Irenos Veisaitės namai paprastai būdavo pilni jaunimo, ir su jaunimu Irena lengviausiai rasdavo bendrą kalbą. Ji visada sugebėdavo suprasti kitų nuomones, ir, kas galbūt sunkiau ir svarbiau, pajusti kitų emocines būsenas kaip savo. Tai – būtini gero pedagogo bruožai, o Irena buvo apsigimusi pedagogė.

Dažnai lankydavausi jos namuose, tiksliau, bute, didžiuliame XX amžiaus pradžios statinyje. Tas namas stūkso Basanavičiaus gatvėje, iš kur atsiveria senamiesčio reginiai. Bene tas pats pastatas, kur vaikystę praleido Romain Gary, prancūzų, taip pat Rytų Europos rašytojas – šiaip ar taip, tuos namus jis aprašė savo garsiausioje apysakoje „Aušros pažadas“. Priešais namus jam neseniai pastatytas paminklas – šiek tiek humoristinis, kuriame vaikinukas bando suvalgyti kaliošą. Tai minėtos knygos „Aušros pažadas“ scena.

Ant pastato sienos yra kiek labiau oficiali memorialinė lenta, kuri pamini Lietuvos socialdemokratijos įkūrėjus. Tai irgi pritiko Irenai, bent iš dalies. Ji nepriklausė socialdemokratijai, nepriklausė jokiai partijai, bet, šiaip ar taip, nebuvo iš dešiniųjų.

Platūs ir net monumentalūs laiptai, kuriuos atsimenu kaip visada remontuojamus, vedė į galbūt svetingiausią Vilniuje butą - žymų tašką miesto kultūriniame žemėlapyje. Tai iš dalies buvo net muziejus. Čia matydavai Irenos bičiulių fotografijas ir portretus – be kitų, jos artimo giminaičio Aleksandro Štromo, žymaus tiek Lietuvos, tiek Amerikos juristo ir politologo. Kone kasdien ten ateidavo rašytojai ir filosofai, žurnalistai ir teatro žmonės, diplomatai ir muzikai, mokytojai ir gimnazijų mokiniai. Ateidavo asmenys, priklausantys skirtingoms tautoms ir gana skirtingų pasaulėžiūrų – iš Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų, ypač Estijos, iš Lenkijos, taip pat iš Anglijos, Vokietijos, Rusijos. O tų kraštų kultūroje Irena orientavosi ne blogiau, kartais net geriau negu dažnas anglas, vokietis ar rusas. Būdavo kalbama apie naujas knygas ir spektaklius, apie parodas ir koncertus, filmus ir keliones, ir, žinoma, apie politines naujienas: tiek iš Lietuvos, tiek iš Europos, tiek iš viso pasaulio.

Dinamiškoje atmosferoje susikirsdavo mintys, buvo nepriimtinos tik antidemokratinės ir netolerantiškos nuomonės – na, tokie žmonės į Irenos namus paprasčiausiai neateidavo. Užsimegzdavo pažintys, jos neretai atnešdavo gražius vaisius. Tai buvo vieta, kur atsirasdavo idėjos ir kultūriniai projektai. Irena, sakyčiau, buvo savotiška Lietuvos ambasadorė, neįtelpanti į politinio protokolo rėmus. Jos tapatybė buvo nevienalytė, daugiasluoksnė – beje, mūsų laikais tai nėra išimtis. Manau, tokia sudėtinga tapatybė netrukus bus daugumos bruožas.

Irena buvo lietuvaitė ir Lietuvos patriotė, o drauge žydė – tai paveikė jos likimą. Buvo viena iš nedaugelio likusių gyvų Kauno gete. Ten pateko visai jaunutė, tiesiog iš mokyklos suolo. Ją išgelbėjo lietuviai, pirmiausia Stefanija Ladygienė, Lietuvos armijos generolo, kurį sušaudė enkavėdistai, našlė. Irena kaip niekas kitas suprato viso to laikotarpio siaubą, taip pat ir visą jo painumą.

Ji buvo galbūt vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris sugebėjo tiesti tiltus tarp žydų ir lietuvių bendruomenių. Čia padėdavo nepaprasta empatijos dovana – labai retas dalykas mūsų laikais – ir absoliutus nuoširdumas bei padorumas. Irena puikiai suprato Lietuvos ir lietuvių problemas, visas nelaimes, kurias lietuviai pergyveno, jų tautines aspiracijas. Mokėjo džiaugtis lietuvių kultūros ir meno laimėjimais labiau negu dažnas etninis lietuvis. Suvokė mūsų traumas, taip pat suvokė nacionalistines fobijas, tačiau mokėjo apie jas kalbėti civilizuotai, neįžeidžiamai.

Po karo Irena studijavo Maskvoje ir Petrapilyje, kuris tada vadinosi Leningradu. Reikia pasakyti, kad jos profesoriai neretai buvo tenykštės puikios kultūros paveldėtojai – ne visi buvo Stalino sunaikinti. Taigi, ji tapo lietuvių ir rusų pasienio žmogumi. Apsigynė disertaciją iš germanistikos – štai ir naujas pasienis. Daug metų Vilniuje dėstė vokiečių ir Vakarų literatūrą, taip pat teatro istoriją. Kalbėdama apie Lesingą arba Brechtą, duodavo suprasti, kaip dera elgtis nežmoniškais laikais, kuriuos pati patyrė. Tapo galbūt kompetentingiausia ir protingiausia teatro kritike ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos kraštuose. Palaikė visus reiškinius toje sferoje, kurie jai atrodė vaisingi, ir niekada nesutikdavo girti socrealizmo.

Ypač suartėjo su Estija – jos vyras buvo žymus estų režisierius Grigorijus Kromanovas. Estijoje turėjo daug bičiulių, tarp jų pasaulinio garso kompozitorių Arvo Pärtą.

Esu Irenai skolingas labai daug: ji man buvo moralinis kelrodis, parama silpnumo akimirkomis ir tiesiog vyresnioji bičiulė. Ji nepriklausė prie atvirų disidentų, bet ji buvo jų užnugario dalis. Priklausė prie tų inteligentų, be kurių paramos ir pagalbos disidentų sąjūdis nebūtų galėjęs egzistuoti. Rusijoje prie tokių žmonių galima priskirti, sakysime, fiziką Sergejų Kapicą arba garsų dainininką ir poetą Bulatą Okudžavą.

Po išsilaisvinimo daug metų vadovavo Atviros Lietuvos fondui, taip pat kuravo Thomo Manno kultūros centrą Nidoje. George`as Sorošas neveltui pasakė, kad Lietuva jam pirmiausiai asocijuojasi su Irenos veidu. Atviros Lietuvos fondas, kiek žinau, išleido apie aštuonis šimtus knygų, nepaprastai svarbių demokratizuojant mūsų kraštą, įdiegiant jame europietiškus papročius.

Unikalios yra pačios Irenos dvi knygos. Viena jų lietuviška, jos bendraautorius yra Aurimas Švedas, kita angliška, bendraautorius – Yves Plasseraud. Tos knygos atveria mums jau nebeegzistuojantį žydų kultūros Lietuvoje pasaulį, bet pirmiausiai tą pokario pasaulį, iš kurio su dideliais sunkumais bei prieštaravimais gimė dabartinė Lietuva.

Irena Veisaitė buvo europinio masto moralinis autoritetas. Ji kūrė brandžią pilietinę visuomenę ne tik Lietuvoje, bet visame mūsų regione. Netekome tikrai didžio žmogaus. Man tai artimo žmogaus netektis – jo niekas niekada nepavaduos.