Vera, papasakokite, kaip jūs susipažinote su liaudies muzika? Koks buvo jūsų kelias jos pažinimo link?
Domėtis liaudies muzika pradėjau lankydama muzikos mokyklą. Nepaisant to, pripažįstu: kelias liaudies muzikos link buvo išties vingiuotas. Muzikos mokytoja būrė vaikų folkloro ansamblį, ir mes buvome pirmieji „eksperimentiniai“ atlikėjai. Iš pradžių entuziazmu netryškome, nenorėjome dainuoti liaudies dainų, tačiau pamažu akiratis plėtėsi, vis išvykdavome į kokias nors šventes ar festivalius, kuriuose buvo atliekama liaudies muzika, ir noras domėtis ir dainuoti sustiprėjo. Galiausiai meilė folklorui taip išaugo, kad net pasirinkau etnomuzikologijos studijas.
Prisipažinsiu: nustebinote su tokiu atsakymu. Kadangi pati iš pradžių patyrėte atmetimo reakciją liaudies muzikai, gal turite patarimų, kaip šiandieninį vaiką sudominti šiuo žanru?
Tai labai prieštaringas klausimas. Iki šiol pati ieškau į jį atsakymo, nes mano pačios pažintis su liaudies muzika prasidėjo nuo nenoro. Manau, kad nebūtina žmonių dominti per prievartą: geriau parodyti, supažindinti, ir jeigu pačiam mokytojui nuo liaudies muzikos dega akys, jis šį entuziazmą perduos ir mokiniams. Greičiausiai kiekvienas žmogus turi santykio su liaudies muzika ieškoti pats.
Ar yra koks nors atskaitos taškas, kuriame galėtume sustoti ir pasakyti: štai čia atsirado lietuvių liaudies dainos?
Deja, dainų datuoti neįmanoma: tai nėra archeologija. Tačiau tam tikros muzikinės formulės, pavyzdžiui, siaura apimtis, tam tikros kalbinės intonacijos dainavime, rodo dainų senumą. Kai kurias savybes galima sieti net ir su akmens amžiumi: tarkim, gyvūnų pamėgdžiojimas, gyvulių šūksniai. Vėliau galime prijungti ir žemdirbystės pradžią, kai tam tikrų žanrų dainos susiejamos su darbais. Tuomet dainos buvo savotiška bendravimo forma, minčių išsakymas, pagalbos prašymas.
Galbūt tuomet įmanoma nusakyti, iš kurių laikų mus pasiveja dabar populiarios, dar mūsų močiučių dainuojamos liaudies dainos?
Dainų ir žanrų yra labai daug. Kai kurias net ir šiandien kuriamas dainas mes galime vadinti liaudies dainomis. Tačiau dainos paprastai susideda iš sluoksnių: yra labai archajiškas folkloras, kuris mena medžiotojų, rinkėjų laikus (bendravimas su gyvūnais, garsų pamėgdžiojimas bandant juos prisivilioti), taip pat kalendorinės dainos, kurios buvo dainuojamos tik griežtai konkrečiu metu: advento, gavėnios, Velykų ir kt. laikotarpiu. Be to, svarbios ir darbo dainos, pvz., rugiapjūtės, šienapjūtės dainos. Visos šios dainos, nepaisant jų keitimosi, gali skaičiuoti ir tūkstančius metų.
Lietuviai labai didžiuojasi sutartinėmis. Ar šis dainavimo būdas retas, unikalus? O gal kaip tik praktikuojamas daugelyje šalių?
Sutartinių tyrinėtoja Daiva Vyčinienė, parašiusi daugybę straipsnių ir monografijų šia tema, teigia, kad panašios polifonijos sąsajų galima rasti įvairiose tautose, net ir vadinamosiose pirmykštėse tautelėse. Žinoma, atlikimas skiriasi, tačiau šis muzikinės mąstysenos principas yra labai paplitęs. Tačiau faktas, kad sutartinės atliekamos ir pirmykštėse tautose, rodo, kad šis dainavimo būdas yra išties labai labai senas.
Dar viena labai įdomi liaudies dainų grupė – raudos. Ar šiandien jos dar atliekamos?
Rauda yra tarpinė forma tarp dainavimo, kalbėjimo ir verkimo. Iki šiol raudos išlikusios tik Dzūkijoje. Kaip tai atrodydavo? Prie mirusiojo per šermenis raudodavo jo artimieji, kartais raudotojos būdavo net samdomos, kad gražiais žodžiais ir ašaromis išlydėtų mirusįjį. Rauda būdavo tarsi ritualas, būtinas atsisveikinimui. Taip pat labai svarbus ir emocinis aspektas: įtaigus raudojimas, pasiremiantis pasikartojančiomis intonacijomis, kūkčiojimais ir įkvėpimais, savotiškai paskatina ir kitus žmones pravirkti. Tai padėdavo žmonės susitaikyti su tuo, kad velionis išeina, o jie gali išsiverkti, paleisti savo emocijas, jį apraudoti. Tuo pačiu per raudas mirusiųjų pasauliui pranešama, kad į jį ateina dar vienas asmuo.
Įdomu tai, kad raudos buvo skiriamos ne tik mirusiesiems: raudodavo ir moterys, jeigu susidurdavo su sunkumais šeimoje ar darbuose. Taip pat apverkimai būdavo girdimi ir vestuvėse: jaunoji verkdavo atsisveikindama su savo tėvais, namais, buitimi.
Pakalbėkime apie Lietuvos regionus. Ar skiriasi dainavimo stilistika skirtinguose šalies kampeliuose?
Taip, skirtumai labai ryškūs. Senovėje žmonės gyveno labai sėsliai, bendravimas su kitomis bendruomenėmis buvo labai minimalus. Turbūt tai darė įtaką skirtingų stilių susiformavimui. Įdomu tai, kad net tuose pačiuose regionuose atliekamos dainos skiriasi: tarkim, rytų ir vakarų aukštai
ių dainavimas skiriasi kaip diena ir naktis!
Ar skirtingų regionų dainų nuotaika skiriasi? Ar vis dėlto ji išlieka panaši nepaisant atstumo?
Dažnai girdime teiginį, kad lietuvių liaudies muzika yra liūdna, niūroka. Tačiau man vis tenka susidurti su autentiškais įrašais ar klausytis gyvai atliekamų dainų, kurios perteikia visai kitą emociją. Greičiausiai šiais laikais mes dainas interpretuojame kitaip ir dėl to priskiriame joms „liūdnumo“ ar „linksmumo“ savybes. Tačiau kalbant apie muzikinius aspektus, žemaičių dainos turi daugiau mažorinio atspalvio, bet dainų melodija būna labiau išvingiuota, dėl ko jos gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti gana liūdnos. Aukštaitijoje melodija kitokia: ji skambesiu gali būti siejama net su tam tikromis vokiečių liaudies dainomis, harmonija panaši į Vakarų kultūros muzikos kūrinius. Suvalkija – tarpinė tarp Dzūkijos ir Aukštaitijos, joje galima rasti įvairaus skambesio dainų. Dzūkijoje išgirsime tiek minorinio, tiek mažorinio atspalvio dainų.
Kiek žinau, kartu su kolegomis lietuvių liaudies muzikos mylėtojams paruošėte nuostabią kalėdinę dovaną: tradicinio dainavimo kursus, kurie internetu prieinami viešai. Gal galite apie juos papasakoti kiek plačiau?
Pamokose pristatomi pagrindiniai dainavimo tradicijos bruožai, bet kartu kalbama ir apie primirštas ar nepastebėtas tradicijas, jų įvairovę.
Kursų gali klausytis kiekvienas, susidomėjęs tradiciniu dainavimu. Jose pristatomi etnografinių regionų, žanrų, skirtingų dainavimo būdų pradmenys. Nors ir minima nemažai muzikinių terminų (vis dėlto lektoriai – diplomuoti etnomuzikologai), čia pat jie iliustruojami, paaiškinami. Kuriant pamokas, buvo stengiamasi orientuotis į žmones, ieškančius, nuo ko pradėti, ką daryti su tradiciniu dainavimu. Tačiau taip pat buvo stengiamasi ir apžvelgti neretai pastebimas klaidas jau patyrusių folklorininkų atlikime. Tad, klausydami šias pamokas, kai ką naujo gali išgirsti ir jau įgudę folkloro dainininkai.
Nemokami tradicinio dainavimo kursai prieinami čia.
