„Vos tik gavome žinią, kad I. Veisaitė yra ligoninėje, persmelkė baisus nerimas, kad tokio amžiaus ir nebe stiprios sveikatos žmogus gali ir neatlaikyti. Deja, tie nuogąstavimai pasitvirtino“, – sakė A. Gelūnas.

„Be galo šviesūs prisiminimai – kaip nepaprastai intelektualios pašnekovės. Ji, aišku, buvo be galo išsilavinęs žmogus, labai gerbiama teatro ekspertė, teatrologė, disertaciją rašiusi apie Heinrichą Heine, garsų vokiečių poetą ir intelektualą, politinį aktyvistą, be abejo, turėjo puikų žinių bagažą, bet visada jutai, kad jos išmintis ne tik knyginė – tai ir milžiniška jos gyvenimo patirtis. Ji stengėsi visiems mums skiepyti, perduoti tolerancijos pamokas, ir tokiu labai išmintingu, ramiu, neagresyviu būdu“, – kalbėjo A. Gelūnas, primindamas I. Veisaitės gyvenimo istoriją.

Irena Veisaitė
Foto: M. Kundroto nuotr.

„Šitiek išgyvenusi, praktiškai per stebulą išlikusi gyva po karo, kai ją nuo nacių išgelbėjo įvaikinusi šeima, per stebuklą ištvėrusi holokaustą, nes tikrai galėjo būti viena iš tų daugybės skaudžių aukų, kurias Lietuvoje turime“, – pasakojo jis.

A. Gelūnas prisiminė, kad I. Veisaitė ir jį patį yra palaikiusi jam sunkiu metu: „Buvo toks, sakykime, tolerancijos ribų išmėginimas, kai R. Castellucci spektaklis buvo rodomas Lietuvoje, ir mane labai puolė reikalaudami uždrausti, nerodyti. I. Veisaitė buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kuris man paskambino ir palaikė, parėmė, pasakė, kad negalima grąžinti cenzūros į Lietuvą, nes ne draudimais, o aiškinimais ir diskusija skleisti žinojimą yra teisinga, kad ji mane palaikanti, ir jos žiniomis palaikantys ir užsienio intelektualai“.

A. Gelūnas sakė I. Veisaitę dažnai sutikdavęs įvairiause kultūros renginiuose, ne tik susijusiuose su holokausto atmintimi, bet ir kituose, ypač poezijos, literatūros pristatymuose.

,,Vienas iš ankstyviausių prisiminimų, kad kai labai seniai su kolega filosofu Nerijumi Mileriu „Atviros Lietuvos fondo“ kvietimu vesdavome viešas paskaitas, ten auditorija mus puldinėjo kažkokiais kontraversiškais klausimais, o profesorė I. Veisaitė, priešingai daugelio nuomonei, mus palaikė. Tai buvo jai labai tipiška – atrasdama argumentų, atrasdama palaikymą mūsų tam tikroms išsakytoms idėjoms, kurios tuo metu, apie 2000-uosius metus, negalėjo būti labai populiarios“, – sakė A. Gelūnas.

Arūnas Gelūnas

„Aš prisimenu ją nepaprastai šviesiai – man trūks jos kaip bičiulės, kaip tam tikro moralinio kompaso, kaip viešo intelektualo moralinio balso, kuris prabyla apie daug sunkių mūsų valstybės istorijos ir visuomenės gyvenimo aspektų: ne supriešinančiu, ne kažkokiu radikaliu balsu, o kaip tik ieškančiu susitaikymo, išminties, tiesos, visada tolerantiška kitai nuomonei. Tikrai praradome vieną iš savo labai didžių Lietuvos žmonių“, – apgailestavo A. Gelūnas.

Žydų bendruomenės pirmininkė: per šventes miršta šventi žmonės

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sako, kad neteko visi – tarp jų ir Lietuvos žydų bendruomenė.

„Be abejo, labai užjaučiu Irenos šeimą, jos artimiausius draugus, kurie iki paskutinės minutės buvo su ja. Ji niekada nebuvo viena, nežiūrint to, kad pastaruoju metu jautėsi nekaip. Tačiau visad buvo apsupta draugų, kurie ją ne tik mylėjo, bet ir gerbė. Jos gyvenimas neeilinis, nežinau daugiau tokių žmonių, kurie turėjo tokią lemtį, kaip I. Veisaitė, kuri nukentėjo nuo visų režimų. Dalį gyvenimo gyveno žydiškoje aplinkoje, tėvai buvo inteligentai, išsilavinę.

Tačiau prasidėjus karui neteko motinos, ji buvo brutaliai nužudyta. Pati patyrė nacistinio režimo persekiojimus, padėjo jai jos gelbėtojai. Generolo Kazimiero Ladygos (Ladigos) šeima. Stefaniją Ladygienę ji laikė savo antrąja motina. Gavo didžiulę injekciją lietuvių inteligentų kultūros, bet kartu su tais inteligentais ir karininkais pakliuvo į Sibirą, buvo ištremta kartu su savo antrąja mama. Patyrė ir sovietinio režimo persekiojimą. Ne tik tremtyje, bet ir po tremties. Kiek man žinoma jos ir mokslai buvo apsunkinti.

Faina Kukliansky

Bet kokiam vaikui, kurio tėvai žuvo karo metais – sunku. Irena buvo protinga, suprantanti, kas su ja vyksta. Surasti savo identitetą tarp žydiškos ir lietuviškos šeimos – nelengva. Jos vieną kartą paklausiau, atsakė su ašaromis akyse: abidvi motinas mylėjo vienodai stipriai“, – pasakojo F. Kukliansky.

„Išsiaiškinti savo pačios identitetą reikia laiko, tai matoma ir jos literatūros kūriniuose. Kiek man teko su ja bendrauti, visada stebindavo – žmogus, praėjęs tokius sunkumus, patyręs tiek netekčių ir nelaimių visiškai nebuvo piktas. Būdama mūsų bendruomenėje nuo pat pradžios, kur per trisdešimt metų būdavo visko: skirtingų požiūrių, aštrių diskusijų, nesutarimų tarp narių, žmonės iš įvairių šalių ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, kiekvienas su savo požiūriu, savo supratimu – Irena sugebėdavo surasti kalbą su visais. Ji buvo kaip taikdarė – niekados nieko nesmerkdavo. Gal dėl to, kad pati tiek patyrė, gerai suprato, kad pats paprasčiausias ir lengviausias būdas yra apkalbėti, smerkti ar paniekinti. O gerbti kiekvieną, surasti savyje jėgų ir surasti gerą žodį, nebūti viskuo pasipiktinusiai – buvo Irenos bruožas. Ji buvo dėkinga gyvenimui, visiems žmonėms, kurie ją supa. Aišku, buvo dėkinga ir tiems, kurie įteikdavo jai apdovanojimus. Vertino žmogiškumą. Gerbė bet kurį žmogų, bet kokio luomo, bet kokių pažiūrų. Kiekvienam surasdavo žodį, pateisinantį vienokį ar kitokį jo elgesį ar veiksmą. Mano akyse I. Veisaitė verta didžiulės pagarbos, ne tik kaip teatrologė, mokslininkė, rašytoja, dėstytoja, bet paprasčiausia, kaip žmogus. Man visada ji liks atmintyje šviesi, su geranoriška šypsena, visad dėkinga visiems, kurie yra aplink ją“, – kalbėjo F. Kukliansky.

„Mūsų bendruomenė neteko labai garbingo žmogaus, ką darysi... Toks gyvenimas.

Pagal mūsų religiją ji mirė per Chanuką – per šventes miršta šventi žmonės. Pats ponas Aukščiausiasis patvirtino, kad Irena buvo šventas žmogus“, – sakė F. Kukliansky.

Rūpėjo viskas, kas vyksta pasaulyje

„Tai buvo nuostabus, labai atidus ir smalsus žmogus, kuriam rūpėjo visa tai, kas vyksta pasaulyje, visa tai, kas vyksta Lietuvoje. Ji be galo mylėjo žmones, visiems buvo atvira, visus gerbė ir su visais pasikalbėdavo. Tai buvo žmogus, kuris nešė šviesą visiems“, – BNS kalbėjo I. Veisaitės draugas, jos buvęs studentas Marius Mikalajūnas.

Intelektualė, literatūrologė ir teatrologė Irena Veisaitė stebino savo išlaikyta energija ir žingeidumu bei gebėjimu kalbėti be užuolankų, sako Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis.

„Tai yra didžiulis praradimas, labai gaila, kad tai įvyko tokiu metu, per šį visą chaosą. Bet ji buvo žmogus, pavyzdys kiekvienam savo energija, savo smalsumu, žingeidumu, ne kiekvienam taip išeina iki tokio garbingo amžiaus tai išlaikyti. Tai buvo artimas ir svarbus žmogus“, – teigė nacionalinio teatro vadovas.

Martynas Budraitis

Pasak M. Budraičio, jo šeima, tėvai su I. Veisaite ryšį palaikė nuo jos mokslų metų, taip pat tekdavo susidurti ir jau vadovaujant LNDT.

„Ji buvo ir tiesus žmogus, mokėmės iš jos sakyti drąsiai tai, ką galvoji, nedaryti kažkokių kompromisų su savo sąžine ir nebijoti. Iš jos visada to mokėmės. Ji visada palaikydavo jaunus, kūrybingus žmones, tai buvo svarbu – man pradėjus vadovauti Nacionaliniam teatrui, aš ją kviečiau į meno tarybą, ji aktyviai dalyvavo toje veikloje. Irena buvo visų premjerų pirmas žiūrovas, visada pasakydavo tiesiai šviesiai, ką galvoja, patiko-nepatiko, be jokių užuolankų. Žinojai, kad tai nėra kažkaip nenuoširdžiai pasakyta ar kad bandoma kažkaip išsisukinėti, pagražinti“, – BNS pasakojo M. Budraitis.

Paskutiniame pokalbyje A. Švedui sakė nepasiduodanti

Knygos apie teatrologę, literatūrologę Ireną Veisaitę autorius, Vilniaus universiteto istorikas Aurimas Švedas sako laikantis ją didele savo drauge, todėl esantis sukrėstas jos mirties.

„Emociškai šita žinia buvo labai skaudi, nes Ireną aš laikau savo didele drauge ir man brangiu žmogumi, kuris daug dalykų man gyvenime atvėrė. Netekti tikro gero draugo visada yra labai sunku“, – BNS sakė A. Švedas.

Jis pasakojo prisimenantis prieš daugiau nei savaitę įvykusį paskutinį pokalbį su I. Veisaitę, kuri tuo metu vyko į ligoninę.

„Paskutinis pokalbis įvyko daugiau nei prieš savaitę, kai Irena man paskambino ir pasakė, kad ji važiuoja į ligoninę, bet jos žodžiai buvo – aš nepasiduodu“, – teigė istorikas.

Aurimas Švedas

„To pokalbio metu mes kalbėjome apie begalę dalykų – apie valstybės ir visuomenės aktualijas, mano šeimą, apie tai, kas jai rūpi. Kalbėjome labai trumpai, bet aptarėme daug dalykų“, – pasakojo jis.

Anot A. Švedo, I. Veisaitę galima laikyti vienu iškiliausių XX amžiaus antros pusės Lietuvos visuomenės žmonių, anot istoriko, Lietuva neteko ir puikios šalies „ambasadorės“ užsienyje.

„Lietuva neteko žmogaus, kuris labai rūpinosi valstybės ir visuomenės gyvenimu, Lietuva neteko labai geranoriškos, puikios valstybės ir visuomenės ambasadorės pasaulyje. Irena puikiai mokėjo atstovauti Lietuvai, ji dažnai dalyvaudavo tarptautiniuose renginiuose, ji pasakojo apie sudėtingą XX amžiaus Lietuvos istoriją“, – sakė A. Švedas.

„Ji buvo puiki diplomatė ir tarpininkė tarp įvairių kartų žmonių, įvairių įsitikinimų ir patirčių žmonių. Ji buvo tai, kas žmones jungia. Tokių empatiškų, su atvira širdimi mokančių atsisukti į pasaulį, priimti jį žmonių trūksta“, – kalbėjo jis.

A. Švedas pridūrė, kad I. Veisaitės asmenybę sunku apibūdinti vienu žodžiu.

„Irena yra daugiaspalvė asmenybė, jos gyvenimą sunku apriboti vienu žodžiu – teatro kritikė, germanistė, intelektualė, Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė. Išvardinau daug epitetų, apibūdinimų, bet jie vis tiek iki galo neapibūdina Irenos asmenybės gelmės“, – teigė VU istorikas.

A. Švedas 2016 metais apie I. Veisaitę parašė knygą „Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus“, jis teigė, kad susipažinti su I. Veisaite jam pasiūlė Oskaro Koršunovo teatro atstovė, velionės bičiulė Audra Žukaitytė.

A. Švedas „Delfi“ sakė, kad jam didžiausią įspūdį darė I. Veisaitės betarpiškumas, jos nuoširdus, nesuvaidintas rūpestis kitu: „Jos klausimas, kaip tu šiandien jautiesi, kaip tu gyveni – tai nebūdavo tiesiog tokia etiketo formulė, aš labai stebėjausi supratęs, kiek ji daug dėmesio įdeda. Taigi, didžiausias prisiminimas kalbant apie Ireną Vėsaitę, yra jos gerumas ir mokėjimas draugauti, vertinti kitą žmogų, tokį, koks jis yra, bandymas jį ar ją suprasti. Tai buvo asmenybė, kuri vertino draugystę, mokėjo draugauti, telkė apie save žmones, supažindindama juos, tarpusavyje suvesdama. Irena ne sykį yra prisidėjusi prie naujų spektaklių pastatymų, prie knygų išleidimo lietuvių kalba, nes ji pažinojo daug žmonių ir ji labai gerai atliko tilto tarp įvairių žmonių, žmonių grupių, su skirtingomis patirtim, su skirtingomis idėjomis vaidmenį. Tarpininkas, dar taip galima vadinti Ireną“.

Pasak A. Švedo, I. Veisaitė mažai dėmesio kreipė į išorinės pagarbos ženklus. „Mane labiausiai džiugino, kad šalia jos visada buvo labai gerų, labai tikrų, labai šviesių žmonių, kurie turėjo idėjų, kūrybiškų, gebančių tas idėjas realizuoti, tad galiu jus patikinti, kad Irena nesijautė užmiršta ar vieniša – ji visada buvo jaunatviška savo dvasia, degančiomis akimis, žmonių apsuptyje. Ordinai ar garbės diplomai jai tikrai reiškė daug mažiau nei galimybė pažiūrėti gerą filmą su gera kompanija, aptarti gerą knygą, sudalyvauti knygų mugėje kažkokioje diskusijoje. Ji visada atsiliepdavo į prašymus pasisakyti, pareikšti savo nuomonę, aptarti knygą ar spektaklį. Tai buvo tie pripažinimo ženklai, kuriuos ji brangino. Ji jautėsi visuomenės ir gyvenimo, kultūros proceso dalimi iki paskutinių savo gyvenimo dienų – tai jai buvo labai svarbu“, – kalbėjo A. Švedas.

„Ji mane labai daug ko išmokė. Pirmiausia, aš iš jos mokiausi draugystės meno, kurį ji buvo meistriškai įvaldžiusi. Ji mokė draugystės meno, pasitikėjimo vieniems kitu, empatijos, o istorikui tai labai svarbu“, – sakė jis.