Knygoje pristatoma apie penkiasdešimt 1840–1970 metais egzistavusių valstybių: Bojaka, Ikikė, Korjentesas, Pietų Kasajus, Helgolandas, Triestas, Labuanas, Tanžeras... Šios pražuvusios šalys gali papasakoti neįtikėtinų istorijų – ar tai būtų trumpaamžė Rytų Karelija, nugyvenusi vos keletą žiemos savaičių per 1922-ųjų karą, ar sunkiau palaužiama Oranžijos Laisvoji Respublika, būrų valdoma valstybė, XIX amžiaus pabaigoje atšventusi nepriklausomybės penkiasdešimtmetį, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Knygos idėją autoriui pamėtėjo paties aistra kolekcionuoti – jis sumanė surinkti po pašto ženklą iš kiekvienos šalies ar politinio režimo, egzistavusio nuo to laiko, kai 1840 metais Anglijoje pasirodė pirmasis pasaulyje pašto ženklas „Penny Black“ – „Juodasis pensas“. Kolekcijai vis didėjant, Bjørno Bergės dėmesį patraukė pašto ženklai, primenantys apie valstybes, kurių jau nebėra. O jų buvo surinkęs ne taip jau mažai – daugiau kaip tūkstantį. „Pašto ženklai čia – kertinis akmuo, konkretus įrodymas, kad šios šalys iš tiesų egzistavo, – teigia knygos autorius. – Vis dėlto jie ir neabejotinai meluoja. Savo pašto ženklais šalys nepaliaujamai mėgins pateikti save tokias, kokios pačios norėtų būti matomos – teisingesnės, liberalesnės, gailestingesnės, labiau bauginančios ar politiškai pajėgesnės, nei yra iš tikrųjų.“ Tad aprašydamas kadaise egzistavusias valstybes, į pagalbą jis pasitelkė liudininkų pasakojimus ir istorikų įžvalgas. Prie kiekvienos šalies pateikiamas žemėlapis, pašto ženklas ir papildomos literatūros sąrašas, vietomis taip pat nurodomi rekomenduotini receptai, filmai, muzikos kūriniai.
„Kad skaitytojas galėtų pats įsitikinti, ar mano interpretacijos teisingos, ir tuo pat metu labiau praturtinti savo patirtį, kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiu rekomenduotinos literatūros sąrašą. Dalies šalių istorijas taip pat lydi muzikos kūrinių bei filmų rekomendacijos, o kai kuriais atvejais ir valgių receptai. Norėdamas dar labiau panirti į aprašomų kraštų kultūrą, kurdamas knygą išragavau daugybę vietinių valgių. Dalinuosi su jumis tais, kurie tose mano įsivaizduojamose kelionėse buvo paveikiausi“, – knygos įžangoje į neįprastą kelionę kviečia Bjørnas Bergė.
„Dingusios šalys“ netruko užkariauti tautiečių simpatijų, Norvegijoje parduota per 17 000 knygos egzempliorių. Leidybos teises įsigijo daugiau nei 20 šalių – nuo Brazilijos iki Prancūzijos ir Pietų Korėjos.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Pietų Šetlando salos
Pingvinai krosnyje
Pirmoji man į galvą atėjusi asociacija – senas Disnėjaus animacinis filmukas, kuriame žaislai kalėdinių dovanėlių fabrike rikiuojasi į eilę nekantraudami, kol juos nuspalvins uolūs elfai. Tačiau Pietų Šetlando salose kalbame ne apie žaislinius, o apie tikrų tikriausius pingvinus – kaip visuomet su smokingais, kleketuojančius tarpusavyje ir smalsiai aukštyn tiesiančius kaklus. Tačiau būriuojasi jie, deja, visai ne norėdami būti dažomi, o tam, kad juos sudegintų kaip kurą milžiniškame varvelio rafinavimo fabrike, stovinčiame Apgaulingojoje saloje. Jie griebiami už sparnų ir vienas po kito sviedžiami į krosnį. Jų kūneliuose tiek daug riebalų, kad ugnis kiekvienąsyk plyksteli smarkiau.
Jei imtume dėmėn ir gyvūnų kraują, pamatytume, kad nė viename šioje knygoje aprašomame krašte nebuvo pralieta tiek kraujo, kiek Pietų Šetlando salose. Neskaitant pingvinų, iki XX a. septintojo dešimtmečio kaip žaliava taukams, margarinui bei kombinuotiesiems pašarams taip pat buvo sugauta ir išskersta neįsivaizduojama daugybė ruonių bei banginių. Vien jau viename banginyje esama dešimties tūkstančių litrų kraujo. Nors palyginimai čia nėra visiškai tinkami, tai prilygsta dviem tūkstančiams žmonių, ar, kitaip tariant, bendram Norvegijos karinių pajėgų netekto kraujo kiekiui per visą Antrąjį pasaulinį karą.
Jau per 1914–1915 metų sezoną į Pietų Šetlando salų krantus buvo ištempta 1800 mėlynųjų banginių. Artėjant prie 1930 metų šis skaičius padvigubėjo, be to, pradėta medžioti ir kitų rūšių banginius: finvalus, kuprotuosius banginius bei kašalotus.
Netoli Antarktidos žemyno esančios Pietų Šetlando salos – šiauriau besidriekiančios Andų kalnų grandinės tęsinys. Archipelagą sudaro tuzinas didesnių ir mažesnių salų, kurių bendras plotas vos lenkia Danijos Fiuno salą. Nors didžiąją jo dalį dengia amžinieji ledynai, o jį supantys vandenys pusę metų trunkančią žiemą būna užšalę, gyvybė čia tiesiog virte verda – tiek vandenyje, tiek ir sausumoje. Vasarą šimtai kerpių rūšių kalnų šlaitus nudažo oranžine, geltona ir rūdžių raudonumo spalvomis, o uolos knibžda perinčių žuvėdrų, audrašauklių ir albatrosų.
Britų kailinių žvėrių medžiotojus į šias salas XIX a. trečiajame dešimtmetyje priviliojo didelės šiaurinių jūros lokių populiacijos. O po jų sekė banginių medžiotojai. Būtent banginių medžioklės interesai paskatino Norvegijos vyriausybę inicijuoti teritorinių teisių šiame regione išaiškinimą, kai 1905 m. nutrūko jos unija su Švedija. Iki to laiko Antarktida buvo traktuojama kaip niekieno žemė – terra nullius. Tiesiu taikymu Norvegija kreipėsi į savo vyresniąją sesę Angliją, kuri – kiek pagalvojusi ir galbūt vedama senų įpročių – pareiškė, kad Pietų Šetlando salos priklauso britams. Tačiau tuo kartu anglams užsitikrinti tarptautinį savo pretenzijų pripažinimą ne itin terūpėjo, tad norvegų banginių medžiotojai savo veiklą čia sėkmingai tęsė toliau.
Vienas tų banginių medžiotojų, Axelis F. Mathiesenas, aprašo rytą jūroje. Stovėdamas ant tiltelio jis stebi būrius banginių, purškiančių į orą vandenį: „Lediniai atodūsiai! Kaip nuostabiai jie dera su vietinio peizažo baltuma.“
Tądien sumedžiotų banginių skerdenoms kybsant išilgai borto, laivas įplaukia į salyno pietuose esančią Apgaulingąją salą. Tai nėra viena didžiausių iš Pietų Šetlando salų, bet jos uostavietė tuose kraštuose visų geriausia. Sala vulkaninės kilmės – ugnikalnis laikui bėgant užsipildė vandeniu, tačiau susisiekimui su jūra liko siauras kanalas, kuriuo įplaukti gali net ir didesni laivai. Viduje esama per 30 kvadratinių kilometrų plotą apimančios įlankos – apsaugotos nuo vėtrų ir sudarančios puikias sąlygas laivams švartuotis. Pelenų juodumo kalnų šlaitai į dangų šauna kone 500 metrų. Šen bei ten rūksta dūmai, kyla garai, ore tvyro vos juntamas sieros tvaikas.
Kai 1913 m. čia išdygo pirmoji Norvegijos sausumos stotis – „Hektoras“, salos pakrantės jau buvo nusėtos baltais banginių skeletais – kaukolėmis, stuburo slanksteliais, šonkauliais. Nugludinti vandenyno ir jūros paukščių, jie blizgėjo saulėje. Stoties pastatai – gyvenamieji barakai, valgykla, kiaulidė, cechai ir fabriko statiniai – buvo sukonstruoti smėlėtoje lygumoje įlankos pietuose, netoli didelės pingvinų kolonijos. O virš stovyklos ant kalvos tarytum viską vainikuodamas stovėjo nedidelis raudonas namukas su plevėsuojančia Didžiosios Britanijos vėliava. Čia nuo lapkričio iki vasario pabaigos trunkantį medžioklės sezoną pareigingai tarnybą eidavo britų inspektorius.
Paprastai stotyje darbuodavosi daugiau nei du tūkstančiai vyrų. Banginių skerdenos būdavo stambiai supjaustomos ant pakrantėje stovinčios didelės doroti skirtos plokštumos. Po to mėsa būdavo nupjaustoma nuo kaulų, o varvelis suvirinamas į taukus. Darbininkai mirkdavo kraujuotame vandenyje, slidinėdavo riebaluose. Sklido stiprus, rūgštokas dvokas.
Laivų savininkai tuo metu sėdėjo sau namie Norvegijoje ir skaičiavo pinigus. O pinigų tik daugėjo – iki pat apytiksliai 1930 metų, kai stojus Didžiajai depresijai banginio taukų kainos pamažu ėmė kristi. O tada viskam staiga atėjo galas. 1931 m. „Hektoro“ banginių medžioklės stotis buvo uždaryta ir palikta likimo valiai.
Po poros metų, dalyvaudamas vienoje iš daugelio australo Richardo E. Byrdso vadovautų oro ekspedicijų į Antarktį, Apgaulingojoje saloje trumpam nusileido norvegų lakūnas Berntas Balchenas. Sala buvo visiškai negyvenama, bet dauguma pastatų tebebuvo geros būklės, o medicinos punktas bet kada būtų galėjęs vėl atverti duris, mat visa įranga, padengta storu riebalų sluoksniu, buvo puikiausiai išsilaikiusi. Kita vertus, kaip pastebėjo Balchenas, kone visi operacinės stalai ir ligonių lovos buvo išteplioti išmatomis. Jis priėjo išvadą, kad taip, matyt, kažkas norėjo išreikšti protestą prieš Norvegijos vykdytą banginių medžioklę. Tai, pasak jo, galėjo būti anglai, čiliečiai ar argentiniečiai, vis dažniau užklysdavę į Pietų Šetlando salas. Mokslinėms ekspedicijoms nustačius, kad šiose salose galimai esama naftos, anglių ir vario telkinių, ginčai dėl salyno nuosavybės teisių paaštrėjo.
1940 metais į kovas dėl salų stojo Čilė, po jos 1942 m. sekė Argentina. Iš pradžių viskas vyko gan civilizuotai: čiliečiai išplatino proklamacijas, o argentiniečiai, nuvykę į Apgaulingąją salą, pastatė metalinį cilindrą, kuriuo pareiškė formalias pretenzijas į visą Pietų Šetlando salyną. Britai savo ruožtu cilindrą konfiskavo ir išsiuntė atgal. Argentiniečiai į tai atsakė iškeldami saloje Argentinos vėliavą.
Antrasis pasaulinis karas tuo metu buvo pačiame įkarštyje, ir britai ėmė baimintis, jog Vokietijai simpatizuojantys argentiniečiai leis vokiečiams salose įkurti jūrų bazę. Iš strategiškai patogios archipelago vietos netoli Horno kyšulio būtų įmanu greitai smogti sąjungininkų pajėgoms tiek Atlanto, tiek Ramiojo vandenyno pietiniuose regionuose. Norėdami to išvengti britai, vykdydami vadinamąją Tabarino operaciją, 1944 m. keliose iš Pietų Šetlando salų dislokavo savo kariuomenę. O kad šiam savo žingsniui suteiktų dar daugiau teisėtumo, išleido ir pašto ženklus. Perspaudui jie panaudojo Folklando salų ženklus su karaliaus Jurgio VI portretu ir įvairiais arktiniais motyvais. Mano turimas egzempliorius vaizduoja mokslinių tyrimų laivą William Scoresby, taip pat dalyvavusį Tabarino operacijoje.
Karui pasibaigus, britai ir toliau patruliavo salose, uoliai šalindami bet kokius trobesius ir įrangą, kurią palikdavo argentiniečiai ir čiliečiai. Savo pretenzijas jie grindė istoriniu pagrindu – britų banginių medžiotojai čia pasirodė dar XIX a. trečiajame dešimtmetyje. Reikalai pakrypo kita linkme čiliečių mokslininkams salose atradus keletą strėlių antgalių, tariamai liudijančių, kad kadaise čia buvo lankęsi Pietų Amerikos čiabuviai, tačiau vėliau radiniai pasirodė besą suklastoti.
1959 m. gruodžio 1 d. visos dvylika valstybių, Antarktyje vykdančių vienokią ar kitokią veiklą, pasirašė Antarkties sutartį. Remiantis ja, Pietų Šetlando salomis ir likusiomis Antarkties teritorijomis neribotą laiką gali naudotis bet kuri valstybė, bet išskirtinai taikiais tikslais. Sutartį pasirašė tiek Argentina su Čile, tiek ir Didžioji Britanija, tačiau visos trys šalys ir toliau neatsisakė teritorinių pretenzijų į Pietų Šetlando salas.
Laikui bėgant salose viena po kitos ėmė dygti skirtingų šalių mokslo stotys. Daugiausia jų būta Karaliaus Jurgio saloje, bet tyrimai buvo vykdomi ir Apgaulingojoje saloje, kol 1969 m. ją sudrebino ganėtinai galingas ugnikalnio išsiveržimas. Nūnai ši sala nebegyvenama, bet vis dažniau joje stabteli praplaukiantys turistiniai laivai. Dauguma pastatų sudegę arba padengti lavos sluoksniu, bet didžiulės jūros gyvūnų taukų cisternos tebestūkso ant aukštumos prie kranto tarytum surūdiję riterių šalmai.
