Ji prasideda nuo seniausių laikų, driekiasi per Genpei karą, mongolų įsiveržimus, Tarpusavio karų laikotarpį ir tragiškai baigiasi moderniaisiais laikais 1877 m. Sacumos sukilimu. S. Turnbullas išgvildena visus samurajų gyvenimo aspektus: nuodugniai aprašo jų namus ir tvirtoves, tikėjimus ir kodeksus, taip pat aptaria jų karinį auklėjimą bei ginkluotę. Išsklaidydamas mitus, gaubiančius šiuos legendinius kovotojus, išsamiai papasakoja žinomiausios karių kultūros istoriją.

Samurajai
Foto: Leidėjų archyvas

Viduramžių Japonijos elitinė kovotojų klasė – samurajai, siejami griežto garbės kodekso ir skatinami nuožmaus lojalumo jausmo, istorijoje išryškėjo kaip vieni didžiausią baimę keliančių ir kartu labiausiai gerbiamų karių. Tačiau jų gyvenimas buvo ne vien karas.

Knygos autorius Stephenas Richardas Turnbullas visą gyvenimą domisi Japonija, rašo knygas apie karo istoriją ir religijos studijas. Jo sukaupta patirtis buvo panaudota kuriant apdovanojimus pelniusį kompiuterinį strateginį žaidimą „Shogun Total War“, o 2010 m. jis buvo „Universal Pictures“ patarėjas statant garsųjį istorinį filmą „47 roninai“.

Kviečiame susipažinti su knygos ištrauka

„Samurajaus kelias veda į mirtį“

Kiekvienas samurajaus gyvenimo aspektas yra svarbus, norint suprasti kario pasaulio visumą, tačiau nieko nėra esmingiau, nei išmanyti tikėjimus ir tradicijas, kuriais karys vadovaujasi tą akimirką, kai palieka fizinį pasaulį. Nesvarbu, ar jis savo noru pasirinko šią mirtį, ar ne, daugelyje aktualios literatūros skiriamas didžiulis dėmesys samurajaus gyvenimo pabaigai. Dėl to kiekvienas turėtų būti linkęs sutikti su XVII amžiaus samurajumi, kūrinio „Hagakure“ autoriumi Jamamotu Cunetomu, teigusiu, kad „samurajaus kelias veda į mirtį“.

Net neužsiminus apie gamtos katastrofas (žemės drebėjimai Japonijoje visuomet kėlė susirūpinimą), akivaizdu, kad samurajus gyvenime atliko kovotojo vaidmenį, todėl gebėjimas ramiai priimti mirtį buvo prilyginamas kone kario prekinei vertei. Šiuo atžvilgiu samurajus neišsiskyrė iš kitų savo amžininkų profesionalių karių. Samurajaus atvejį unikalų daro tik sepuku (ritualinė savižudybė), atliekama mirus šeimininkui. Keliais žodžiais pasakoma viskas, ką reikia žinoti apie paskutinį patarnavimą, kurį samurajus gali atlikti gyvenime. Vienas žodis – „sepuku“ – nurodo patį veiksmą. Kitais dviem – „mirus šeimininkui“– užsimenama apie konkrečias (labai prieštaringas) aplinkybes, kuriomis samurajui gali tekti atlikti šį veiksmą.

Ritualinė savižudybė

Žodis „sepuku“ reiškia tikslų savižudybės veiksmą, atliekamą persipjaunant pilvą. Vakaruose jis labiau žinomas harakirio („pilvo persirėžimas“) vardu. Šis veiksmas paprastai būdavo atliekamas durklu. Sepuku galėjo vykti pasirengus, ritualizuotai nuošalioje namų erdvėje arba atliekama skubriai ramesniame mūšio lauko užkampyje, bendražygiams prilaikant puolančius priešus.

Samurajų pasaulyje sepuku buvo vertinama kaip narsus poelgis, vertas pagarbos ir pritarimo: karys jautėsi privaląs įvykdyti šią savižudybę, kai būdavo nugalėtas, mirtinai sužeistas arba užsitraukdavo gėdą. Šis drąsus veiksmas reiškė, kad samurajus gali pabaigti savo dienas ramiai, nes jo nusižengimai panaikinti, o reputacija ne tik nesugadinta, bet dar labiau sustiprinta. Perpjovęs pilvą, samurajus išleisdavo dvasią itin dramatiškai. Šis būdas numirti buvo nepaprastai skausmingas ir nemalonus, kartais, ištikus agonijai, savižudybę vykdantis samurajus net paprašydavo ištikimo bendražygio nukirsti jam galvą. Anksčiausiai sepuku paminėta „Hogen Monogatari“ kronikoje. Joje pasakojama apie 1156 m. konfliktus, į kuriuos buvo įtraukti Tairų ir Minamotų klanai. Labai dalykiškai nurodytas faktas, kad samurajus Uno Čikaharu ir jo šalininkai buvo taip greitai paimti į nelaisvę, kad „nespėjo išsitraukti kardų ir persipjauti pilvų“. Tai verčia manyti, kad ši praktika jau buvo paplitusi, bent tarp rytinės Japonijos karių. Pirmasis karo kronikose įvardytas asmuo, atlikęs sepuku, buvo garsus lankininkas Minamotas Tametomas. Jis įvykdė ritualinę savižudybę, kai Tairų samurajų pilni laivai prisiartino prie salos, kurioje jis buvo ištremtas. Sepuku raštu pirmąkart paminėta apie 1180 m. pirmajame Udžio mūšyje, kai, dar nesibaigus kovai, nusižudė Minamotas Jorimasa, suvokęs, kad mūšis akivaizdžiai pralaimėtas. Samurajus įvykdė savižudybę taip rafinuotai, kad tai tapo kilnaus ir herojiško harakirio pavyzdžiu ateinantiems šimtmečiams.

Samurajai
Foto: Leidėjų archyvas

1582 m., pasibaigus Jamadzakio mūšiui, Akečis Micutošis atliko precedento neturintį sepuku aktą, šepečiu ant durų užrašęs eilėraštį krauju iš savo perpjauto pilvo. Minamotas Jorimasa atliko klasikinį sepuku aktą, nesant kaišaku (kaishaku), arba pagalbininko, kuris suduotų išganingą smūgį į sprandą ištikus agonijai. Bėgant metams, tokia praktika tapo dažnesnė ir žymiai priimtinesnė, tačiau ji niekada nebuvo populiari prievolė.

Epopėjoje „Heike Monogatari“ aprašyta Tairos karių, pralaimėjusių Dan No Ura jūros mūšį, masinė savižudybė nusiskandinant rodo, kad sepuku nebuvo vienintelis būdas užbaigti samurajaus gyvenimą. Galbūt šią tradiciją, iki baigiantis Genpei karui, palaikė vien rytų Japonijos samurajai. Nėra rašytinių duomenų, liudijančių, kad bent vienas Tairų šeimos narys būtų įvykdęs sepuku. Kitais atvejais samurajus pasirinkdavo, kaip užbaigti savo gyvenimą, atsižvelgdamas į aplinkybes. 1184 m. Imajis Kanehira nusižudė per Avadzu mūšį, apsuptas priešų, – puolė žemyn galva nuo žirgo, įsidėjęs į burną kardo smaigalį.

Kaip anksčiau minėjome, pasakojama, kad per Dan No Ura mūšį imperatoriaus močiutė įšoko į jūrą, laikydama mažąjį imperatorių rankose. Galima rasti daugybę pavyzdžių, kai samurajės moterys įvykdydavo savižudybę, nušokdamos nuo pilies sienų, kai jas ruošdavosi atleisti, arba nusiskandindavo. Žudydamosi ginklu, moterys dažniausiai prisidėdavo prie gerklės durklą, be to, tradicinis moterų kostiumas teikė daugybę galimybių paslėpti tokius nedidelius puolamuosius ginklus kaip siauraašmeniai peiliai.

Kalčių atpirkimas

Samurajų istorijoje žinome kelis pavyzdžius, kai asmuo nusižudė dėl asmeninės nesėkmės. Tai – vadinamoji sokocu ši (sokotsu-shi), arba „atperkamoji savižudybė“: šiuo veiksmu jis išpirko senas klaidas. Kai kurie toliau pateikti pavyzdžiai yra ganėtinai ekstravagantiški. Legenda byloja, kad, Togo Šigečikai nepavykus užimti kažkurios pilies, jis palaidojo save gyvą su visais šarvais, raitas sėdėdamas ant žirgo ir žvelgdamas į tą pusę, kur jį ištiko nesėkmė. Kitąkart jis galėjo apsispręsti taip pasielgti spontaniškai ir dramatiškai, kaip patyręs karys Jamamotas Kansukė ketvirtajame Kavanakadžimos (Tarpupio) mūšyje, įvykusiame 1561 m. Būdamas Takedos Šingeno vyriausiasis strategas, jis sugalvojo planą, kuriuo vadovaudamasis Takeda turėjo netikėtai užklupti Uesugio kariuomenę. Kai jau buvo akivaizdu, kad jo drąsus planas žlugo, Kansukė, pačiupęs savo ietį, metėsi į priešo kariuomenės vidurį – taip nusižudė, kad atlygintų už savo klaidą. Jo mirtis pasirodė dar tragiškesnė, kai paaiškėjo, kad išvada, jog Takeda sunaikintas, yra neteisinga. Atvykus pastiprinimui, kariuomenė vėl sukaupė jėgas, ir pralaimėjimas virto pergale. Tačiau buvo prarastas gabus generolas, kuris Šingenui būtų labiau pasitarnavęs, likdamas gyvas.

Savižudybė ne visada būdavo atliekama savo noru. Ji galėjo būti pasiūloma kaip garbinga alternatyva mirties bausmei pasmerktam samurajų klasės nusikaltėliui. 1588 m. Tojotomis Hidejošis „pakvietė“ įvykdyti savižudybę Sasą Narimasą, kai šis nepajėgė susitvarkyti su Hidejošio jam patikėta teritorija. Kartais būdavo pareikalaujama, kad daimio atliktų sepuku, sutvirtindamas taikos susitarimą. Taip susilpninus pralaimėjusį klaną, pasipriešinimas būdavo veiksmingai nuslopinamas. Tojotomis Hidejošis taip kelis sykius išnaudojo priešo savižudybę. Dramatiškiausiai tai nutiko 1590 m., Hodžiams pralaimėjus prie Odavaros, nes tada galutinai žlugo šio daimio dinastija. Hidejošis primygtinai reikalavo, kad atsistatydinęs daimio Hodžis Udžimasa nusižudytų, o jo sūnus Udžinajas būtų ištremtas. Taip galingiausia daimio šeima rytų Japonijoje vienu kardo mostu buvo ištrinta iš istorijos.

Nugalėtojas galėjo leisti, kad vietoj daimio mirtų jo vasalas, jei pavaldinys buvo atsakingas už pilį, kurią nugalėtojas buvo apsupęs. Teatrališkiausiai tai nutiko 1582 metais, kai Tojotomis Hidejošis apgulė Takamacu pilį. Ši apgultis tęsėsi ilgai. Pavyko nugalėti tik tuomet, kai, Hidejošiui nukreipus upės tėkmę, susidarė ežeras, kuris pamažu pradėjo tvindyti pilį. Hidejošis aptarė taikos sąlygas su Moriu Terumotu. Į jas buvo įtrauktas punktas, kad drąsusis Takamacu gynėjas Šimidzu Muneharu turi įvykdyti savižudybę. Šimidzu apsisprendė žengti į mirtį taip pat dramatiškai, kaip ir gyveno. Jis išplaukė valtimi į dirbtinio ežero vidurį ir, įsitikinęs, kad Hidejošio vyrai įdėmiai jį stebi, įvykdė sepuku. Neįtikėtina, bet 1581 m. Totorio pilis, stovinti Inabos provincijoje, atsilaikė 200 dienų, prieš pasiduodama Hidejošiui. Šios pilies vadas Kikava Cuneie įkvėpė savo vyrus taip ilgai priešintis, nors jie buvo priversti valgyti žolę ir kritusius arklius ar galbūt net užsiimti kanibalizmu. Apgulusieji pilį kaip vienos iš sąlygų pasiduodant pareikalavo, kad Cuneie nusižudytų.