Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukūrę šokio spektaklį „Faustas“ choreografas Robertas Bondara ir scenografė, kostiumų dailininkė Martyna Kander – sėkmingas kūrybinis tandemas. Šiemet M. Kander Lenkijoje jau trečius metus iš eilės pelnė apdovanojimą už geriausią scenografiją, ir tai buvo R. Bondaros spektakliams kurti darbai.

Šokio spektaklis „Faustas“
Foto: Martyno Aleksos nuotr.

Nerado laiko „Faustui“?

Pirmieji Goethe eilėraščių vertimai į lietuvių kalbą atsirado tik XIX a. pabaigoje. „Faustas“, mėgintas versti daugelio vertėjų (Jurgio Švedo, Vydūno, Vinco Mykolaičio-Putino ir kt.), pirmą kartą pasirodė 1934 m. (vertė Antanas Valaitis). Svarbiu įvykiu tapo antrasis vertimas – 1960 m. „Faustą“ išvertė Aleksys Churginas. Trečią kartą 2003 m. „Faustą“ išvertė Antanas A. Jonynas.

Kitose šalyse gerbėjai „Faustą“ atrado gerokai anksčiau nei Lietuvoje: Rusijoje ligi devyniolikto šimtmečio pabaigos pasirodė aštuoni šio kūrinio vertimai. Į didįjį Goethe veikalą kibo ukrainiečiai (1875), suomiai (1884), serbai (1885), armėnai (1890), slovėnai (1908), gruzinai (1908). „Lietuviai delsė – nacionalinės poetikos resursai atrodė per menki siekti visuotinumo skliautų, trūko kultūrinių jėgų rizikingam lietuvių literatūrinio žodžio bandymui, o ir lietuvių visuomenės estetinę orientaciją lėmė daug konkretesni šios dienos politiniai ir socialiniai uždaviniai“, – rašo Vytautas Kubilius.

Šokio spektaklis „Faustas“
Foto: Martyno Aleksos nuotr.

Kad taip velnias pristotų?

„Goethe „Fausto“ niekaip nesuprantu, kad prie tokio mokyto žmogaus velnias pristotų ir taip už nosies vedžiotų“,– skundėsi 1898 m. Žemaitė savo literatūros mokytojui P. Višinskiui. Iš niekur atsirandančios, viską žinančios ir viską galinčios dvasios jai rodėsi tik fantazijos, svetimos kaimo moters patirčiai.

„Anksčiau ar vėliau ir į lietuvių kultūrą turėjo ateiti Goethe, „didysis nepažįstamasis", susilaukęs kaimyniniuose kraštuose „mokytojo" ir „gyvenimo išminčiaus“ pagarbos. Jo raštai seniai stovėjo apsišvietusių dvarininkų bibliotekose (Šatrijos Ragana skaitė Medingėnuose), o F. Šuberto dainos, sukurtos jo tekstais, dažnai skambėjo dvarų svetainėse. Vilniaus universiteto studentams, lenkų romantizmo pradininkams, Goethe buvo vienas svarbiausių kelrodžių. 1822 m. A. Mickevičius sakėsi esąs perskaitęs visus jo kūrinius, išskyrus „Lapiną Reinekį“. Bet S. Daukantas, studijavęs tuo pat metu, neturėjo savo bibliotekoje nė vieno Goethe veikalo...“, – rašo V. Kubilius.

Šokio spektaklis „Faustas“
Foto: Martyno Aleksos nuotr.

Goethe išaukštino lietuvių liaudies dainas

„Lietuvių kultūroje Goethe vardas pirmiausia tapo svarbus dėl lietuvių liaudies dainų vertės iškėlimo. Panašiai Goethe publikacijomis, vertimais, recenzijomis buvo išpopuliarinta serbų, čekų, suomių, italų liaudies poezija. Goethe autoritetas buvo pasitelkiamas ginant lietuvių kultūros bei literatūros nacionalinį savarankiškumą.

Goethe muzikinėje dramoje „Žvejė“, pastatytoje 1782 m. Ilmo upės pakrantėje (spektaklyje vaidino ir pats autorius), įdėjo lietuvių liaudies dainą „Aš atsisakiau savo močiutei“, paimtą iš Herderio rinkinio Tautų balsai (1779). 1821 m. Veimare Goethe kalbėjo apie lietuvių liaudies dainas Karaliaučiaus universiteto profesoriui Hagenui ir „parecitavo vieną“, o 1827 m. klausėsi savo rūmuose atliekamos dainos „Aš atsisakiau savo močiutei“, ir „pats Goethe buvo didžiai patenkintas“.

1828 m. Goethe išspausdino Liudviko Rėzos rinkinio Dainos recenziją, pakartodamas savo mokytojo Herderio mintį: „Į šias dainas reikia žiūrėti kaip į betarpiškai išėjusias iš liaudies, kuri gamtai, taigi ir poezijai, yra daug artimesnė, nekaip išlavintasis pasaulis“, – rašo Aušra Martišiūtė-Linartienė.

Parengta pagal Vytauto Kubiliaus straipsnį „„Faustas“ keliauja į Lietuvą“ ir Aušros Martišiūtės-Linartienės straipsnį „Getė“