Kęstuti, visų pirmiausia, papasakokite, kokia buvo Klaipėdos džiazo orkestro pradžia.
Visa uostamiesčio džiazo kultūra prasidėjo nuo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Džiazo skyriaus atsiradimo, kurį įkūrė Pranciškus Narušis. Tuo pačiu užgimė ir Akademijos džiazo orkestras. Šis studentų orkestras gyvavo iki 2008 ar 2009 m., nes, deja, stojančiųjų vis mažėjo ir nebeliko iš ko jį suburti.
Klaipėda savo oficialaus, reprezentacinio miesto orkestro neturėjo niekada. Visa veikla vykdavo po Klaipėdos universiteto ar Muzikos ir teatro akademijos vėliava. Vėliau buvo bandymų suburti Klaipėdos bigbendą (jam vadovavo Petras Tadaras), tačiau, deja, jo veikla greit nutrūko.
Aš, baigęs studijas, grįžau gyventi į savo gimtąjį miestą. Galvoje kirbėjo mintis, kad reikia kažką daryti: uostamiestyje nėra vieningos ir kryptingos muzikantų bendruomenės, kuri siūlytų miestui kokybišką kultūrinį produktą. Buvo įsteigtas Klaipėdos muzikantus vienijantis Mėmelio džiazo klubas, kuriam vadovavo Steponas Januška. Į jį, be abejo, užsirašiau ir aš, o po poros metų buvau išrinktas jo prezidentu. Mano vizija numatė, kad šis klubas turėtų transformuotis į bigbendą. Taip 2013 m. atsirado Klaipėdos džiazo orkestras.
Na, tačiau oficialiai Klaipėda neturi savo miesto orkestro. Mes esame tarsi savivaldybės projektas, kurį miesto valdžia remia. Gaila, tačiau parama labiau simboliška: mums jos užtenka programoms ir natoms atsispausdinti, kartais gauname honorarus už koncertus miesto renginiuose, tačiau algos savivaldybė mums nemoka. Turime daug galvoti, kaip išsilaikyti, ieškotis įvairių projektų.
Klaipėdos džiazo orkestras ypatingas tuo, kad be gražių melodijų, drąsiai grojate ir improvizacinę, dažnai net aštresnę muziką.
Labai mėgstu improvizaciją. Ja mane užkrėtė saksofonininkas Liudas Mockūnas, pas kurį mokiausi. Be galo juo žaviuosi: jis atsidavęs muzikai, eina savo keliu, jo niekas nepastums.
Tačiau kalbant apie Klaipėdos džiazo orkestrą, mes grojame įvairią programą. Tarkim, su Klaipėdos muzikos mokyklos vaikais grojame tradicinį džiazą, pavyzdžiui, Ellos Fitzgerald dainas, Count Basie kompozicijas. Na ir apskritai, turime taikytis prie publikos. Jei orkestras neturi didelio finansavimo, auklėti publiką galima tik labai mažais žingsneliais. Tačiau pirmiausia privalome atsižvelgti į tai, ką žmonės mėgsta klausyti.
Minėjote, kad į orkestro veiklą įjungiate ir vaikus. Papasakokite, kaip tai vyksta.
Turime tokią įdomią programą, kurią vykdome jau ketvirti metai: iš muzikos mokyklos į orkestrą pasikviečiame keletą gabių mokinių, su jais dirbame, repetuojame, pasakojame jiems apie džiazo kultūrą, kaip reikia prieiti prie muzikos. Galiausiai jie, bendraudami su mumis, mato, kaip iš tikrųjų gyvena ir kuria muzikantai. Gaila, bet dauguma tėvų savo vaikams yra įkalę į galvą mintį, kad iš muzikos gyventi neįmanoma. Į muzikos mokyklą vaikai nuvedami kaip į laisvalaikio centrą, kad pasibūtų, kol tėvai baigs darbus. Todėl tie vaikai dažnai būna nemotyvuoti. Na, o pasikvietus tokius mokinius į orkestrą, jie pamato, kad jame groja muzikantai iš visos Lietuvos: Mindaugas Vadoklis, Dovydas Stalmokas, jiems jie autoritetai, ir jie džiaugiasi unikalia galimybe pagroti kartu su jais ar pasiklausyti jų kalbų. Tuomet atsiranda visai kitokia motyvacija.
Ką mėgsta Klaipėdos publika?
Populiarųjį džiazą.
Kaip publika pasiskirsto po kultūrinius renginius? Nes tai, ką esu mačiusi parodų atidarymuose, performansuose ar improvizaciniuose koncertuose, galima sakyti, yra tiesiog gera sauja žmonių.
Tikrų džiazo klausytojų Klaipėdoje yra 200–300. Tačiau kartais skaičius išsiplečia, nes pasiklausyti muzikos ateina ir kitokia publika, ta, kuriai labiau rūpi pati šventės atmosfera, alkoholiniai gėrimai ir fejerverkai. Žinoma, reikia suprasti, kad šie žmonės gal ir eina į miesto renginius ar festivalį, bet pinigų už bilietus jie niekada nemokės.
Užčiuopėte labai gerą temą. Esu girdėjusi muzikantų minčių, kad pajūrio publika yra taip išlepusi nuo nemokamų pasirodymų ir grandiozinio Pilies džiazo festivalio, kad paprastą mokamą koncertą suorganizuoti būna sudėtinga, nes bilietų pardavimai yra labai prasti.
Visiškai sutinku su jūsų teiginiu. Aš tikrai esu už tai, kad miestas darytų savo gyventojams šventes, tačiau tas faktas, kad nemokamas Pilies džiazo festivalis vėliau yra laikomas renginiu, apimančiu visą miesto džiazą, išprovokuoja susikirtimą su atlikėjais, kurie bando išgyventi iš džiazo kūrybos ir atlikimo. Jeigu mieste vienintelis reiškinys yra nemokama šventė su tam tikros krypties muzika ir daugiau nebelieka terpių egzistuoti, dirbti ir kurti kitokią muziką atstovaujantiems žmonėms, tuomet matau tame didelę nelygybę. Miesto valdžia sumeta labai didelius pinigus į vienintelį džiazo renginį, ir viskas, tuomet džiazas dingsta iš pajūrio iki kitų metų festivalio.
Mes, Klaipėdos džiazo orkestras, norime, kad džiazas skambėtų nuolatos. Dabar turime susitarimą su savivaldybe, kad surengsime 10 koncertų per metus.Vis dėlto norėtume, kad miesto valdžia skatintų atlikėjus kurti Klaipėdai ir jos žmonėms.
Klaipėdos džiazo orkestro narių sąrašas – margas. Čia matome Vilniuje ir kituose miestuose sutinkamų muzikantų. Kaip atrenkate orkestro narius? Ar netenka susidurti su grojančių žmonių stoka?
Vos tik pradėjus šį projektą, užmezgiau kontaktą su Stasio Šimkaus konservatorijos mokiniais. Tuo metu dešimtokai buvo saksofonininkai Danielius Pancerovas, Mindaugas Apulskis, trimitininkas Jonas Katauskas. Pasišnekėjome ir subūrėme orkestrą iš vietinių muzikantų. Idėja buvo tokia: jame groja tie, kas gyvena Klaipėdoje arba mokėsi čia, bet išvažiavo į kitus miestus. Juk ir dabar turime nemažai atlikėjų, važinėjančių pas mus iš Vilniaus. Visi jie kažkada mokėsi Klaipėdoje. O su konservatorijos studentais bandome tartis taip: mes jiems padedame, kol jie mokosi, palaikome juos studijose, nesvarbu, ar tai būtų Vilniuje, ar užsienyje, laikome frontą pajūryje, bet prašome jų, kad, pabaigę mokslus, grįžtų gyventi, kurti šeimą ir dirbti į Klaipėdą. Juk kuo mažiau mieste yra kuriančių žmonių, tuo ryškiau mažėja ir kultūros vartotojų ratas. Džiaugiuosi, kad muzikantai į mūsų prašymus reaguoja labai teigiamai ir planuoja savo grįžimą į gimtąjį miestą.
