Viso dvaro šventė
Kaip pasakojo M. Daraškevičius, lietuviškame dvare būdavo daug gyventojų – ne tik šeima, bet ir personalas, darbininkai, ir visi jie kelias savaites ar net mėnesius ruošdavosi Kalėdų šventei ir kiekvienas būdavo už kažką atsakingas. Tada, nuo Kūčių vakarienės prasidėdavo šventinis laikotarpis, kuriame buvo gausu pramogų, maskaradų, medžioklių, įvairių vakarų, kaimynų lankymų – bajorai ypač mėgdavo važinėti po gretimus dvarus.
„Kūčių vakarienė turėjo būti tas laikas, kai visi susėda prie vieno stalo. Kuo dvaras didesnis, tuo tas stalas gausesnis. Iš dvarininkų prisiminimų žinoma, kad galėjo prie vieno stalo susėsti net 80 žmonių. Mažesniuose dvaruose, žinoma, kukliau, bet svarbiausia, kad tada visi susėsdavo prie vieno stalo tokioje bendrystėje“, – kalbėjo jis.
Vieniši žmonės keliaudavo pas kažką į svečius, o dvarininkai stengdavosi nepamiršti tokių žmonių pakviesti, nes svarbiausiu dalyku buvo laikoma, kad šių švenčių niekas neturėtų praleisti vienas. „Šie metai ypatingi, turbūt bus labai daug tokių žmonių, bet galima jiems paskambinti, kažkaip kitaip praleisti tą vakarą“, – sakė M. Daraškevičius.
Kūčių vakarienės meniu diktuodavo tradicijos ir religija, tad jos metu nebūdavo mėsos patiekalų ar sviesto – iš esmės tai buvo vegetariška vakarienė. Tačiau būdavo gardžiuojamasi kūčia, aguonų patiekalais, įvairiomis žuvimis, sriubomis.
„Populiariausia žuvis – karpis. Jau XVI amžiuje Lietuvoje minimi karpių tvenkiniai, ši žuvis būdavo patiekiama su įvairiais padažais, įvairiomis formomis. XX amžiaus pradžioje atsiranda silkė“, – pasakojo M. Daraškevičius.
Populiariausia sriuba būdavo barščiai, nors būdavo verdamos ir įdomesnės, pavyzdžiui, Tiškevičiai mėgdavo migdolų sriubą, kurios ispanišką variantą M. Daraškevičius pasakojo išmėginęs pagaminti ir pats.
Eglutė – tik po Kūčių vakarienės
Kūčių vakarienės baigiamuoju akordu tapdavo Kalėdų eglutės parodymas – iki to laiko svečiai jos negalėdavo matyti. „Tai būdavo kaip kulminacija, prieš piemenėlių mišias, atveria saloną, parodo ten papuoštą, iliuminuotą žvakutėmis eglutę“, – pasakojo M. Daraškevičius.
Ar ateidavo Kalėdų senelis, M. Daraškevičius prisipažino informacijos neradęs, tačiau po namus vaikščiodavo kunigas su svita ir dvarininkams būdavo didelė garbė juos priimti. O dovanos būdavo kelių rūšių – teikiamos vaikams, gaminamos vaikų tėvams, ir dovanojamos visiems darbuotojui, personalui.
Vaikai laukdavo žaislų, mergaitės – lėlių ir vėlyvuoju dvarų laikotarpiu, XIX amžiaus antroje pusėje-XX amžiaus pradžioje labai populiarių lėlių namelių, berniukai – kariškų reikmenų, kaip lankų ar kardų, taip pat būdavo populiaru tiek vaikams, tiek suaugusiems dovanoti knygas. „Ką vaikai veikdavo prieš šventes, tai ruošdavo rankdarbius, dovanas tėvams, ir čia jiems, be abejo, padėdavo auklės, guvernantės“, – pasakojo dvarų kultūros tyrinėtojas.
Personalui, darbuotojams, tarnams dovanos būdavo labai skirtingos – nuo prabangių iki tik suvenyrų. „Pavyzdžiui, kunigui, kaip juokaujame, teikė čekį šildymo sezonui, tai yra, malkų“, – šypsojosi M. Daraškevičius.
Dvarišką nuotaiką galima susikurti ir dabar
M. Daraškevičius sako, kad pagrindinis dalykas ką vertėtų perimti iš kalėdinių dvariškų tradicijų – nepamiršti artimiausių, vienišų žmonių. „Galime jiems paskambinti, tą galime daryti ne vieną dieną, o visą savaitę, dalintis ilgais pokalbiais, įspūdžiais, atsininimais – bendrystė svarbiausia. Taip pat galime užsiimti rankdarbiais, patys daryti dovanas – neiti į parduotuves. Galime piešti atvirukus ir siųsti – tam irgi nereikia daug pastangų ir daug ėjimo į lauką. Praktiškai, mums taip reikia elgtis, kaip išsisukdavo užpustytuose izoliuotuose tolimuose dvaruose“, – šypsojosi jis.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.
