Paskelbta, kokie lietuvių ir užsienio kūrėjų darbai dalyvaus 2021-ųjų Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio konkursinėse programose. Dėl geriausio lietuviško trumpametražio filmo titulo varžysis 11 lietuvių kūrėjų darbų. Tarp jų – E. Nevardauskaitės ir D. Heinemanno režisuota juosta „Atskirti balsai“. Sausio 14–19 d. vyksiantis vienas pirmųjų metų kultūros renginių į kino sales dar nesugrįš – trumpųjų filmų festivalio programos bus pasiekiamos namų kino platformomis.

Praėjusiais metais sukurtas filmas „Atskirti balsai“ – jau trečiasis bendras kūrybinio E. Nevardauskaitės ir D. Heinemanno tandemo darbas. Jų filmografijoje tokie trumpametražiai filmai, kaip drama „Nepalaidotas“ (2018) ir dokumentinis filmas „Atmink, iš molio esi“ (2017).

Išsikėlė tikslą – vengti klišių

Elvina su Davidu susipažino prieš devynerius metus Londono universitete, netrukus pradėjo kartu dirbti. „Sutapo požiūriai, vertybių suvokimas. Kilo mintis – kodėl gi nepabandžius kartu režisuoti“, – pačią veiklos pradžią prisiminė pašnekovė.

Abu kūrėjai ne tik bendrarežisieriai – E. Nevardauskaitė taip pat yra operatorė, o D. Heinemannas kuria garso dizainą. „Visus mūsų kurtus darbus filmavau pati, o Davidas užsiima garso dizainu“, – pažymėjo ji.

Kamerą į rankas E. Nevardauskaitė paėmė netikėtai pačiai sau. Į filmavimus neatvykus operatoriui, darbo ėmėsi pati. „ Per filmo peržiūrą autoretetingas universiteto dėstytojas pastebėjo, kad darbas gerai nufilmuotas, pasiteiravo, kas tai atliko. Prieš peržiūrą jaudinausi, nes kamerą rankose laikiau pirmą kartą, viską dariau intuityviai. Po šios viešos peržiūros ir dėstytojo komentaro prasidėjo užklausos iš kitų kursiokų – ar galėčiau ir jiems padėti nufilmuoti. Tai buvo netikėtumas, tai, ko neplanavau – šitaip mane patraukė ir kino operatorės profesija“, – pasakojo pašnekovė.

Būtent tuomet E. Nevardauskaitė tikino supratusi, kad gali filmuoti ne tik savo, bet ir kitų filmus. „Tai tapo tarsi neatskiriama dalimi – kino režisieriui svarbi laisvė daryti taip, kaip nori, ypač jei užsiimi dokumentikos kūrimu. Turint kamerą gali sekti veiksmą, įsitraukti į jį“, – sakė ji ir pridūrė, kad dauguma kūrėjų pradeda nuo dokumentikos, nes šiam žanrui užtenka mažesnio biudžeto, mažesnės komandos. Su patirtimi neretai atsiranda poreikis pereiti prie vaidybinio kino.

„Pirmasis mūsų su Davidu sukurtas filmas buvo dokumentinis, antrasis vaidybinis, o trečiasis – hibridinė versija – dokumentinis, su vaidybiniais elementais. Svarbu ne tik papasakoti istoriją, bet ir atrasti naują formą“, – sudėtingą kūrybos procesą apibrėžė režisierė.

Naujosios juostos „Atskirti balsai“ siužetas neįprastas: joje trys lietuviai dalinasi prisiminimais apie tai, kaip jie pirmą kartą išgirdo balsus savo galvoje. „Filmo idėjos tematiką pradėjome vystyti prieš kokius šešerius metus. Kuo labiau į ją gilinomės, tuo aiškiau supratome, kad tam reikia daugiau laiko“, – aiškino ji.

Kūrėjai išsikėlė tikslą – išvengti klišių, neteisti personažų. „Negali pasakyti, kad ši būsena yra psichinė liga ar šizofrenija, nes galbūt kažkas to visai netraktuoja kaip nukrypimo nuo normos“, – jautriai kalbėjo E. Nevardauskaitė.

Elvina Nevardauskaitė
Foto: Monika Penkutė


Beje, ilgai ieškojusių tinkamo priėjimo prie temos kūrėjų kraitelėje jau yra filmas apie moterį, girdinčią balsus. Tai trumpametražė juosta „Nepalaidotas“ (pagrindinė herojė – žinoma aktorė Severija Janušauskaitė).

Saugus pažadas – nefilmuoti

Savo istorijas atskleidę žmonės vengdami stigmatizacijos nenorėjo viešumo, todėl kūrėjai sugalvojo, kad interviu metu įrašytus pasakotojų balsus imituotų aktoriai. „Balso savininkus įkūnija trys aktoriai. Išlaikėme privatumą tų, kurie norėjo pasidalinti istorijomis, tačiau jaudinosi dėl to, kas laukia, jei jų balsai būtų atpažinti. Saugus pažadas – nefilmuoti. Vienas balsų savininkų – aktorius ir rašytojas Marius Povilas Elijas Martynenko“, – sakė E. Nevardauskaitė.

2016-aisiais, kai rašytoją kalbino režisieriai, jis dar nebuvo žinomas viešumoje. „Buvome sutarę neviešinti jo vardo ar pavardės. O dabar, kai jo išskirtinis balsas visiems jau atpažįstamas, nebepavyks nuslėpti, kad tai būtent jis“, – atskleidė pašnekovė.

Kūrėjams, regis, ir patiems įdomu, kaip jaučiasi žmogus, girdintis savo galvoje balsus. Ar tai tarsi tavo paties minčių srautas? „Pasirodė, kad tos fizinės distrakcijos pačios tikriausios. Įsiminė vieno iš pasakojotų mintis: „iš išorės tai atrodo kaip psichinis nukrypimas nuo normos, o iš vidaus – tai yra dvasinė kelionė.“ Žinoma, nereiktų to mistifikuoti, bet, nepaneigsi, kažkas paslaptingo tame yra. Juolab kad pradėję girdėti balsus – girdi juos visą savo likusį gyvenimą. Reikia su tuo susitaikyti, kitaip tariant, prisijaukinti. Tai gilu – emociškai, dvasiškai. Kelionė, kurią norėjome ir patys suvokti, atskleisti, kad tai nebūtinai yra pasaulio pabaiga“, – kalbėjo E. Nevardauskaitė.

Davidas Heinemannas
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.


Visgi šią būseną du filmo herojai išgyveno gan skaudžiai, o viena mergina – visai priešingai, sakė, kad tai geriausias dalykas, atsitikęs jos gyvenime. „Tie balsai jai suteikia saugumo jausmą – toks paradoksas. Balsai gali būti agresyvūs, liepti kažką, bet gali būti ir palaikantys, raginantys kažko imtis. Įdomu, kad visi girdintieji balsus savo galvoje gali reflektuoti tai, kas nutiko, konkrečiai papasakoti, ką balsas pasakė, bet kartu tai priimama kaip realybė. Tarsi suvokia, kad tai netikri, neegzistuojantys balsai, bet jei išgirsta – patiki jais“, – vienu iš labiausiai nustebinusiu reiškiniu pasidalijo pašnekovė.

Režisierė prisipažino, kad ją emociškai paveikė šių istorijų klausymasis. „Susitapatini su veikėjais, pačiam pasidaro emociškai sunku ir nejauku. Vėliau tampi tarsi gydytojas. Ne, nesilyginu su specialistais, kurie profesionaliai tiria psichinius sutrikimus, tačiau tai ilgainiui nebekelia baimės, su tuo susigyveni, net atrandi šioje situacijoje komiškumo – filme taip pat yra tokių scenų“, – atskleidė E. Nevardauskaitė.

„Atskirti balsai“


Šnabždėjo prie kambario durų

Kadangi kūrėjai vysto tokią neįprastą temą, visai natūraliai kyla klausimų, ar patys nėra turėję panašių išgyvenimų.

„Iš tikrųjų tai ne. Kai pradėjome gvildenti šią temą – nieko nepažinojau. Tačiau įvyko neįtikėtinas sutapimas – baigus filmuoti filmą „Nepalaidotas“ teko nuomotis butą kartu su su viena mergina, kuri girdėjo balsus. Maniau, kad atsikrausčiusi mergina virtuvėje visą laiką kalbasi telefonu, kol galiausiai supratau – kalbasi ne telefonu, o su savimi. Po to mūsų ryšys pasikeitė – ji ėmė įsivaizduoti, kad girdi mane, nors nieko jai nesakydavau. Šnabždėdavo kažkokias frazes prie mano durų. Kai pradėjau jausti, kad peržengiamos ribos, saugumo taip pat – išsikėliau į viešbutį. Tuo pat metu suvokiau, koks stiprus emocinis krūvis tenka ne tik išgyvenančiam tuos balsus, bet ir šalia gyvenančiam. Juk niekada nežinai, kaip tas žmogus jausis, kaip reaguos į tai, ką sakai, kas jo mintyse įvyko per tą laiką, kol nebuvai kartu, ką tas žmogus pagalvojo, kokią žinutę telepatiškai perdavei. Nenuspėjama, nestabilu“, – dalijosi išgyvenimais režisierė.

Ji tikino savo kailiu supratusi, kodėl kreipiasi pagalbos ne tik tie, kurie kenčia nuo balsų girdėjimo, bet ir kartu su jais gyvenantys, turintys artimą ryšį. „Tikiuosi, kad šalyje bus suteikta daugiau pagalbos tiems, kurie girdi balsus ar turintiems haliucinacijų. Bus sukurtos kokios nors grupės ir jų artimiesiems, kur būtų galima sužinoti, kaip padėti tokiems žmonėms, kaip su jais kalbėtis“, – iškėlė problemą E. Nevardauskaitė.

Režisierė svarstė, kad šį patyrimą prisitraukė ne šiaip sau: „Susidomėjusi šia tema prisitraukiau situaciją, kad iš vidaus išgyvenčiau ir pajusčiau ką reiškia gyventi kartu su tokiu žmogumi ir patirti tai, ką jis patiria.“

Paklaustas, ar šį filmą galima būtų pavadinti psichozės atvaizdavimu, Davidas Heinemannas viename savo interviu sakė, kad tikslas – parodyti šią patirtį empatiškiau, subjektyviau, iš vidaus.

„Mes visi esame išgyvenę panašių akimirkų, patyrę tokio pobūdžio painiavos, pavyzdžiui, – ribinį momentą tarp pabudimo ir miego, kai staiga išgirsti balsą, kurį laikai tikru. Balsų girdėjimas, kliedesiai ir haliucinacijos būdingi žmonėms, kenčiantiems nuo traumuojančių išgyvenimų – peržengiama riba tarp subjektyviosios ir objektyviosios realybės. Kino tikslas – ištrinti šią ribą tarp tikrojo ir įsivaizduojamo patyrimo”, – paaiškino D. Heinemannas.

„Atskirti balsai“ buvo apdovanotas Jungtinės Karalystės Meno ir humanitarinių mokslų tyrimų instituto kategorijoje „Tyrinėjimai filmuose“ 2020 (angl. Voices Apart, was honoured with a Research in Film Award 2020 by the UK-based Arts and Humanities Research Council).

Nacionalinės konkursinės programos filmai:

1. „AMMU“ (rež. Karolina Nadzeikaitė, Lietuva, 2021, vaidybinis, 24 min.), nacionalinė premjera
2. „Atkūrimas“ (rež. Laurynas Bareiša, Lietuva, 2020, vaidybinis, 13 min.)
3. „Atskirti balsai“ (rež. Elvina Nevardauskaitė, David Heinemann, Lietuva, Didžioji Britanija, 2020, dokumentinis, 17 min.), nacionalinė premjera
4. „Konsultacija“ (rež. Adas Burkšaitis, Lietuva, 2021, vaidybinis, 6 min.), nacionalinė premjera
5. „Kolektyviniai sodai“ (rež. Vytautas Katkus, Lietuva, 2019, vaidybinis, 15 min.)
6. „Laukais“ (rež. Kamilė Milašiūtė, Lietuva, 2019, vaidybinis, 15 min.)
7. „Senis“ (rež. Elena Rožukaitė, Lietuva, 2021, vaidybinis, 30 min.), nacionalinė premjera
8. „Skaitmeninis Voodoo“ (rež. Antanas Skučas, Julius Zubavičius, Lietuva, 2020, animacinis, 2 min.)
9. „Sniego pastogė“ (rež. Robertas Nevecka, Lietuva, 2020, animacinis, 16 min.)
10. „Sutrikimas“ (rež. Petras Kuneika, Lietuva, 2021, vaidybinis, 18 min.), nacionalinė premjera
11. „Šaknys“ (rež. Jonas Juškaitis, Lietuva, 2021, animacinis, 5 min.), nacionalinė premjera