Netilpdavo į jokius rėmus
„Nedaug turime tokių asmenybių, kaip Linas Katinas. Likimo ironija, kad vos atidarius jo parodą Nacionalinėje dailės galerijoje pernai, užklupo Covid-19 ir stojo visuotinis karantinas. Taip išėjo, kad ši paroda tapo paskutine, surengta jam gyvam esant. Man buvo garbė prisiliesti prie jo kūrybos gelmių. Simboliškai dabar atrodo ir paskutinės parodos pavadinimas „Raudona krisdama virsta balta“. Taip ir nutiko, Linas išėjo, jo spalva pasidarė balta… Su mumis liko jo kūryba, kuri buvo ir yra išskirtinė, nešanti toliau negu šios žemės horizontas“, – sakė J. Marcišauskytė-Jurašienė.
Tapytojas Linas Leonas Katinas gimė 1941 m. Radviliškyje. 1964 m. baigė architektūros studijas LTSR valstybiniame dailės institute. Nuo 1967 m. dalyvavo parodose, nuo 1990 m. buvo dailininkų grupės „24“ nariu. Dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje, Vilniaus dailės akademijoje.
1999 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.
Linas Katinas (g. 1941) Lietuvos dailės kontekste išsiskyrė tiek sovietmečiu, tiek ir atgautos nepriklausomybės laikotarpiu. Į tapybos lauką įžengęs XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje tapo vienu pagrindinių savo kartos menininkų avangardistų, stagnacinėje brežnevinio laikotarpio kultūroje suformavusių laisvos, eksperimentinės kūrybos properšą.
Pasak Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkės Eglės Gandos Bogdanienės, Lino Leono Katino kūryba buvo visiškai fenomenali. „Baigęs architektūrą, jis atėjo į tapybą su tokiu labai aiškiu išreikštu ir modernistiniu, ir postmodernistiniu mąstymu. Man atrodo, savo kūryba jis yra gerokai pralenkęs laiką, o globaliai jį tikrai galima lyginti su iškiliausiais pasaulio menininkais. Ir ne tik tapytojais, nes jis naudojo labai įvairias medijas savo kūryboje – pavyzdžiui, performansai buvo viena iš jo mėgiamų raiškos formų“, – pasakojo ji.
L. L. Katinas buvo menininkas, netelpantis į jokius stereotipus. „Atsimenu, jis Labanore turėjo savo sodybą, kur visada verždavosi: ten nuvažiavęs tapydavo, eksperimentuodavo ir labai daug skaitydavo. Jis buvo vienas iš tų, kur skaitydavo puikiausiai daugeliu kalbų: net ir tarybiniais laikais skaitydavo anglišką literatūrą, turėjo labai daug filosofijos, kultūros teorijos, istorijos žinių, buvo labai intelektualus ir labai užsispyręs. Iš vienos pusės, labai žinantis savo keistą kūrėjo misiją, iš kitos pusės – kiekvienas jo kūrinys buvo eksperimentas, kurį pradėjus nežinojai, kuo jis užsibaigs. Jis buvo vienas pirmųjų, kuris važiavo į Vilniaus dailės akademijos studiją Paryžiuje, ir ten du mėnesius gyveno labai įdomioje aplinkoje. Nepamiršiu jo darbų, kuriuos atsivežė tapytus ant įvairiausių lietuviškų drobulių, su tekstais, su tokiomis simbolinėmis citatomis. Aš pirmą kartą nustebau, kad jis, būdamas toks globalus žmogus, šitaip ilgėjosi grįžimo į Lietuvą. Man čia buvo kažkaks atradimas“, – prisiminimais dalinosi E. G. Bogdanienė.
Ji pasakojo, kad L. L. Katinas buvo iš tų, kurie puikiai filmuodavo: „Jis naudojo įvairiausias medijas, kurias gali naudoti menininkas, praaugęs laikmetį. Jis tikrai nekurdavo vien teptuku, nors mes galbūt labiausiai pažįstame jį iš tapybos darbų, bet jis daug kur labai plačiai reikšdavosi“.
Visgi, labiausiai E. G. Bogdanienei atmintin įstrigo jo išmintis: „Ne taip dažnai šnekėdavaisi su juo, bet jo pastabos visada būdavo labai argumentuotos, labai tikslios ir tuo pačiu nekonkrečios, ta prasme, kai būna, tokia filosofinė kritika, kur kiekvieną reiškinį sugebėdavo pamatyti iš įvairiausių perspektyvų. Čia yra kažkokia tokia didžioji išmintis žmogaus, kuri ateina ir per prigimtinį intelektą, nes ir pati jo šeima ko verta, ir įgyta per gyvenimą, ir per begalę knygų“.
„Jis tiek skaitydavo.... Atsimenu, kaip diskutavome apie jo knygą „Π“ – ten visa knyga parašyta apie tą vieną skaičių. Jis kartais nerdavo į aukštosios matematikos algoritmus, ieškodavo ten sistemų, struktūrų – tikrai neeilinis žmogus. Bet jis labai saugodavo savo privatumą. Katinas yra laisvė – Katinas yra tas jo gyvenimas, kuriame jis labai sugebėjo vertinti, ką turėjo: savo šeimą, kurią be proto mylėjo, savo kūrybą, kurią dievino, ir savo kūrybinę kančią, kurioje gyveno“, – kalbėjo E. G. Bogdanienė.
LDS pirmininkė sako, kad L. L. Katinas buvo lyg lietuviškas budistas. „Jo tokia laiko ir gyvenimo samprata, galbūt kartais tokia kitokia nei mūsų, dėl to ir tą jo mirtį, matyt, nors reikia kažkaip labai asmeniškai išgyventi, bet tuo pačiu kažkaip įsivaizduoti, kad jis turi kažkaip greitai pasirodyti“, – kalbėjo ji.
Inspiracijos iš įvairiausių šaltinių
Apie Lino Leono Katino kūrybą MO muziejui yra rašiusi menotyrininkė Raminta Jurėnaitė.
„Devintajame dešimtmetyje Leonas Linas Katinas, kaip ir Eugenijus Antanas Cukermanas, Dalia Kasčiūnaitė, Rūta Katiliūtė, Laima Drazdauskaitė ir Alfonsas Žvilius, pradėjo eksponuoti paveikslus, kuriuose kaitaliojasi abstrakcijos, gamtos motyvai ir simboliai. Dėl sovietmečio draudimų ir apribojimų architekto profesijos atsisakiusiam Katinui tapyba – laisvės ir eksperimentų laukas. Menininkas žaidybiškai ir ironiškai laužė nusistovėjusias normas.
Pirmiausia jis naujai interpretavo peizažo žanrą, vėliau ne mažiau netradiciškai traktavo pačias įvairiausias temas praplėsdamas abstrakčiosios tapybos įvaizdžių lauką ir specifines raiškos priemones. Neramią jaunystės dvasią Katinas išsaugojo ir vėlesniais kūrybos periodais. Anot Viktoro Liutkaus, menininkas „yra amžinas nenuorama, provokatorius, nenusikerpąs plaukų vyngėrys, visokių kultūros tekstų ir žemiškų kontekstų interpretatorius, sumanymų skleidėjas Vilniuje ir provincijoje. Jeigu dabartinės Lietuvos dailės atstovų tarpe pradėtume ieškoti kūrėjo, kurio darbuose ir veikloje jungtųsi dar sovietmečiu brendusi ir išsaugota avangardo dvasia su šių dienų meno raiškos laisve, atsimuštume į L. Katiną.
Menininkas inspiracijų semiasi iš pačių įvairiausių šaltinių – nuo Tibeto budistinio meno iki lietuviško etnografinio palikimo, nuo gamtos iki kasdienės buities. Katino tapyboje yra užuominų į peizažus, augalus, vėliavas, kilimus, antklodes, taip pat ir į archetipinius ženklus, sakralinius objektus ar net kitų dailininkų kūrinius, bet kartu visi motyvai smarkiai abstrahuojami. Kai kuriose drobėse yra ir užrašų ar arba pavienių raumeninių elementų.
Ankstyvuosiuose paveiksluose peizažo ir kitus motyvus jis apibendrindavo pasitelkdamas organiškų ir geometrinių formų redukciją. Taip kopų kraštovaizdis pereina į lakonišką kartografinį žemėlapį, kuriame supriešinamos netaisyklingos žalia ir rusva plokštumos. Kitose drobėse jis komponuoja dviejų ar daugiau spalvų horizontalius dryžius arba apsiriboja baltos plokštumos monochromija. Svarbus šiuo periodu daugelyje drobių ir plokštumos reljefo išraiškingumas.
Menininkas paraleliai plėtoja geometrinę, gestišką, emblemišką tapybą, kurią papildo tekstais. Pavieniuose kūriniuose ar jų grupėse ši skirtinga meninė kalba labai susipynusi. Svarbią reikšmę įvairiais periodais menininkas skyrė kūrybos procesui. Ypač vėlyvojoje kūryboje jis palieka matomus spontaniško tapymo pėdsakus. Dailininkas dengia spalvą keliais sluoksniais išgaudamas reljefinę faktūrą arba drobės paviršiaus fragmentus palieka neužtapytus. Taiko ir liejimo techniką. Perpjauna plokštumas ar naudoja asambliažui ir koliažui artimus elementus. Tapytoją domina paveikslo plokštumos ir krašto, tapybos ir rėmo dermė. Jis tyrinėja paveikslą tiek kaip atvirą lauką, tiek kaip objektą.
Kai kada savo kūryboje Katinas nutrina tapybos ir performanso ar akcijos ribas. Po 1995-ųjų šalia grynai tapybinių akcijų yra surengęs ir kultūrinių politiškai angažuotų performansų. Sukūrė ir nemažai tapybos darbų ant popieriaus. Jie daug kameriškesni ir lyriškesni. Buities daiktai, archetipiniai ženklai, kosmologiniai motyvai čia apibendrinami ir komponuojami į griežtas konstruktyvias kompozicijas. Tarp redukuotų kompozicijų, taupių grafiškų ženklų ir transparentiškų švytinčių spalvų dekoratyvaus rafinuotumo atsiranda ypatinga prislopinta įtampa.
Savo aliejinės ir akvarelinės tapybos idėjas Katinas plėtoja gausiose darbų grupėse, kurios nesudaro griežtos ciklo ar serijos sekos. Dažnai tą patį motyvą jis daug sykių interpretuoja varijuodamas linijinius ir spalvinius derinius bei ritmą“, – rašė R. Jurėnaitė.
Čia taip galite matyti vykusį jų pokalbį.
J. Marcišauskytei-Jurašienei dar pavyko L. L. Katiną paskutinį kartą pakalbinti viešint Labanore.
Užuojautą reiškia šalies vadovai
Šalies vadovai reiškia užuojautą dėl tapytojo Lino Leono Katino mirties.
Pasak prezidento Gitano Nausėdos, Lietuva neteko ryškios meno ir kultūros pasaulio asmenybės, savo gyvenimu ir kūryba simboliškai įkūnijusios Lietuvos raidos patirtis. Dėl sovietinės konjunktūros priverstas atsisakyti architekto profesijos, L. Katinas pasirinko dailininko kelią, kuriame nuosekliai skleidė kūrybinės laisvės bei meninės raiškos įvairovės idėjas.
„Žanrų požiūriu įvairiopa kūryba, kurioje meniškai persipina asmeniniai dailininko išgyvenimai, tautiniai motyvai, krikščioniška tematika, kitų kultūrų civilizaciniai simboliai, reikšmingai papildė ir praturtino Lietuvos kultūros paveikslą“, – užuojautoje teigia šalies vadovas.
Anot I. Šimonytės, L. Katinas buvo meistriškas kūrėjas, laisvai kalbėjęs skirtingų kultūrų kalbomis, tačiau visada buvęs ištikimas savosios žemės tradicijoms.
„Tai buvo vienas pirmųjų mūsų moderniosios dailės kūrėjų, dar gūdžiu sovietmečiu parodęs kelią ateities kartoms. Dėl iškilaus menininko mirties reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, bičiuliams, visiems, kuriuos žavėjo ir visada kerės laisvas ir daugiaprasmis Lino Leono Katino potėpis“, – sakoma premjerės užuojautoje.
Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pabrėžia, kad L. Katinas į Lietuvos kultūros ir meno istoriją įeis kaip nusistovėjusių ir primestų normų laužytojas.
„Savo darbais jis dar ne vieną ateities Lietuvos dailininkų ir meno mylėtojų kartą mokys drąsos eksperimentuoti, naujai matyti tradicijas ir nuolatos ieškoti įkvėpimo. Reiškiu nuoširdžią užuojautą velionio artimiesiems ir jo talento gerbėjams“, – teigia parlamento vadovė.
Anot Kultūros ministerijos, menininkui tapyba buvo laisvės ir eksperimentų erdvė, jis kalbėjo įvairialype menine kalba ir puoselėjo avangardo dvasią.
„Linas Leonas Katinas kūrybai atidavė kelis dešimtmečius, darbuose gvildeno amžinąsias temas ir nepaliovė stebinti savo talento gerbėjų. Tapytojas nuėjo išties spalvingą, įdomų kūrybinį kelią ir neabejotinai tapo reikšminga figūra lietuvių dailės istorijoje bei savo kartos reiškiniu“, – rašoma ministerijos užuojautoje.
