Prieblanda. Plevena daugybė žvakių. Kvepia spurgomis, kava ir vyšnių pyragu. Salė pilna vakariniais - daugiausia juodos ir raudonos spalvos drabužiais pasipuošusių žmonių. Ore tvyro paslaptis – tokia atmosfera gaubia jau 5 metus vykstančius Twean Peaks‘o vakarėlius.
Jų sumanytojas Ugnius Liogė sako, jog renginys skirtas Davidui Lynchui ir jo darbams: „Kadangi suvažiuoja žmonės, kurie domisi režisieriaus darbais, yra įsijautę į tą atmosferą, tai ir pats vakaras įgauna tam tikrų aspektų, kurie siejasi su D. Lyncho filmų atmosfera, kuri yra pakankamai išskirtinė. D. Lynchas yra sakęs, kad jam svarbiausi yra tokie momentai, kuriuose gali pajusti tam tikrą stebuklą, kai įvyksta kas nors neįprasta. Ir gyvenime tokių situacijų būna ne taip jau mažai – tiesiog mes kai kada linkę jų nepastebėti, pamirštame arba vertiname tai kaip kažkokius nesusipratimus ar atsitiktinumus. O iš tikrųjų turbūt niekas nevyksta atsitiktinai. Džiaugiuosi, kad apskritai yra toks žmogus pasauly, kuris net Amerikoje sugeba būti toks „nesušukuotas“, savotiškai pripažintas, bet tuo pat metu ir nepripažįstamas – pavyzdžiui, Lietuvoje yra visiškai neperkamas. Smagu, kad yra žmonės, kurie paaukoja savo gyvenimą būtent kurdami tokius dalykus, kuriuos pavadinčiau Menu iš didžiosios raidės,“ - „Žinių radijui“ sakė Twean Peaks‘o vakarėlių sumanytojas ir rengėjas U. Liogė.
Kūryba – kaip žvejyba
Kino apžvalgininkas Edvinas Pukšta tikina, jog D. Lynchas, kaip ir jo filmai – rimtas, susimąstęs ir be galo paslaptingas: „Jis toks iš pažiūros labai ramus žmogus, labai sunku iš jo išpešti bent menkiausią žodį. Spaudos konferencijos su D. Lynču būna perpildytos, o ten reikia žinoti, ko ir kaip jo paklausti, nes režisierius labai nemėgsta nekonkrečių arba banalių klausimų – jis tiesiog į juos neatsako, mėgsta tylėti tokiais atvejais. Retai rodo savo emocijas.
Pats D. Lynchas yra įdomus ir tuo, kad jis nepriklauso tai režisierų grupei, kurie mėgsta paaiškinti savo filmus. Pavyzdžiui, per spaudos konferenciją Kanuose po filmo „Malholando kelias“ premjeros, jį tiesiog užvertė klausimais - apie ką filmas, kas ten vyko, ir pan. Režisierius tepasakė - žiūrėkite ir išsiaiškinkite patys, aš to nedarysiu. Jis neduoda jokių, net menkiausių užuominų. Tu pats turi išspręsti galvosūkį ir perkąsti jo užaugintą riešutą.
Man patiko režisieriaus pasakojimas, kaip jis kuria filmus – jam kūrybos procesas yra tas pats, kaip išplaukti į jūrą ir gaudyti žuvį. Ir kai jinai užkimba, belieka užsirašyti tas idėjas ant popieriaus. D. Lynchui visuomet idėjos sklando kažkur ore, ir jis tik laukia tų momentų, kada jas galės pasiimti,“ – apie garsųjį režisierių D. Lynčą pasakojo Kino apžvalgininkas E. Pukšta.
V. Bagdonas nemėgsta kino
Dar viena sukaktis, dabar jau Lietuvos kūrėjų pasaulyje – šią savaitę 57–ąjį gimtadienį šventė žymus lietuvių aktorius Vladas Bagdonas.
Aktorius nelinkęs gręžiotis atgalios: „Atgal tikrai nėra ko gręžiotis, nors šiaip negaliu pasakyti, kad buvo kažko blogo mano gyvenime. Smagus buvo tasai gyvenimas ir dabar neblogai yra. Gyvenu kaip graikas Zorba. Norėčiau bent jau taip gyvent – šia diena.“
Paprašytas į eilę surikiuoti sau mielą veiklą, V. Bagdonas prasitarė, kad kino vaidyba – mažiausiai jį žavintis darbas: „Kiną statyčiau į pabaigą, dainavimą - priešpaskutinį, o teatrą – pirmoje eilėje. Atvirai pasakius, nelabai mėgstu kiną. Nesu kino žmogus. Nežinau kodėl čia toks paradoksas, bet nemėgstu būti kino aikštelėje, nemėgstu laukti, kol prasidės tie visi filmavimai, nemėgstu to ruošimosi periodo ir žinau, kad tų tekstų, kurių mokausi – jų daugiau niekad neprireiks. O teatro scenoje - kitaip. Malonu kiekvieną kartą išeiti nieko nežinant, paskui sužinoti apie save ir savo vaidmenis scenoje. Išeidamas į sceną, nieko nebežinai apie aktorystę ir kiekvienąsyk viską pradedi iš naujo. Tarp kitko, kai būna nemielos, sunkios dienos, geriausiai pasiseka vaidmenys. Čia kaip taisyklė – jeigu tu blogai jautiesi, jeigu esi suirzęs, ar nepatenkintas – užlipęs ant scenos kažkaip apsiverti, kūliavirstį padarai ir pamatai, kad vaidmuo kaip tik tą dieną labiausiai ir pavyko,“ – pasakoja aktorius.
V. Bagdonas teigia, jog aktorius aktyviai dalyvauja kuriant vaidmenį, tačiau lemiamas žodis – režisieriaus: „Aišku, žiūrint, su kokiu režisieriumi dirbi. Aš dabar dirbu su Eimuntu Nekrošiumi – jo žodis yra lemiamas. Mes esame... nesakau, kad visiški atlikėjai, kažkokios iniciatyvos imamės ir mes, bet už viską atsakydamas E. Nekrošius labai daug idėjų, kurias mes turime realizuoti scenoje, siūlo pats. Šiuo atveju nesu labai ambicingas – galvoju apie būsimo spektaklio kokybę ir pasitikiu E. Nekrošiumi, žinau, kad jo teatrinė kalba yra teisinga. Pastaruoju metu vis dėlto režisieriaus ranka teatre labai reikalinga,“ – „Žinių radijui“ sakė šią savaitę gimtadienį atšventęs vienas garsiausių lietuvių aktorių V. Bagdonas.
Sociologijos tėvas
Trumpam nusikelkime į 17 amžiaus Prancūziją – čia 1689-ųjų trečią savaitę gimė prancūzų filosofas ir rašytojas Charles Louis Montesquieu. Būtent jis sukūrė valdžios padalijimo teoriją, kuri veikia iki šių dienų – valstybės valdžios skirstomos į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Ch. Montesquieu taip pat vadinamas pirmuoju švietimo teoretiku, o jo veikalas „Įstatymų dvasia“ išleistas daugiau kaip 20 kartų, tapo prancūzų švietimo evangelija. Ch. Montesquieu gamtos ir žmonių pasaulį aiškino ne kaip dangiškųjų, o kaip žemiškųjų jėgų rezultatą, ir labai realistiškai piešė žmonių tarpusavio santykius.
1789-ųjų sausio 19 dieną gimė Auguste‘as Comte‘as – prancūzų filosofas, dažnai tituluojamas sociologijos tėvu. Tačiau VU docentas, Socialinių tyrimų instituto socialinių teorijų skyriaus vadovas dr. Algimantas Valantiejus tvirtina, jog tai tik – vadovėlinė tiesa: „Tai yra paplitęs stereotipas. Daugelis šiuolaikinių sociologų su tokiu apibrėžimu nesutiktų. Galiu nurodyti keletą svarių priežasčių: pirmiausia, klasikai yra skaitomi, jų darbai nuolat analizuojami ir interpretuojami. Tuo tarpu A. Comte‘as yra veikiau atsitiktinai cituojamas vienoje kitoje išnašoje. Kitas dalykas, kad šių dienų sociologija išgyvena tam tikrą krizę, su kuria susiduria apskritai visi socialiniai mokslai. Ji darosi pliuralistinė, todėl iš principo negali turėti tik vieną „tėvą“. Sociologija turi daug šaknų, daug ištakų ir bent jau aš sociologijos istoriją pradėčiau dar iki A. Comte‘as“.
Sagos nugaroje
Pasak docento A. Valantiejaus: „A. Comte‘as buvo ir filosofas, ir sociologas. Jis sukūrė tam tikrą pozityvizmo projektą, kuris vėliau buvo išplėtotas ir pavadintas sociologijos programa. Jis pirmasis sugalvojo sociologijos terminą (iš kurio, beje, labai šaipėsi jo amžininkai), kuris prigijo ir vėliau tapo sociologijos disciplinos pagrindu.“
A. Comte‘as buvo Sen-Simono mokinys: „Jis priklausė Sen-Simonistų rateliui ir didžioji dalis idėjų, kurias jis plėtojo gimė būtent čia. Beje, Sen-Simonistai nešiojo tam tikrus švarkus, kurie buvo užsagstomi nugaroje, tad atsegti juos galėjo tik tame pačiame ratelyje esantys bičiuliai. Tai rodė socializmo idėjų gyvybingumą – A. Comte‘as buvo individualizmo kritikas. Karlas Marksas netiesiogiai atliepė A. Comte‘o idėjas, kurdamas istorinio materializmo ir mokslinės teorijos modelį, kuris numatė tam tikrą ateities komunistinę visuomenę, - „Žinių radijui‘ pasakojo VU Socialinių tyrimų instituto socialinių teorijų skyriaus vadovas dr. A. Valantiejus.
Kaspervizija
1991-ųjų sausio 18 dieną sovietų desantininkų užgrobtuose LRT pastatuose pradėjo veikti Lietuvos komunistų partijos TV, pagal ten dirbusio saugumiečio Edmundo Kasperavičiaus pavardę praminta „Kaspervizija“. Tuo metu televizijoje labai stigo kvalifikuotų specialistų - ypač lietuvių. Iš Maskvos kas savaitę atvažiuodavo komandiruoti „Ostankino“ TV darbuotojai, kurie prižiūrėdavo techniką, nes nebuvo mokančių su ja elgtis. 170 parų truko bado akcija prie užgrobtų pastatų Vilniuje, Konarskio gatvėje. Kolaborantai LRT paliko tik rugpjūčio pučo Maskvoje dienomis.
Janas Palachas
1969-ųjų sausio 16 d. protestuodamas prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją, Prahoje viešai susidegino studentas Janas Palachas. Susideginimas, kaip drastiškiausia pasipriešinimo forma, buvo žinoma ir anksčiau. Tokiu būdu prieš JAV karinius veiksmus Vietname 7-ajame dešimtmetyje protestuodavo viešai susidegindavę budistų vienuoliai. Tačiau po J. Palacho ši protesto forma paplito sovietiniame bloke – 1969–aisiais Rygoje susidegino Ilja Ripsas, 1978-aisiais – krymo totrius Musa Mamutas. O 1972-aisiais Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro protestuodamas prieš sovietinį režimą apsipylė benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“ bandė susideginti Romas Kalanta. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Po keturiolikos valandų vaikinas mirė. Beje, Lietuvoje 1972–1973 m. įvyko dar 13 panašaus pobūdžio savižudybių.
Gandhi
Lygiai prieš 40 metų, 1966-aisiais Indira Gandhi išrinkta Indijos ministre pirmininke. Nors jos giminystės ryšiai su Mahatma Gandi nesiejo, ši pavardė padėjo jai tolimesnėje karjeroje. Būdama 48-erių ji tapo Indijos premjere ir valdė šalį dvylika metų. Tuo metu vyko masiniai neramumai, labai dažni tapo atsiskyrimo siekusių sikhų teroristų išpuoliai. 1984-aisiais premjerės įsakymu kariuomenė atliko operaciją prieš sikhų teroristus. Keršydami už šią akciją, jos pačios asmens sargybiniai sikhai sušaudė pačią Indirą Gandi. Vėliau ministru pirmininku buvo išrinktas Indiros vyriausiasis sūnus Rajivas Gandhis, kuris taip pat žuvo, kai jam ant kaklo buvo uždėtas gėlių vainikas su bomba.
Vienu sakiniu
Prieš 270 metų, 1736 –aisiais, gimė škotų inžinierius Jamesas Wattas – būtent jis išrado garo mašiną.
1778-ųjų sausio 18 d. kapitonas Jamesas Cookas atrado Havajus ir juos pavadino Sendvičo salomis
1924-aisiais sausio 21 d. Sovietų Rusija neteko savo idėjinio vado - mirė Vladimiras Leninas.
1943-ųjų sausį po septynias dienas trukusių įnirtingų mūšių sovietų armija pralaužė 16 mėnesių trukusią Leningrado blokadą.
1943-aisiais gimė roko karaliene tituluojama amerikietė Janis Joplin.
1944-ų sausį Niujorko operos rūmuose įvyko pirmasis džiazo koncertas, kuriame dalyvavo tokios žvaigždės kaip Louis Armstrongas, Benny Goodmanas ir kiti. 1950-ųjų sausį mirė britų rašytojas Georgas Orwellas, pagarsėjęs savo romanais „Gyvulių ūkis“ ir „1984“.
