„Šitos situacijos liūdnoji dalis – dažnai visa tai daroma savo jėgomis, neatsiremia į jokį finansavimą. Kodėl? Iš tikėjimo, nes jautiesi reikalingas. Deja, vis dažniau aplanko jausmas, kad šios pastangos visiškai nevertinamos. Kad ir kokie svarbūs būtų dvasiniai dalykai, vien jais ir oru neišgyvensi. Turi gauti kitą atlygį – materialinę paskatą“, – apie itin sudėtingą kūrėjų padėtį prabilo Eglė Ganda Bogdanienė.

E. G. Bogdanienė atskleidė įsisenėjusias problemas kultūros srityje: meno asociacijos yra ne biudžetinės įstaigos, todėl valstybės finansavimą gali gauti tik per projektines veiklas, bet kaip taisyklė – tokiu atveju skiriama dešimt kartų mažesni pinigai negu reiktų įdiegti inovacijoms ar atsirastų galimybė konkuruoti su biudžetinėmis kultūros įstaigomis.

Asociacijos kaip podukros

Dailininkų sąjunga turi savo galerijas. „Šiuolaikinis menas pririštas prie inovatyvių technologijų. Pavyzdžiui, muziejai turi galimybę ir teisę gauti finansavimą savo technologinės infrastruktūros bazės atnaujinimui, o mes – ne. Yra tokia nuostata, nežinau, kodėl ji tokia susiformavusi“, – stebėjosi pašnekovė.

„Asociacijos atsidūrė liūdnoje situacijoje, kaip podukros. Nors Dailininkų sąjunga vienija 1,5 tūkst. narių, verčiau yra remiamos naujai susikūrusios bendruomenės, bet ne sambūris, skaičiuojantis 85-erius gyvavimo metus“, – atkreipė dėmesį E. G. Bogdanienė.

Dailininkų sąjungos nariai – aktyvūs, dalyvauja meniniame gyvenime, susirinkimuose ir sambūriuose, jungiasi į sekcijas. Pašnekovės pastebėjimu, dažnai kalbama apie savanoriškų bendruomenių jungties naudą, aktyvią visuomenę – tad štai, anot jos, nereikia toli ieškoti.

E. G. Bogdanienė negalėjo suprasti, kodėl valdžios institucijos nepalaiko jau egzistuojančių bendruomenių sambūrių. „Kodėl jų nepalaikyti, nepasidžiaugti, kad tokie egzistuoja? Taip, logiškai mąstant, galima užmušti visas savo tradicijas – išgyvensime, susikurs kažkas naujo. Tačiau kam žudyti tai, kas veikia, kam reikia daug mažiau investicijų nei sukuriant naują darinį“, – klausė ji.

Vienišas karys lauke?

Ir tai ne vienintelis klausimas besisukantis kūrėjų galvose: kaip išsilaikyti šiais laikais – kai esi vienišas karys lauke? E. G. Bogdanienė pasakojo, kad sambūriuose kartu su Lietuvos meno kūrėjų asociacija, vienijančia rašytojus, kompozitorius, atlikėjus, architektus vis padiskutuoja, bando daryti pokytį Vyriausybės struktūrose. „Turėtų būti bent kažkoks bazinis išlaikymas šioms organizacijoms, kad turėtų bent duonai, o pyragams užsidirbtų patys“, – pažymėjo ji.

Visur bėda – krizė ir populiariosios kultūros pasaulyje. „Žmonės ant bado ribos – renginių nėra, rėmimo nėra... Žinoma, į viską galima žiūrėti, kaip į natūralią gamtos atranką. Vieni žūsta, kiti atsiranda, atsipalaiduoji ir stebi. Panašiai ir vyksta, bet kam tada ta politika, strategijos, garsūs žodžiai apie kultūrą, jei leidžiame jai savaiminiu būdu išnykti. Natūra nuo kultūros turėtų skirtis – nesame gamta“, – emocingai kalbėjo LDS pirmininkė.

Kultūros ministerija: nebūtų galima vienareikšmiškai teigti, kad valstybė nepalaiko meno asociacijų

Į „Delfi“ klausimus, ar valdžios institucijos palaiko jau egzistuojančius bendruomenių sambūrius, asociacijas ir kokia yra situaciją iš tiesų – ar tokios įstaigos sulaukia valstybės finansavimo ne tik per projektus, atsakė Kultūros ministerijos atstovė Jana Mikulevič.

Pasak jos, strateginiam minėtų kultūros organizacijų finansavimui skirta atskira Lietuvos kultūros tarybos (LKT) programa, kuri užtikrina kultūros organizacijų, turinčių meno kūrėjo statusą, finansavimą.

„Toks finansavimas skiriamas trijų metų laikotarpiui, kas leidžia užtikrinti organizacijų veiklos tęstinumą, jų palaikymą. Jeigu organizacijos neturi meno kūrėjų statuso, kurį įgyti gali kasmet, tokios organizacijos gali dalyvauti LKT skirtingų sričių projektų kvietimuose.

Minėtos strateginės programos tikslas – stiprinti efektyviai veikiančių kultūros organizacijų, prisidedančių prie bendros Lietuvos kultūros ar meno raidos formavimo, Lietuvos kultūros tarybos strateginių krypčių, atitinkančių Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos strateginius tikslus, įgyvendinimo, veiklą.

Lietuvos dailininkų sąjungai vien 2018 m. LKT suteikė 120 tūkst. eurų, 2019 m. 115 tūkst. eurų, 2020 m. 200 tūkst. eurų finansavimą. Todėl nebūtų galima vienareikšmiškai teigti, kad valstybė nepalaiko meno asociacijų“, – teigė Kultūros ministerijos atstovė.