Istorija, nulemta mitologijos

Iš pirmųjų knygos „Remyga“ puslapių gali pasirodyti, kad tai bus savotiškas „Pietinia kronikas“ tęsinys, tačiau toks įspūdis labai greitai subliūkšta. R. Kmita laidoje „ARTimai“ juokėsi specialiai negalvojęs, kaip paspęsti skaitytojui tokius spąstus, tačiau jam tiesiog pasidarė įdomu, kaip mūsų kasdienybė kartais gali įgauti visai kitokius matmenis.

Jis pats laikotarpiu, apie kurį rašo romane, tai yra, Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, buvo dar vaikas, tad prisipažįsta pats su juo neturėjęs autentiško santykio, tačiau jam buvo labai įdomu daugiau sužinoti ir suprasti, ką jam tai reiškia.

„Pirmas darbinis romano pavadinimas buvo „Stebuklas“. Iki šiol, kai galvoju apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, kaip jis vyko – visi tie mitingai, dainos, Sausio 13-osios pasipriešinimas... Atrodė, kartu ir tiek daug atsitiktinumų, ir kažkoks neįtikėtinas žmonių ryžtas, pasiaukojimas. Visą laiką mes klausiame, ar galėtume tai pakartoti. O po to tokia nuostaba, kaip greitai visa tai dingsta, kaip žmonės pradeda abejoti, ar teisingai pasielgė, nors juk niekas to neklausė, kai stovėjo Baltijos kelyje“, – kalbėjo R. Kmita.

R. Kmitai kilo mintis nemėginti to paaiškinti politinėmis ar sociologinėmis priežastimis, o rasti kitą būdą: „Man atrodo, čia turi dalyvauti kažkokie gilesni klodai. Jie ir dalyvavo: tos Sąjūdžio dainos, pasakojama tikra Lietuvos istorija, maldos aikštėse, viešose vietose – dalyvavo religija, dalyvavo mūsų tautosaka ir mitologija. Tad galvojau, galima pasistengti tai kažkaip ir įkūnyti. Mano buvo tokia sena mintis, kaip įkūnyti tą kažkokią kultūros tradiciją, kuri mus veikia, formuoja, kuri yra nematoma, bet jeigu mes ją padarytume matoma? Kaip tada viskas atrodytų?“.

Dokumentais grįsta fantastika

Galvodamas, kaip parodyti vienu metu ir politinių įvykių, ir senų legendų, pasakojimų veikimą, kalbėdamasis su žmonėmis R. Kmita prisiminė vadinamą urban fantasy (liet. urbanistinės fantastikos) žanrą.

„Tai yra fantastika, kuri vyksta konkrečiame mieste. Tikras miestas dažniausiai turi tam tikrą lygmenį, kuris gali būti matomas ar nematomas paprastiems žmonėms, kai mieste vyksta kažkokia kova tarp fantastinių būtybių, kurios kažką įkūnija ir mums pasakoja. Pagalvojau, pabandysiu ir kažkaip užsikabinau: aš kažkaip ir pats niekada anksčiau nebūčiau pagalvojęs, kad imsiuosi kažko, kas būtų susiję su fantastika“, – prisipažino R. Kmita.

Jūratė Žuolytė, Rimantas Kmita
Foto: DELFI / Robertas Narmontas

„Tad mano romano tikslu tapo, kad iš esmės aš noriu parašyti dokumentais, tikrais faktais pagrįstą romaną, bet kad jis atrodytų fantastika. Nes kai tu pradedi kai kuriuos faktus lyginti, žiūrėti, arba juos perkeli į kitą kontekstą, žiūri iš tolimesnio laiko, jie dažnai atrodo labai keisti, netikėti, tikrai fantastiniai. Galvoju, kai vyko tokie svarbūs dalykai, tas mūsų Lietuvos kūrimas, ten tikrai turėtų dalyvauti kažkokios aukštesnės jėgos, tai jos ten ir dalyvauja: ir geros, ir blogos“, – pasakojo rašytojas.

Pavyzdžiui, argi neatrodo fantastika, kad Šiauliuose nukeliant Pergalės paminklą, kuris buvo sovietinis Raudonosios armijos kareivis, atrandamas jį stačiusių vokiečių belaisvių įmūrytas butelis su jų pavardėmis, kilmės miestais?

„Tada tu darai, kad tas kareivis galėtų būti beveik ir gyvas, kaip personažas tame mieste, ir jo armatūros šaknys galbūt nueina kur kas giliau nei mes galvojame“, – kūrybos užkulisius atskleidė R. Kmita.

Ir kaip gali neatrodyti iš fantastikos srities ant Taupomosios kasos pastato nupiešta reklama, kurioje vaizduojamas Buratinas, kvailių lauke užkasantis pinigus? Taip vienas po kito ir gimė tikri-netikri istorijos personažai.

„Visi tie fantastiniai dalykai nėra išgalvoti: yra jautis, meška, vaikiukas arba nuo Šiaulių herbo, arba iš meno kūrinių, kurie yra Šiauliuose ant sienų, ar kažkokių paminklų, irgi turinčių savas istorijas. Bet buvo Šiauliuose ir tų keistų dalykų. Kai pagalvoji, kad šalia Šiaulių yra Kryžių kalnas, su savo legendomis ir istorijomis, ir dar šalia yra Šiaulių branduolinių galvučių saugykla. Pasidėjęs žemėlapį taip ir galvojau: gerai, čia yra saugykla, čia Kryžių kalnas, čia paminklas, čia vandens bokštas, čia požeminė upė – ir romane tarp jų atsiranda santykis, kuris kuria tokią keistą įtampų erdvę“, – pasakojo R. Kmita.

Virsmo atspindys – milicininkas, tapęs policininku

Pagrindinis romano personažas Remyga – milicininkas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę tapęs policininku.

„Man buvo labai keista, kodėl mes savo literatūroje neturime tikrai ryškių kūrinių, kuriuose būtų milicininkas ar policininkas jau mūsų laikais. Tai yra labai svarbi ir labai paranki profesija, nes tu gali labai apie daug ką papasakoti kalbėdamas apie policijos darbą. Gali papasakoti, kaip keičiasi politika Maskvoje, gali papasakoti, kas vyksta Šiaulių turguje, ir visa ta skalė tarp Maskvos ir Šiaulių turgaus ten irgi gali įeiti“, – kalbėjo R. Kmita.

Jį patį sudomino, kokia buvo milicijos vieta Sąjūdžio metais, kaip jie gyveno įtampos viduryje, tarp žmonių ir Raudonosios armijos, kurios daliniai vis dar buvo Lietuvoje, o milicija buvo tiesiogiai priklausoma nuo Maskvos: „Kalbėjau, aiškinausi, kokios buvo instrukcijos, kokios jiems buvo duodamos komandos, kaip jie turėjo elgtis“.

Iš to laiko liko ir istorija, kurios dabar jis vėlgi kitaip nei fantastine jis pavadinti tiesiog negali.

„Kai Kovo 11-ąją buvo paskelbta nepriklausomybė, Šiauliuose kariniame aerodrome vienas majorais su kitais kariškiais sėdėjo ir laukė iš Maskvos įsakymų. Sėdi, laukdami geria, geria visą savaitę, o įsakymų nėra. Po savaitės gėrimo tas majoras ruošiasi važiuoti į Vilnių nušauti Landsbergį. Kažkaip susistabdė automobilį, važiavo šaudydamas, bet tada milicininkai jį sustabdė, įvyko susišaudymas ir milicininkai tą majorą nušovė, iš tikrųjų netyčia. Ir tada galvoju: kodėl tuo metu, savaitė po nepriklausomybės įvedimo, kai nušautas sovietų majoras ir tau atverti vartai įvesti čia armiją, dalinius, kai yra tokia provokacija, sugebėta užglaistyti ir nieko tokio neatsitiko“, – stebėjosi jis.

Visgi, jis nusprendė užuot ieškojęs istorinės teisybės eiti kitu keliu. „Aš tiesiog pasakojau tuos dalykus, kurie man atrodė įdomūs, kėlė nuostabą. Aš, pavyzdžiui, tikrai galėčiau paklausti dailininkų, kodėl nupiešėte tą Buratiną ant taupomosios kasos sienos, jei kas jį prisimintų, bet šiuo atveju man buvo neįdomu aiškintis nei tikras, nei politines tų įvykių priežastis. Norėjau žiūrėti, kaip viskas dėliojasi, jei galvoji, kad čia veikia kažkokios aukštesnės jėgos. Man atrodo, kad iš esmės visada gyvenime vyksta kažkokia kova tarp gėrio ir blogio, apie tai galvodamas ir dėliojau to romano siužetą“, – sakė R. Kmita.

Visą pokalbį su R. Kmita žiūrėkite laidoje „ARTimai“.