Plačiausiai kunigaikščio mirties aplinkybes atskleidžia Lietuvos metraštis (Bychovco kronika), istorikų pripažįstamas patikimu šaltiniu. Tačiau įdėmiai perskaičius tai, kas parašyta metraštyje, pradedi abejoti, ar tokia istorikų nuostata yra pakankamai motyvuota.
Pirmiausia į akis krinta ne visai suprantamos, tiesiog nerealios sąmokslo prieš Žygimantą Kęstutaitį priežastys. Pasak Lietuvos metraščio, sąmokslas prieš Kęstutaitį buvo surengtas todėl, kad „Didysis kunigaikštis Žygimantas, tas prakeiktasis, neišsėmė savo pykčio ir, šėtono pakurstytas, galvojo slapčia, kaip visą bajorų luomą išnaikinti ir jų kraujyje paskandinti, o mužikų luomą – šuns kraują – išaukštinti.”
Šis kaltinimas kunigaikščiui kartojamas dar kartą, papildant, kaip Žygimantas Kęstutaitis manęs susidorosiąs su bajorais: „...savo piktoms užmačioms išbaigti nusprendė sušaukti didįjį seimą ir tame seime visus bajorus iškapoti ir išnaikinti, o iškelti mužikų luomą.” Pasirodo, kad Kęstutaitis ruošėsi išgalabyti ne tik visus bajorus, bet ir kunigaikščius bei didikus, nes „rašo nelabasis raštus (...) kunigaikščiams ir didikams, ir visiems bajorams, įsakydamas visiems vykti į seimą neva tartis valstybės reikalais, o savo klastą (...) nuslėpė.”
Kirto šaką, ant kurios sėdi?
Vien iš šio epizodo matyti, kad metraščio autorius neturi jokio supratimo apie XV a. pirmosios pusės visuomenės sanklodą bei valdovo socialinę atramą, todėl sąmokslo priežastys negali būti tikroviškos. Didysis kunigaikštis viduramžių Lietuvos valstybėje – tai pats didžiausias feodalas. Jo valdžios socialinė atrama – bajorai, kurie taip pat yra feodalai.
Jeigu Žygimantas Kęstutaitis būtų tikrai sumanęs tai, apie ką rašo metraštis, turėtume laikyti kunigaikštį ne tik nuožmiu tironu, bet ir visišku kretinu. Naikinti didžiausią savo valdžios ramstį, būtų tas pats, kaip kirsti šaką, ant kurios sėdi. Be to, bajorai sudarė tuometės kariuomenės pagrindą. Išeitų, kad Kęstutaitis norėjo sunaikinti valstybės gynybos pagrindus. Ir jau visiška nesąmonė, kad Žygimantas norėjęs vietoj bajorų iškelti mužikus.
Jeigu tikėtume Lietuvos metraščio pateikiama informacija, išeitų, kad Žygimantas Kęstutaitis buvo didžiausias revoliucionierius, savo reformomis gerokai pranokęs ir Marksą su Engelsu, ir Leniną su Stalinu.
Kraujas laistė pilies sienas
Nepaisant to, kad kunigaikštis „galvojo slapčia” ir „savo klastą nuslėpė”, vis dėlto kunigaikščiai ir bajorai sužinoję jo kėslus ir ėmę rengti sąmokslą prieš patį didįjį kunigaikštį.
Sąmokslui vadovavo Vilniaus vaivada Daugirdas, Trakų vaivada Leliušas ir kunigaikštis Čartorijskis. Šie trys ponai sumanė užbėgti įvykiams už akių ir nutarė patys nužudyti kunigaikštį Žygimantą. Tolimesnis įvykių aprašymas vertas to, kad pacituotume jį beveik visą.
„Ir, taip nutarę, išsiuntė dvarionį Skabeiką, kilusį iš Kijevo, davė jam tris šimtus vežimų šieno, o kiekviename vežime po šienu paslėpė po penkis ginkluotus vyrus, o vienas važnyčiojo; išsiuntė tą Skabeiką į Trakus neva su dėkliniu šienu.
Išsiuntę Skabeiką, pasiuntė į Moldaviją ieškoti kunigaikščio Švitrigailos. Ir kunigaikštis Aleksandras Čartorijskis su Skabeika Verbų sekmadienį įvažiavo į Trakų pilį. Tuo metu kunigaikščio Žygimanto sūnus buvo išėjęs iš pilies į bažnyčią, o pats kunigaikštis Žygimantas klausė mišių pilies miegamajame. Ir, kunigaikščiui Čartorijskiui su Skabeika ir su visais tais vežimais įvažiavus į pilį ir užrakinus vartus, visi tie vyrai išlindo iš vežimų ir metėsi stačiai į kunigaikščio Žygimanto miegamąjį, kur jis klausė mišių.
O kunigaikštis Žygimantas turėjo lokį, kurį labai mėgo, ir kai lokys, atėjęs prie miegamojo, letena padraskydavo duris, visuomet jį įsileisdavo. Ir kai kunigaikštis Čartorijskis, atėjęs su Skabeika ir su visais tais vyrais, patraukė ranka duris, kunigaikštis Žygimantas pamanė, kad tai lokys, ir liepė atsklęsti duris. Vienu akimirksniu sąmokslininkai įsibrovė į miegamąjį, ir kunigaikštis Čartorijskis šoko jam priešais, garsiai kaltindamas dėl visų smurto veiksmų, kuriais jis spaudęs visą Didžiosios Kunigaikštystės bajoriją, o dabar dar sumanęs seime visus kunigaikščius, ir ponus, ir visą bajorų luomą kruvinai išgalabyti, o mužikus – šuns kraują – iškelti.
O po šių žodžių, baigdamas, suriko: „Ką išvirei mums visiems – kunigaikščiams, ir ponams, ir kitiems, – dabar vienas pats išsrėbsi.” Ir puolė ant jo, norėdamas jį nužudyti, bet neturėjo rankoje ginklo, ir Skabeika sugriebė šakę, kuria židinyje žarstomos malkos, ir ta šake smogė jam, o tuo metu kunigas kaip tik kėlė aukštyn švenčiausiąjį sakramentą. Ir kraujas iš galvos ištryško ant sienos. Jo dėmė ligi šiol matoma ant miegamojo sienos Trakų didžiosios pilies bokšte.”
Griebė, kas po ranka
Pats Žygimanto nužudymas tragikomiškas. Jeigu tikėtume metraščio autoriumi, išeitų, kad sąmokslininkai paruošė nužudymo planą, viską apgalvojo, viską numatė, išskyrus vieną – žudymo įrankį. Ai, gal kas po ranka pasitaikys. Realiame gyvenime galėjo taip būti? Kažin. Tačiau būtent tokiu būdu ir sukurtas scenos dramatizmas. Esmė dar ir ta, kad kiekvienas bajoras, nekalbant jau apie kunigaikščius, turėjo teisę nešiotis ginklą nuolat. Ginklas prie diržo skyrė kad ir smulkiausią šlėktą nuo pilkos mužikų masės. O štai žudyti susiruošęs kunigaikštis lemiamu momentu tikriausiai pamiršta, kad turi ginklą?
Kunigaikštis be sargybos?
Komiškumo situacijai suteikia ir išmislas su lokiu. Tiesa, pirmasis istoriją su lokiu sugalvojo Enėjas Silvijus Pikolominis, geriau žinomas kaip popiežius Pijus II, gyvenęs XV amžiuje. Tačiau nuo to istorija nepasidaro realesnė ar mažiau juokinga. Pabandykim įsivaizduoti, kad sąmokslo nebuvo, o buvo eilinis Verbų sekmadienis. Štai kunigaikštis klausosi mišių savo miegamajame, apeigos įpusėja, artėja mišių kulminacija, o į duris brazdinasi meška. Ir ką? Žygimantas būtų liepęs įleisti mešką, kad ji pasižiūrėtų į švenčiausiojo sakramento pakylėjimą? O gal, kad Velykų proga prieitų išpažinties ir priimtų komuniją?
Logikos stokoja ir trijuose šimtuose vežimų besislepiančių karių epizodas. Išeitų, kad į pilį įsiveržė daugiau kaip pusantro tūkstančio ginkluotų vyrų, o pilyje tik kunigaikštis, jo tarnas Slavka ir kunigas, tikriausiai, asmeninis nuodėmklausys. Kam reikalinga tokia gausybė žmonių, jei visi išėję į bažnyčią. Kur asmeninė kunigaikščio sargyba? Sunku patikėti, kad realiame gyvenime jos galėjo nebūti? Gal pilies ir kunigaikščio apsauga irgi buvo įtraukta į sąmokslą? Tačiau tada dar labiau nesuprantama, kodėl reikėjo slapčia šiene brautis į pilį ir dar su tokiomis didžiulėmis pajėgomis?
Trakietiškas Trojos arklys
Trys šimtai vežimų su šienu kelia abejonių dar ir dėl to, kad šis skaičius, panašu, bus paimtas iš pasakų, o ne iš realaus gyvenimo.
Šis skaičius ir patekimo į pilis bei miestus būdas pamėgtas įvairių metraščių ir ankstyvųjų istorijų autorių. Štai 1381 m. kovų tarp Kęstučio ir Jogailos metu, Kęstutis užima Vilnių. XVII a. istorikas A.Vijūkas - Kojelavičius rašo: „Trims šimtams žemaičių bajorų įsakė traukti į Vilnių. Be to, išsiuntė į miestą šešis šimtus pėstininkų, pasislėpusių vežimuose po šienu ar šiaudais.” Aprašydamas 1388 m. įvykius, kai Vytautas bando atimti iš Jogailos Vilnių, minėtas autorius rašo: „...pasiuntė tris šimtus vežimų, prikrautų visokiausių puotai reikalingų daiktų. Vežimuose slėpėsi keturi šimtai vyrų.”
Kodėl taip panašiai aprašomi skirtingi įvykiai? Kodėl toks bukai vienodas priešo objektų užėmimo būdas? Atsakymų gali būti įvairių, bet labiausiai tikėtina, kad labai norėta turėti „tikrų” antikinių istorijų, nes pirmosios Lietuvos istorijos autorius M.Strijkovskis taip tiesiai ir rašo: „o kiti šiene, kaip Trojos žirge, sutartinai pasiruošę gulėjo...”
Istorijos kūrėjas – nežinomas
Telieka tik stebėtis, kad istorikai laiko patikimu šaltiniu metraštį, pilną visokių prasimanymų. Įdomu, kas galėjo būti šios istorijos kūrėjas?
Gal tai koks nors nežinomas XVI a. metraštininkas? O gal XIX a. gyvenęs istorijos entuziastas Teodoras Narbutas, kaip tik ir paskelbęs Lietuvos metraštį (Bychovco kroniką) ir nežinia kur pradanginęs neva turėtą šaltinio originalą? O gal Ipolitas Klimaševskis, pirmasis paskelbęs šią istoriją 1828 m.?
Aišku tik viena, kad Žygimanto Kęstutaičio nužudymo Trakų pusiasalio pilyje aplinkybės yra tik dar vienas ir Lietuvos, ir Trakų istorijos mitas. Tuo labiau, kad metraštyje aprašytų Žygimanto Kęstutaičio mirties aplinkybių nepatvirtina joks kitas šaltinis.