Pirmosios reakcijos į „Sidabrinių gervių“ apdovanojimus prasidėjo vos prasidėjus jų transliacijai eteryje. Socialiniuose tinkluose kino bendruomenė dalinosi savo įspūdžiais ir dažnas iš jų, deja, išreiškė nusivylimą ilgai lauktu renginiu.
„Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už Metų geriausio montažo režisieriaus darbą pelnęs Mikas Žukauskas („Animus Animalis (Istorija apie žmones, žvėris ir daiktus))“ savo feisbuko paskyroje stebėjosi renginį komentuojančio „idioto kino žiūrovo personažu, laidančiu turbūt dviejų dešimtmečių senumo klišių apie lietuvišką kiną kupinus bajeriukus“. Šis personažas renginio organizatorių sprendimu – vienintelį žiūrovą įkūnijęs humoristas Mantas Bartuševičius.
„Seksistiniai komentarai, vargšas arklys atitemptas į sceną – visa tai SMULKMENA. Skonis tragiškas, bet... Net tokį siaubą galima atleisti, nes blogas skonis yra subjektyvus ir diskutuotinas dalykas“, – rašė M. Žukauskas, sulaukdamas daug pritariančių komentarų.
Iškarpė kino kūrėjų padėkos kalbas
Esminis dalykas, anot M. Žukausko, didžiulė nepagarba ir iš esmės pasityčiojimas iš pačios kino bendruomenės, kuriai ši šventė ir skirta. „Kai kurių laimėtojų kalbos apskritai iškirptos, o didžiosios dalies laimėtojų – iškarpytos, į kai kurias kalbas įsiterpia minėtasis idioto žiūrovo personažas“, – dalijosi įspūdžiais jis.
Montažo režisierius atkreipė dėmesį į tai, kad kūrėjai ruošėsi kalbas šiam renginiui, stengėsi pasipuošti, jaudinosi. Tačiau kai kuriems apdovanojimo atsiėmimo teko laukti ir tris valandas nešildomoje Compensa koncertų salėje. Jis pažymėjo, kad renginio organizatorių asistentai stokojo kompetencijos – 12 nominacijų nominuoto režisieriaus Karolio Kaupinio teiravosi jo pavardės bent kelis kartus, o ir kitų besiblaškančių nominantų vis užklausdavo „kas jūs?“
Visame renginyje, remiantis M. Žukausko pasakojimu, jautėsi gilus sovietinis mentalitetas. „Esą ir taip „sueis“ galima net pasikeikti, nes turbūt tie, kurie buvo atsakingi už tokio dalyko į eterį išleidimą kalbėjo panašiai <...>. Žodžiu, apgailėtina“, – liejo apmaudą jis.
Jei nemokate – nedarykite!
Renginio organizatorius – Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija (AVAKA). „Kartoju žodį AUTORIŲ. Taigi, autorius ir jų teises ginanti organizacija parodė, kad jai ant tų autorių visiškai nusišikt. Žodžiu, galima rašyti be galo, tad pereinu prie reziumė. Labai prašau visų apdovanojimų organizatorių ateityje – jei jums nerūpi, jei nemokate, jei tingite, nedarykite! Neteikite vilties, neviliokite, negaiškite energijos ir nedarykite, maldauju. Kam ir jums patiems tos neigiamos emocijos ir tokie postai? Maldauju visų pasaulio vyriausybių, kad greičiau įvestų bazines minimalias pajamas ir žmonėms nereiktų daryti dalykų tiesiog dėl darymo <...>“, – tęsė mintį M. Žukauskas.
Grįždamas prie renginio M. Žukauskas pažymėjo, kad jokia pandemija, katastrofa ar kitos negandos negali būti tokios nepagarbos žmonėms ir jų darbui pasiteisinimu – geriau tada būna tuštuma.
„Bet kokiu atveju, gervė gamtos dalis, nepavaldi TV3 ir ciniškiems žmonėms, todėl tikrai malonu, kad ji pas mane atskrido. Sveikinu visus laimėtojus ir nominantus, ačiū ir renginio organizatoriams, tarp jų tikrai yra puikių ir rūpestingų žmonių“, – pastebėjo jis.
Netapo tramplinu
M. Žukauskas savo įrašą feisbuke iliustravo nuotrauka, kurioje jis maldauja gervės, „kad ji niekada daugiau neskristų į tokius ciniškus ir liūdnus renginius.“ Nebūtų kūrybos žmonės – reaguodamas į tai Vitalijus Žukas savo feisbuke įsidėjo analogišką nuotrauką – sudėjęs rankas maldai kvietė kitus kūrėjus prisijungti prie iššūkio, pažymėto grotažyme #prayforgerves.
Vitalijus Žukas ir Kristina Buožytė buvo įvertinti „Sidabrine gerve“ už šiais metais geriausią profesinę meistrystę, atsiskleidusią virtualios realybės filme „Angelų takais“.
V. Žukas negalėjo suprasti – atrodytų, renginys, skirtas kinui, kino industrijai, tad visai nenuostabus noras per jį pamatyti ir sužinoti apie žmones, kurie gavo apdovanojimus. Apie jų projektus.
„Tai, kas vyko, nelabai turėjo kažką bendro su ta švente. Tai galėjo būti bet koks šventinis koncertas, bet kokia proga. Skyrėsi tik tuo, kad kartais tarp reklamų ir šokių išeidavo žmonės, tyliai pasiimdavo gervę ir išeidavo. Buvau šokiruotas. Renginys, vadinamas lietuvišku „Oskaru“, vyko tokiu būdu – įsivaizdavau visiškai kitokią jo reikšmę“, – pamatytu reginiu nusivylė V. Žukas.
Renginio metu V. Žuką lydėjo vienintelis jausmas – pasidžiaugė už save, kad nežiūri lietuviškos televizijos.
„Gal kažkam patinka, gal kažkam to reikia, bet progų ir galimybių tokioms programoms – labai daug. Bet, jei kalbame apie kultūrą, kiną, tikiesi visiškai kitko... Šiek tiek pasižiūrėjau ir išjungiau. Matau, taip padarė dauguma. Gaila, kad televizija priėjo prie šio renginio, kaip prie eilinio įvykio. Šventė buvo sugadinta daugeliui, tarp jų ir žiūrovui, kuriam lietuviškas kinas įdomus. Tie visi juokeliai apie kiną – skambėjo, kaip pasityčiojimas... Norėjo pavaidinti neišprususį žiūrovą, galų gale išėjo pajuoka iš lietuviško kino ir žmonių, kurie jame dirba“, – sakė V. Žukas.
Jis pridūrė, kad „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai puiki proga pakalbėti apie lietuvišką kiną – užmegzti dialogą su žiūrovais, papasakoti, ką jie galėtų įdomaus pasižiūrėti.
Virtualios realybės filmo autorė K. Buožytė „Sidabrinės gervės“ renginyje taip pat pasigedo platesnio interaktyvios virtualios realybės (VR) instaliacijos „Angelų takais“ pristatymo, kviečiančio žiūrovą patirti virtualią pažintį su visų laikų garsiausiu šalies tapytoju, kompozitoriumi Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, jo kūryba.
Kūrėja nepyksta, kad ir jos padėkos kalba taip pat buvo iškirpta: esą viskas suprantama, nėra lengva suvaldyti eterį.
„Apdovanojimas filmui suteikia šviesos – norėjosi, kad virtualus projektas pasiektų žiūrovą, tačiau to nebuvo, dėl to liūdniausia. Nauja platforma, naujas žanras kino pasaulyje, ypatingai reikia palaikymo. Daugelis nežino, ką reiškia virtuali realybė, sunkiai dirbame, kad išplatintume kūrinį, nėra jokios infrastruktūros – kiekvienas paminėjimas yra labai svarbus. Tikėjomės, kad „Sidabrinės gervės“ bus geras tramplinas į auditoriją, tačiau taip neįvyko“, – apgailestavo pašnekovė.
Kiekvienais metais, K. Buožytės pastebėjimu, kūrėjai bando pagerinti scenarijų. „Tikriausiai, ir šįkart – pasiklausę nuomonių ir pasiūlymų kitais metais padarys kitaip. Visada yra kur stiebtis, į ką atkreipti dėmesį“, – pozityviai žvelgė ji.
Visada bus nepatenkintų – egzistuoja konkurencija
Nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkas Kęstutis Drazdauskas, kalbėdamas su „Delfi“ nesistebėjo nuotaikomis, pasirodžiusiomis po renginio. Sakėsi dar negirdėjęs jokių lietuviškų apdovanojimų, kad visi liktų patenkintais.
„Konkurencija egzistuoja ir visada egzistuos – tie, kas nelaimi visados nusivylę. Yra daug iššūkių, susijusių su pandemijos situacija. Vis dėl to, galima buvo patį renginį šiek tiek skoningiau padaryt. Bet čia klausimas organizatoriams. Mes, Asociacija, nebendradarbiavome su „Sidabrinėmis gervėmis“, tad vidinės virtuvės nežinome“, – atlaidžiai į situaciją žiūrėjo K. Drazdauskas.
Jo manymu, nebuvo apdovanoti nevykę filmai ar jų kūrėjai: „Tiek nominacijos, tiek patys laimėjimai yra pakankamai adekvatūs. Asmeniškai, nebūtinai būčiau taip balsavęs, bet nėra taip, kad nepelnytai būtų apdovanoti, ar panašiai. Pakankamai kokybiški filmai, geri kūrėjai. Nėra gėda, bet dėl pačio renginio – amžina diskusija.“
Tokia lietuviška televizija
„Sidabrinės gervės“ tapo televiziniu komerciniu renginiu, tad pasak K. Drazdausko, nenuostabu, kad rengėjai patys sau išsikelia atitinkamus kokybinius reikalavimus. „Anksčiau kino žmonės aktyviau dalyvavo pačio renginio kūrime, dabar grįžo į krikštatėvių rankas, tad turime ką turime. Tokia lietuviška televizija“, – sakė jis.
Be kita ko, renginyje pasigesta platesnio filmų pristatymo, anonsų. „Šitą pastabą būtina išsakyti, žiūrovai dažnai pasiskundžia, kad apskritai, toli gražu ne visus nominuotus filmus galėjo pamatyti. Tinkami anonsai čia padėtų, padarytų įdomesniu patį renginį“, – vienareikšmiškai pritarė prodiuseris.
Iškarpytos kalbos – akmuo į rengėjų daržą. „Kai renginys gyvai transliuojamas yra vienaip, kai įrašas – kitaip. Turbūt polemikos klausimas, ar leistina kupiūruoti padėkos kalbas... Vėlgi, kas muziką užsako, tas ir sprendžia“, – konstatavo jis ir palinkėjo, kad ateityje būtų daugiau bendradarbiavimo tarp pačių rengėjų ir žmonių, kuriems ta šventė skirta.
Kino vardan
Savo ruožtu AVAKA direktorius Darius Vaitiekūnas, sulaukęs „Delfi“ užklausimo apie „Sidabrinės gervės“ nominacijų vakarą, kuris sukėlė tiek daug kalbų viešoje erdvėje tarp kino kūrėjų ir mėgėjų pažymėjo, kad jei nebūtų sujudimo – būtų keista.
„Šiuo sudėtingu laikotarpiu teko ne kartą pergalvoti ir priimti nelengvus sprendimus, kad apdovanojimai iš viso įvyktų. „Sidabrinė“ gervė sugrįžo, džiaugiamės, kad mums pavyko. Pavyko suburti puikią ir kompetentingą atrankos komisiją, profesionalią balsavimo komisiją, kuri išrinko metų geriausius. Sveikiname visus laimėtojus ir nominantus. Asociacija AVAKA turėjo neįkainojamą patirtį rengiant šiuos apdovanojimus, kuria būtinai pasinaudosime ateityje“, – tikino D. Vaitiekūnas.
Užkilusias emocijas asociacija priima natūraliai. „Apdovanojimai visuomet sukelia įvairių emocijų ir, žinant kino žmonių pasaulį, to galima buvo tikėtis. Galvoju, kad ateityje būtų visai puiki mintis pakviesti visus kritikuojančius prisidėti prie „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų, pasiūlyti savo sprendimus ir jungtis, kuriant šventę kino bendruomenei“, – priėjo išvados AVAKA direktorius.
Bet kuriuo atveju, D. Vaitiekūnas visiems dėkojo už refleksiją. „Vertiname kritiką kaip esminį judėjimo variklį ir priimame visas nuomones ir komentarus. Dėl jų tobulėjame ir mokomės. Viskas – kino vardan“, – šiemetiniu „Sidabrinių gervių“ šūkiu pokalbį baigė jis.
