Po naujų metų į LRT eterį sugrįžta dokumentinės kultūros apybraižos „Procesai“. Ar tai iš esmės bus buvusių „Procesų“ tęsinys, ar galbūt formate atsiras kažkokių naujovių?

D. B. Natūralu, kad daug dalykų išsigrynina pačiame kūrybiniame procese, tad tęsdami šį projektą šiemet, daug ką apmąstėme iš naujo: tiek formatą, tiek savo pačių roles. Man labai įdomu ir džiugu matyti, kaip Mikas ir Jolanta gilinasi, tyrinėja temas, ieško jas galinčių pakomentuoti ekspertų, mokslininkų, praktikų. Šiais metais į „Procesų“ kūrimą įsiliejo jautri vaizdo kūrėja, montažo režisierė Ignė Narbutaitė, kuri gerai pajautė Miko formuojamą vizualinį „Procesų“ charakterį. Naujieji „Procesai“ bus trumpesni – viena apybraiža truks nepilną pusvalandį. Pirmoji bus parodyta jau sausio 2-ą dieną, o paskui, po vieną per savaitę, parodysime dešimt dokumentinių apybraižų.

Žiūrint į kito sezono temų planą – labai platus spektras: sportas, seksas, senėjimas, keliavimas pėsčiomis. Kaip gimsta temos ir kas nusprendžia, kurių verta imtis?

J.M.-J. Darbas dviese panašus į tandeminį šuolį parašiutu: privalai pasitikėti ir kolaboruoti – kitaip nieko gero nebus. Kas yra šuolio instruktorius, priklauso nuo susitarimo: dažniausiai tai – temos sumanytojas. Bet mums toks tandeminis darbas nėra iššūkis, neblogai jį įvaldėme. Kartais net pajuokaudavome, kada gi įvyks kūrybinis konfliktas? Svarstau, gal esame panašūs. Abu elder millennials, gimę sovietmečiu, bet augę globaliame kapitalizme, į viską žiūrime su gera skepsio doze. Ir svarbiausia – sutariame dėl dekonstrukcijos principo, t.y., kad dalykus suprasti geriausia juos išardant, išsiaiškinant, kaip jie veikia ir kodėl.

Mikas Žukauskas ir Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Foto: Laura Vansevičienė

Dar sutariame, kad nevystysime su menu susijusių temų. Gal abu esame jų „atsivalgę“: Mikas glaudžiai dirba su kinu, teatru, aš – su vizualiaisiais menais. Man asmeniškai „Procesai“ leidžia atsitraukti nuo meno pasaulio į sritis, su kuriomis susiduriu kaip eilinė visuomenės narė. Nes kultūra yra nepalyginamai plačiau negu menas. „Procesai“ – tai bandymas apčiuopti idėjų raidą. Klausiame, iš kur atsiranda kultūrinės ir socialinės normos, nulemiančios mūsų požiūrį į amžių? Kaip atrasti savo pirmapradį seksualumą, kaip meilę sau raginančios idėjos susijusios su kapitalizmu ir naujuoju dvasingumu? Kokie giluminiai procesai XXI amžiaus žmogų išveda į piligrimo kelią? Ko žmogus ieško išsikėlęs į trobelę viduryje miškų? Kur ir kokiais pavidalais mūsų gyvenime pasireiškia karas, kai jo, regis, nėra? Kuo jaunos šeimos su vaikais panašios į startuolius?

Apybraižos fragmentas
Foto: Laidos kadras

Kokius pašnekovus žiūrovai matys „Procesuose“? Kiek laiko trunka pokalbis su kiekvienu iš jų – juk jūsų nagrinėjamos temos nėra kaip aktualijų laidose, kur greitai galima gauti atsakymus į konkrečius klausimus. O jūsų keliamus klausimus turbūt ir ne po vieną dieną galima svarstyti… Ir ar nenutinka taip, kad po kurio nors pokalbio tenka keisti visą laidos scenarijų, jei pašnekovas parodo kažką tokio, ko patys nebuvote pastebėję?

J.M.-J. Mes žaidžiame kasdienybės antropologus, ieškodami šių dienų visuomenės kaulų. Tikruosius atradimus ir tyrimus atlieka mūsų pašnekovai, mokslininkai, profesionalai, praktikai – kurdami dešimt skirtingų laidų skirtingomis temomis jų pakalbinome apie keturiasdešimt. Visuomet turime išsikėlę savo teoriją, tačiau dažnai nutinka taip, kad kalbantis ji gerokai pasikoreguoja, atsiveria daug netikėtų kampų, apie kuriuos patys nebuvome pagalvoję. Visuomet stengiamės kviesti diskutuoti žmones, turinčius skirtingas nuomones, požiūrius, patirtį: ne tik teoretikus, bet ir praktikus, nes tik taip įmanoma sukurti pilnesnį reiškinio vaizdą. Pavyzdžiui, kalbantis apie juoko kultūrą, mintimis dalinosi filosofas Gintautas Mažeikis, literatūros tyrinėtoja Inga Vidugirytė ir šiuolaikiniai humoro kūrėjai Olegas Šurajevas, Mantas Katleris. Mėgstame „suplakti“ aukštosios kultūros ir kasdienybės kokteilius, kurie būtų smagūs įvairiems žmonėms.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Foto: Laura Vansevičienė



M. Ž.
Kaip optimizavimo, algoritmizavimo, normalizavimo, ekonomizavimo laikams – dirbame labai neekonomiškai. Nors laida gana trumpa, pašnekovus kalbiname kartais net visą valandą ir taip labai prisidarome darbo sau montaže. Kita vertus, tik tam tikroje pokalbio tėkmėje, distancijoje pašnekovas šiek tiek pralaisvėja, pradeda tiksliau formuluoti mintis. Tai – kiekvienam žmogui individualus dalykas, bet esame įsitikinę, kad ilgesni pokalbiai yra ir gilesni.

Pataisykite, jei klystu, bet, berods, praeitame sezone klausiančiųjų ekrane nematėme – tik ekspertus, aptariančius jūsų iškeltą temą. Naujajame sezone žiūrovai pamatys ir anksčiau tik už kadro buvusius Jolantą ir Miką. Kodėl nusprendėte pasirodyti žiūrovams – ar taip sukuriamas artimesnis santykis?

J. M.-J. Esame diskutavę, ar etiška nesirodyti, nes kiekviena apybraiža iš tiesų išreiškia mūsų poziciją. Slidu yra bandyti perteikti savo nuomonę, pasitelkiant pašnekovų autoritetą. Todėl pasirodyti atrodė sąžininga.

M. Ž. Nerodyti savęs ekrane man buvo „įskiepyta“ nuo akademijos laikų, teigiant, jog tai yra susireikšminimo ir narcisizmo ženklas. Bet su patirtimi supratau, kad žiūrovui paprasčiausiai lengviau žiūrėti, kai jis mato, kas kalbina pašnekovą, koks tiksliai klausimas yra užduodamas, galiausiai tai padeda ir kūrinio dinamikai. Kartais svarbus net ne klausimo turinys, o intonacija, formuluotė, klausiančiojo nuotaika. Vengimas rodyti save buvo paprasčiausias kompleksas. Ne veltui taip išpopuliarėjo pokalbių šou formatas – visada įdomiau klausytis dialogo nei monologo, nors, aišku, visur yra išimčių.

Pokalbis su Nerijumi Kesminu
Foto: Laidos kadras



Esu girdėjusi sakant, kad ilgametražį dokumentinį filmą normalu montuoti dvejus metus. Čia kiekviena laida kaip pusvalandžio trukmės dokumentinis filmas – kiek tenka kapstytis archyvuose randant tinkamus kadrus ir kiek užtrunka jų sumontavimas?

M. Ž. Pats esu daugiau iš kino pasaulio, o jame kūrybos procesai dažnai dėl įvairių gamybos, finansavimo ir kitų subtilybių yra labai ištęsti. Procesas, kuris natūraliai galėtų trukti mėnesį, kine dažnai ištįsta iki metų. Televizijoje kiek kitaip – vien laidų kiekis ir periodiškumas verčia dirbti daug greičiau ir labiau koncentruotai, čia mažiau ir butaforinių, kine pernelyg sureikšmintų procesų. Man tai patinka, nes galime greičiau reaguoti į visuomenėje vykstančius reiškinius. Bet net ir televiziniame kontekste dirbame gana lėtai: mums svarbu pagalvoti, paieškoti.

Mikas Žukauskas
Foto: Laura Vansevičienė

Nepaprastai džiaugiamės ir mūsų nauja komandos nare – montažo režisiere Igne, kuri taip pat labiau susijusi su kino pasauliu. Labai džiugu, kad su ja gana greitai pavyko rasti bendrą kalbą ir kūrybinį metodą. Montažo režisieriai dažnai įsivaizduojami kaip grynai techniniai darbuotojai, tačiau iš tiesų geras montažo režisierius pirmiausia yra kūrėjas. Jis turi suvokti montuojamo kūrinio kontekstą, temą, problemą, turėti platų išsilavinimą įvairiose srityse, gerą estetinį skonį, ritmo pajautimą ir muzikalumą, gerą analitinį mąstymą. Ignė visa tai turi, todėl su ja lengva ir malonu dirbti.

Ar sudarė sunkumų kuriant apybraižas karantinas, o gal spėjote nufilmuoti dar be jo? Gal pas jus bus pagaliau galima pažiūrėti į pašnekovus ne iš ekranų ekrane ir be kaukių?

D. B. Didžiausia dalis „Procesų“ interviu buvo filmuojama tarp dviejų karantinų, o prasidėjus antrajai pandemijos bangai, atsiradus judėjimo ar grupavimosi apribojimams, atsidėjome montažui. Spėjome. Taigi taip, pašnekovai bus be kaukių.

Daiva Bilinskienė
Foto: Laura Vansevičienė

M. Ž. Žvelgiant į kaukę kaip į metaforą, galima sakyti, kad viskas aplink ją turi. Mūsų noras yra paskatinti žiūrovus žvelgti į tikrąją dalykų prigimtį, esančią anapus kaukės, linkint sau bent kiek geriau suprasti mus supantį pasaulį.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, LRT.

Naujienas sekite čia.