Rinkdamasi filmus ir serialus I. Mrazauskaitė-Noir dažniausiai kliaujasi draugų rekomendacijomis. „Jeigu žmogus man patinka, didelė tikimybė, kad patiks ir jo skonis filmams. O jeigu ir neatitiks mano skonio, tuomet bent susipažinsiu su kokia nors man nauja kino estetika. Na, o jeigu rekomendacijų pritrūksta, mėgstu ieškoti pagal žanrą ir skaityti aprašymus bei kritikų atsiliepimus“, – kalbėjo dailininkė.
Knygos apie psichologiją ir santykius – puikus maistas protui, kalorijos minties ir jausmo ugdymui
Dažniausiai, tai užtrunka. Yra ir to trūkumas – prieš pradėdama žiūrėti filmą, apie jį jau šiek tiek sužinai iš anksto. „Kita vertus, draugų pasiūlytus filmus mėgstu žiūrėti visiškai nieko nežinodama, nes tai palieka netikėtumo ir siurprizo elementą, kuris man labai patinka“, – pažymėjo I. Mrazauskaitė-Noir.
Knygas dailininkė tikino besirenkanti panašiai: „Mano pagrindinis patarėjas yra sesuo, ji puikiai išmano apie literatūrą, turi rafinuotą skonį knygoms. Visada pasitikiu ja, nesu nusivylusi. Pati knygas renkuosi pagal tai, kas tuo metu domina ir tai retai būna grožinės literatūros tekstai. Jeigu visgi reikėtų rinktis žanrą iš grožinės literatūros, tuomet – mokslinė fantastika.“
„Knygos man visada buvo pats geriausias šaltinis savęs ir mąstymo tobulinimui – daug labiau nei tiesiog laiko praleidimui. Na, o socialiniai tinklai priešingai, manęs visiškai netraukia. Juose praleidžiu laiko tik tiek, kiek reikalinga darbui, palaikyti ryšį su artimiausiais draugais. Šiuo metu su malonumu doroju Susanos Forward knygas apie psichologiją ir santykius – puikus maistas protui, kalorijos minties ir jausmo ugdymui“, – vaizdžiai apibūdino ji.
Knygų dailininkė tikino nesirenkanti pagal rašytojus, ieško pagal dominančią temą arba žanrą. „Daugiausia skaitymui renkuosi filosofiją, mokslinę (mokslo populiarinimo) literatūrą. Mėgstu laikydama knygą rankose jausti jaudulį, jog tuoj sužinosiu kažką naujo, praturtėsiu“, – paaiškino menininkė.
Kartais, pasak jos, pasiseka paskaityti nuostabių Lietuvos mokslininkų knygų, kurias pati ir iliustruoja. „Tokiu būdu perskaičiau Eugenijaus Jovaišos knygą apie archeologiją „Kapai ir žmonės“ – buvo netikėtai emocionali kelionė po senųjų lietuvių gyvenimą. Įstrigo Algimanto Bučio knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje“ – mokslinis tekstas, kuris susiskaitė tarytum romanas“, – dalijosi patirtimi I. Mrazauskaitė-Noir.
Kartais būna sunku susikaupti ir tiesiog mėgautis skaitymu – reikia pasibraukti arba užsirašyti reikšmingas mintis... „Pasibraukti būtina! Mėgstu skaityti lėtai, sustoti ir apgalvoti ką perskaičiau, palyginti su savo mintimis, polemizuoti su autoriumi. Mėgstu pasibraukti patikusias mintis, užlenkti kampukus puslapių, į kuriuos norėsiu grįžti vidinei diskusijai“, – sakė dailininkė.
Spausdinta knyga, anot I. Mrazauskaitės-Noir yra nuostabi tuo, kad ją galima fiziškai laikyti rankose, pildyti ir keisti pastabomis.
Susidomėjimo aistra – fizika
Tarp knygų, palikusių spaudą I. Mrazauskaitės-Noir sąraše, atsidūrė Stephen Hawking „Visata riešuto kevale“. „Man, būnant „moksliukiškos“ prigimties žmogui, kurio susidomėjimo aistra yra fizika, ta knyga buvo tarsi sprogimas galvoje. Neišsemiamas šaltinis mąstymui ir permąstymui – vadinasi, įkvėpimo šaltinis. Knyga apie visatą ir teorijas, apie jos sandarą, kuri parašyta taip įdomiai, kad būdama dailės srities studentė puikiai viską supratau. Po jos nekantriai suklausiau to paties mokslininko audio knygą „Trumpa laiko istorija“. Klausiau anglų kalba, nes Lietuvoje išleistos šios knygos tada nepavyko rasti“, – pasakojo kūrėja.
I. Mrazauskaitei-Noir įstrigo ir Salvadoro Dali romanas „Paslėpti veidai“. „Gal todėl, kad esu tapytoja, o gal todėl, kad sesuo padovanojo žinodama, kad tiks“, – svarstė ji.
Taip pat dailininkei giliai įsirėžė mokslinės fantastikos Stanisławo Lemo knyga „Soliaris“, kurią pageltusiais puslapiais dar paauglystėje gavo iš tėčio. „Galbūt ši knyga ir pastūmėjo į mokslinės fantastikos žanrą. Bet dėl to, kuo tapau, „kalčiausia“ knyga yra enciklopedija „Mokslas ir Visata“ išleista 1990 metais. Vartydavau ją vaikystėje, kol dar pati gerai skaityti nemokėjau ir prašydavau tėčio, kad perkaitytų, kas parašyta po patikusiais kosmoso paveikslėliais. Pamenu, atrodydavo, kad viską suprantu. Šita knyga yra tarsi mano „biblija“, turi savo garbingą vietą mano studijos lentynoje“, – atsigręžė į ankstyvuosius skaitinius pašnekovė.
Spektakliuose I. Mrazauskaitė-Noir prisipažino besilankanti gan retai. „Labai gerbiu šį meno žanrą, bet, matyt, mano retus apsilankymus teatruose lemia tai, jog mėgstu meną patirti vienumoje.
Tiesa, turbūt giliausi įspūdžiai yra pasilikę po apsilankymų LMTA studentų statytuose spektakliuose. Yra kažkas labai žavingo stebėti ne visai tobulai nušlifuotą meną – visada atrodė kažkoks šviežio oro pliūpsnis“, – pastebėjo ji.
Kalbėdama apie muziką I. Mrazauskaitė-Noir tikino ją dievinanti. „Muzika mane supa kasdien, o tapant ji yra vienas svarbiausių kūrybos proceso dalyvių. Klausau sunkios muzikos. Mano asmeninėje muzikos bibliotekoje yra apie 80 procentų progresyvaus roko – metalo kūrinių. Man patinka be galo gilus ir platus emocijų spektras šiame žanre bei nepaprastai profesionalus ir subtilus techninis atlikimas. Iš tiesų, tai lygiai tie patys kriterijai, kurie man svarbūs ir tapyboje“, – prilygino dailininkė.
Mylimiausias šio žanro atlikėjas – britų muzikantas ir prodiuseris Stevenas Wilsonas, kaip sakė I. Mrazauskaitė-Noir, būtent jis kaltas bent dėl gero trečdalio jos paveikslų atsiradimo. „Pridurčiau, kad jo kūryba yra tinkama plačiai publikai. Šalia jo, garbinga vieta širdyje švedų grupei „Pain of Salvation“. Šilčiausiose muzikinėse minčių lentynose yra vietos „Pink Floyd“, dar vienam dalykui pasisavintam iš tėčio“, – šiltai šypsojosi ji.
Iš neužmirštamiausių koncertų I. Mrazauskaitė-Noir paminėjo Rogerio Waterso koncertą: „Kurį matėme su šeima Lenkijoje, kai buvau dar labai jaunutė. Prisiminimuose jis išliko tarsi mistiškas sapnas.“
Tarpkarantininiu metu, I. Mrazauskaitė-Noir sakėsi koncertų dar vengusi – tam prireikė daug valios pastangų. „Teko apsilankyti tik viename džiazo koncerte Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kieme. Bet sunkiausia ištverti mano mylimų draugų grupės „Speak of the Devil“ koncertų trūkumą“, – tikino pašnekovė.
Iš viso fono išskyrė vieną filmą
Nuo to laiko, kai įsigijo Netflix, serialų sąrašas, I. Mrazauskaitės-Noir pastebėjimu, susikaupė begalinis. „Man visada buvo itin sunku išsirinkti mėgstamiausius filmus ir serialus. Ne todėl, kad jų tiek daug, bet todėl, kad jie visi skirtingai įdomūs ir visai nebūtinai gali būti sudėti į tą pačią vieną geriausiųjų lentyną“, – paaiškino menininkė.
Tad ji pasidalijo rekomendacijomis „visai be eilės tvarkos“, tai tiesiog serialai, kurie užkabino taip, kad neužtekdavo vienos serijos per vakarą: „Westworld“, „Black Mirror“, „Dark“, „Breaking bad“, „The Knick“, „Leftovers“, „Hanibal“, „Stranger Things“, „True Detective“, „Chernobyl“, „The Office“, dokumentinis „Mars“, anime serialai „Death Note“, „Mushi-shi“ ir dar nemažai kitų.
Į kitą, ilgą rekomenduojamų filmų sąrašą pateko filmai, kurie kaip sakė I. Mrazauskaitė-Noir, „ne būtinai labiausiai patiko, bet paliko ar pakeitė kažką manyje“: Davido Lyncho „Mulholland Drive“ ir „Lost Highway“, Denis Villeneuve „Enemy“, Richardo Kelly „Donnie Darko“, Darren Aronofsky „Pi“ ir „Requiem for a Dream“, Lynne Ramsay „We Need to Talk About Kevin“, Milos Forman „One Flew Over the Cuckoo's Nest“, Larso von Triero „Melancholia“ ir „Antichrist“, Stanley Kubrick „The Shining“, Davido Fincherio „Fight Club“, Christopherio Nolano „Interstellar“, Peterio Weiro „The Truman Show“, Richardo Schenkmano „The Man from Earth“, Johno Krasinski „Quite Place“, Quentino Tarantino „Pulp Fiction“, Ridley Scotto „Blade Runner“...
„Net neabejoju, kad tikrai ne vieną patikusį šedevrą užmiršau paminėti. Pavadinimus rašau anglų kalba, nes visus filmus žiūriu angliškai, tad dažnai net nežinau jų versto pavadinimo“, – pažymėjo ji.
Išvardintų filmų ir serialų I. Mrazauskaitė-Noir negalėtų jų surikiuoti į vietas ar išskirti. Visi jie savotiškai įdomesni vieni už kitus. „Čia lyg tarpusavyje lyginti abstrakčią tapybą, peizažą ir hyper realizmą ir mėginti pasakyti, kuris gražesnis – aš negaliu, nes juk „priklauso“... Bet, viena išimtis vis dėlto yra ir ji tenka vienam dar mano sąraše nepaminėtam filmui. Drąsiai galiu pasakyti, kad filmas numeris vienas visomis prasmėmis man yra Wachowski'ų „The Matrix“. Kai pirmą sykį jį pamačiau, buvau dar paauglė, pamenu negalėjau nustoti galvoti apie visą tą idėją, apie estetinį atlikimą, buvau visapusiškai sužavėta, dar ilgai gyvenau su juo mintyse. Po to žiūrėjau jį dar daug kartų, ir turiu pripažinti – šis šedevras taip ir nepaseno. Matyt, „Matricą“ pamačiau tokiu metu ir tokiomis aplinkybėmis, kad jos išskyrė šį filmą iš viso fono“, – svarstė dailininkė.
Iš esmės, mėgstamų režisierių, panašiai kaip rašytojų, dailininkė tikino neturinti. „Nors kaskart gavus šį klausimą, ant liežuvio galo sukasi Davidas Lynchas. Patinka man jo filmų nepatogi atmosfera – išmuša iš vėžių, kažką pasąmonėje sujudina, kas priverčia ir galvoti ir jausti“, – sakė I. Mrazauskaitė-Noir.
Maloniai „nutrenkė“ į vaikystę
Parodų lankymas yra I. Mrazauskaitės-Noir darbo dalis, tad aplanko jų gyvą galybę – nuo jaukių personalinių autorių parodų galerijose iki didelių parodų, pavyzdžiui Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG).
Tačiau iš paskutinių prieš karantiną lankytų parodų I. Mrazauskaitei-Noir labai įstrigo Mo muziejuje pristatyta paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. „Maloniai „nutrenkė“ į vaikystę, pataikė giliai į širdį ir paliko teigiamą įspūdį“, – sakė ji.
Kokių naujų vėjų įnešė karantinas? „Esu menininkė, tapytoja, intravertiška asmenybė, kurianti viena namuose, tad vis juokauju, kad mano gyvenimo būdas visada primena karantiną. Tačiau juokus šalin, laiko namuose atsirado daugiau. Mano darbas dažnai persipina su laisvalaikiu, nes kūrybai sunku primesti griežtą darbotvarkę, tad, dėl šios priežasties ir dėl darbo pobūdžio, pernelyg daug nei gyvenimas, nei laisvalaikis nepasikeitė, tiesiog naujai pasiskirstė laike“, – konstatavo kūrėja.
Labiausiai, kaip pastebėjo ji, skiriasi tuo, jog neišeina aplankyti parodų atidarymų, gyvai pabendrauti su menininkais ir draugais: „Vietoj to, mėgstu įsijungti įvairiausio plauko virtualias paskaitas, sudalyvauti virtualiuose parodų atidarymuose. Laisvalaikiu, be to kas įprasta, galiu skirti laiko video žaidimams, kurie mano manymu yra pernelyg nuvertinta meno forma. Spėju kasdien pasportuoti. Pavyko namuose sutaisyti kalną tų „ai, kada nors vėliau“ dalykų.“
O ar laisvalaikis prasmingesnis? „Ne, nemanau. Kadangi esu žmogus, būna visokių dienų. Dienų, kai be vadinamo fear of missing out galiu tiesiog ramiai skaityti arba dienų, kai nuverčiu kalnus. Būna dienų, kai džiaugiuosi, jog niekieno netrukdoma galiu tapyti ir aplanko flow būsena. Ir būna dienų, kai pradeda erzinti šio visiems naujo gyvenimo aplinkybės, pritrūksta ūpo ir nenuveikiu absoliučiai nieko produktyvaus ar vertingo. Būna visaip. Ir visaip yra gerai“, – išmintingai kalbėjo dailininkė ir pridūrė, kad po karantino norėtų nueiti į bent vieną gyvos muzikos koncertą. Ir pagaliau apsikabinti savo tėvus.
