Režisierė Uršulė Bartoševičiūtė: apie priklausomybę nuo režisūros ir iš salės išeinančius žiūrovus

Jau gruodžio 3–10 dienomis portalo DELFI lankytojai turės progą išvysti virtualią Vilniaus mažojo teatro premjerą – jaunosios kartos režisierės Uršulės Bartoševičiūtės spektaklį „Sprendžiant Hedą“. Artėjant šiai neįprastai premjerai – pokalbis su režisiere, pasakojančia apie jai rūpimas temas, režisieriaus profesiją ir tai, kodėl išeinantys iš salės žiūrovai džiugina ir jiems visuomet norisi pamojuoti.

– Uršule, papasakok, kas tau rūpi kūryboje – ar yra temų, kurias vis sprendi, kurių imiesi, skatinama tau aktualių klausimų?

– Šis klausimas dažnai iškyla ir į jį labai sunku vienareikšmiškai atsakyti, nes temos yra takios, jos kinta. Visgi, visas man rūpimas temas vienijanti būtų ta, kurią įvardyčiau taip – galios ir kontrolės mechanizmai. Po šiuo temų skėčiu telpa daugybė potemių, jau dominančių mane priklausomai nuo laiko, socialinės situacijos ir taško, kuriame esu kaip žmogus.

Neišvengiamai, daug kalbu apie moteris. Apie moterį kaip asmenį organizaciniame procese, apie asmenį, kuris dirba. Taip pat apie moterį kaip personažą, apie moterų konstrukciją ir dekonstrukciją, apie archetipus, fantomus, apie lūkesčius, kuriuos mes turime moteriškiems personažams. Taip man susiriša toks temų tinklas. Tačiau, kaip minėjau, jos kinta. Ir kiekvienas teatro pastatymas turi savo subtemų, naują interesų lauką...

Režisierius, mano nuomone, labai stipriai susijęs su imlumu aplinkai. Tai sakau ir turėdama omenyje pandemijos situaciją - negalime jos ignoruoti. Tai neprivalo būti atvaizduota scenoje, bet kaip kūrybinio proceso elementas, dėmuo, lygis, kažkoks sluoksnis ir diskusijos objektas –privalo egzistuoti.

– Esi pristatoma kaip jaunosios kartos režisierė, šiuolaikinė kūrėja. Kaip tu pati jautiesi šioje profesijoje? Kokių savybių reikalauja režisieriaus darbas?

– Dar savo karjeros pradžioje, spektaklį Vilniaus mažajame teatre statė Artūras Areima. Ir jis pasakė, kaip vertina šio teatro atsidarymą jaunam menininkui, nes tai neišvengiamai yra klaidos kelias. Įsileisti jauną menininką yra įsileisti klaidą. Nes kitaip ir negali būti. Kitaip, teoriškai režisūra neišmokstama. Ji išmokstama tik praktiškai – susiduriant su skirtingais aktoriais, skirtingomis kūrybinėmis komandomis, literatūra, net vidine teatro struktūra.

Tu dirbi skirtinguose teatruose ir jauti, kad skiriasi jų dydis, užimtumai, absoliučiai kinta atmosfera. Tu porai mėnesių įeini į teatrą ir ten dirbantiems žmonėms esi prašalaitis. Tačiau tavo tikslas – išleisti aštuonkojo čiuptuvėlius visur, kur galima. Ir tai labai įdomu.

– Apie teatro režisūrą pasakyta nemažai skambių frazių. Tau tai – darbas ar misija?

– Tiesą pasakius, man nelabai artima retorika, esą mes užsiimame misija. Visų pirma, tai yra darbas. Tai, kad jis savotiškas ir sadomazochistiškas – čia jau kitas reikalas. Bet mes visi tai darome laisva valia, tu bet kada gali sustoti ir nebestatyti spektaklių. Tačiau režisūra veikia ir ji veikia priklausomybės būdu.

– Kokios žiūrovų reakcijos, frazės, atsiliepimai tau – patys įsimintiniausi, brangiausi?

– Man patinka, kai žiūrovai išeina iš mano spektaklių. Manau, kad tai – rimčiausi pozicija, kokią žiūrovas gali priimti. Jis išreiškia nuomonę ir aš tai labai gerbiu. Tai dažniausiai bežodė pozicija, o kartais ir su žodžiais.

Nuvalkiota frazė, bet teatras neduoda atsakymų, teatras kelia klausimus, ir kai žiūrovas išeina, aš suprantu, kad jam nepriimtina, jis nenori, jam nepatiko... O gal jis eina, nes auklė turi išeiti, o gal jam tai per jautru, per daug jam sukirbėjo, o gal jo nedomina, nesąmonė... Galbūt atrodo, kad bandau provokuoti, bet man tikrai patinka, ir aš, sėdėdama paskutinėje eilėje, visuomet pamojuoju tam išeinančiajam – už išreikštą nuomonę.

Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Sprendžiant Hedą“ nuotolinė premjera vyks visą savaitę: ją bus galima pažiūrėti portale Delfi nuo gruodžio 3 iki 10 d. Daugiau informacijos čia.