Kompozitoriai dabar“ (angl. Composers Now) festivalyje, Teodoro Ruzvelto gimimo vietos muziejuje 2020-ųjų vasario 7 d. Vėliau prasidėjus karantinui, nusprendžiau partitūrą pritaikyti albumo formatui, kad muzikos būtų galima klausytis ir be filmo. Taigi dabar atsigręžiant atgal ir skaičiuojant metus, galiu pasakyti, kad nuo muzikos kūrimo pradžios iki galutinio albumo rezultato praėjo dveji metai.
O kokia buvo tavo pati pirmoji pažintis su Žana d'Ark? Galbūt jus jungia tam tikri panašumai?
Apie Žanos d'Ark istoriją išmokau dar būdama mokykloje. Manau, vienas mus jungiantis bruožas yra labai stiprus pašaukimo pojūtis nuo pat vaikystės. Žana nebuvo iš kariūnų šeimos, tačiau jos pašaukimas būti kariuomenės lydere buvo itin stiprus, kuriuo ji aklai sekė. Aš jaučiuosi panašiai su kūryba. Gimusi ne muzikantų šeimoje, aš pajutau nenuginčijamai stiprų potraukį menams. Sekimas menininko keliu man tapo mano piligrimine kelione, be atgalinio bilieto, be prisirišimo prie vietos ar žmonių, tai tapo gyvybės ir mirties klausimu. Per visą kūrybos laiką jaučiu Žanos buvimą šalia, tokį sesišką prieglobstį.
Žana d'Ark beveik mistinė, seniai gyvenusi asmenybė, tu ją savo balsu tarsi prikeli savo kūriniuose. Kiek tavo kūrybos procese buvo tapatinimosi su Žana d'Ark, kiek sąmoningo „savosios Žanos“ kūrimo?
Žodžių šiame albume nėra daug. Vienoje dainoje naudoju citatą iš pačios Žanos d'Ark žodžių, o paskutiniam albumo kūriniui „Empty Land“ pritaikiau savo kūrybos žodžius. Visi kiti kūriniai instrumentiniai. „Empty Land“(liet. Tuščia žemė) dar kartą iliustruoja egzistencinę piligrimystę, išėjimą iš namų ir aklą sekimą pašaukimu. Kai diriguodavau šį kūrinį kartu su rodomu filmu, „Empty land“ dainą atlikdavome pačioje finalinėje scenoje, kurioje Žana d'Ark deginama ant laužo. Tai žiauri ir labai liūdna scena. Žanos tikėjimas kontrastuoja su iškreiptais, groteskiškais bažnyčios vadų ir deginimo atėjusių pamatyti žiūrovų veidais.
Nelyginu savęs tiesiogiai su Žana d'Ark. Ką jai teko patirti, buvo žiauru ir neteisinga, ir tai nepalyginama su menininko pašaukimu. Tačiau tas moteriškas seserystės pojūtis mus tikrai jungia.
Kiek pastangų reikia norint išleisti albumą?
Į šį klausimą sunku atsakyti, nes kas vienam žmogui atrodo daug pastangų, kitam atrodo lengva užduotis. Tai priklauso nuo to, kiek tau svarbus tavo projektas. Jeigu projektas, kurį bandai išpildyti, yra gyvybiškai svarbus, jokios pastangos nėra sunkios, o labiau sukeliančios azartą ir teikiančios džiaugsmą. Kiekvienas žmogus renkasi tai, kas yra svarbiausias jo prioritetas: gyvenama vietą, šeimą, daiktus, patogumus, keliones, patirtis, ar kūrybinius projektus. Aš pasirinkau gyvenimą, kuriame kūryba yra absoliučiai pirmoje vietoje. Tai, žinoma, turi savo kainą. Tenka atsisakyti kažko, kad išpildytum dalykus, kurie yra svarbesni už viską. Tai atsiliepia ne tik finansiškai, tačiau ir santykių bei laiko paskirstymo atžvilgiu. Sunku uždėti tam kainą.
Ką palinkėtumei žmonėms, besiklausantiems tavo albumo?
Klausytis šios muzikos kaip spektaklio. Nuo pradžių iki galo, tyliame kambaryje, susikaupus ir 50 minučių paskyrus dėmesį tik muzikai. Kūriniai išdėlioti chronologiškai ir atliepia Žanos pašaukimo, teismo ir deginimo scenas. Nors partitūra parašyta styginių kvartetui, tačiau jose gausu teatrališkų motyvų, tokių kaip šnabždesiai, juokas, alsavimas, kūkčiojimas. Visiems klausytojams linkiu klausytis muzikos atvira širdimi ir vaizduote.
Kokią žinutę šiuo albumu norėtum paskleisti į pasaulį, jeigu tokia yra?
Žinutės paskleidimui aš pasirinkau muziką kaip išraiškos formą. Tad leisiu muzikai ir kalbėti.
