Artėjant susitikimui, savo atsiminimais iš 2010-ųjų projekto pasidalino ir „XYZ“ sumanytoja, režisierė Dalia Ibelhauptaitė:

Kai stoviu MO muziejaus kieme ir užsimerkiu, prieš mano akis prasisuka su tėvais vaikystėje, vėliau, su draugais iš pamokų pabėgus, čia – „Lietuvos“ kino teatre – matyti filmai. Ta vieta kelia daug emocijų, nes tai, kas čia vyko, prisidėjo prie kelių kartų kultūros vertybių formavimosi. Bet, pirmiausiai, prieš akis iškyla vaizdas, kurį pamačiau 2010-aisiais....

Aš dažnai išsikeliu sau fantastiškus uždavinius prieš tai gerai neįvertindama realybės. Taip prasidėjo ir 2010-ųjų metų istorija, kuomet ieškojome, kur rodyti elektroninę operą „XYZ“. Iš pradžių ji buvo kurta „Loftui“, bet reikėjo didesnės alternatyvios erdvės su dar daugiau sėdimų vietų ir vieną vakarą, tamsoje važiuojant pro lentomis apkaltą, aprašinėtą, grafiti nupurkštą „Lietuvos“ kino teatrą, paklausiau: „Įdomu, kas čia vyksta dabar?“. Man buvo pasakyta, jog viskas uždaryta, užšaldyta, paskelbtas bankrotas. Tuomet aš, visiškai neįsigilinusi į situaciją pasakiau: „O, tai būtų gerai ten ir rodyti „XYZ“.“

O jei jau pasakiau – tai padaryti reikia. Ir kai mes įėjome... Mano galvoje dar buvo labai ryškūs atsiminimai apie didelę žiūrovų salę, puikų amfiteatrą, o realybėje, mane ištiko visiškas šokas. Tas vaizdas neturėjo nieko bendra su ta romantiška vaikystės atmintimi: viskas buvo išplėšta, išdraskyta, grindys, parketas – išlupti, jau nekalbu apie kėdes, lempas, sienų plyteles... Sienose žiojėjo didžiausios skylės, ant lubų kabėjo metalinės atplaišos, o scenos vietoje radom kalnus vielų ir stiklo vatos. Nebuvo likę nieko, tik sudužęs, apokalipsės ištiktas pastatas Vilniaus centre. Be elektros!

Tuomet sekė ilga ir skausminga kelionė norint sužinoti, kaip tą pastatą išvalyti, ar galima jį prikelti, gauti leidimus bent vienam „XYZ“ rodymui? Mums maloniai sutiko padėti šiukšlių išvežimo firma VSA, pažadėjusi, jog jei mes „bohemiečiai“ suorganizuosime talką, jie prisidės technika ir transportu, nes išvežti reikės ne bet kokias, o statybines šiukšles.

Žinoma, dar reikėjo patikrinti, ar rengti koncertą toje erdvėje bus saugu. Čia prisidėjo šimtai žmonių: nuo statybinių alpinistų, tris dienas laipiojusių lubų konstrukcijomis ir nuiminėjusių kiekvieną nuo didesnio garso galintį kristi gabalėlį, tikrino sijas; gaisrinės vadovai ir ekspertai, vertinę situaciją, kokius leidimus galima išduoti ir kokius mes įsipareigojimus tuomet turėsime vykdyti. Tuo pačiu artėjo ruduo, šaltis, spalio mėnuo, o pastate juk nėra jokio šildymo. Tad kilo dar didesnių klausimų.
Į mūsų suorganizuotą talką atėjo daugybė įvairiausių žmonių: mylėjusių kino teatrą jaunystėje, ten žiūrėjusių geriausius to meto filmus, net jaunimas, kuriems čia jau neteko būti – jie tiesiog norėjo ateiti ir prisidėti. Dirbant mums visiems, mes išvežėme 22 tonas statybinių šiukšlių!!! Tuomet, aišku, reikėjo valyti dulkes siurbliais, plauti, purkšti, nes operos solistas ir dulkės yra visiškai nesuderinami dalykai.

Buvo nepaprastai gera įeiti į tą salę ir pamatyti ją bent nesulaužytą, nors ir išplėštu vidumi. Manau, kad tokie pastatai turi savo nepaprastą aurą ir skaudu juos matyti apleistus. Mums labai padėjo visi, sutikę duoti paramą, nuo šildymo aparatų, kuro iki konteinerių jam laikyti. Mūsų asistentai patys meistravo vamzdžius iš folijos, per kuriuos ir pylėme tą kurą į aparatus... Visiems buvo šilta, o 2010 metų rudenį pamatyti atgijusį „Lietuvos“ kino teatrą buvo absoliuti fantastika. Tikėjausi, kad mūsų projektas, nors ir vienkartinis, primins Vilniui ir jo žmonėms, kad egzistuoja puiki erdvė, kuri turi būti žmonių susibūrimo ir kultūros vieta.

Todėl šiandien, stovint MO muziejaus lauke, žiūrint į amfiteatrą, kuriame sėdi jaunimas, vyksta renginiai, visuomet prisimenu tą „Lietuvą“, į kurią tuomet visus pakvietėme. Buvo apie 1000 žmonių, visi susispaudę kaip silkės, bet pakylėjimas, nuotaika buvo fantastiški. Tokia pat pakili nuotaika čia buvo ir MO atidarymo metu. Tada, prieš renginį, buvome įpareigoti instruktuoti žiūrovus, ką daryti nelaimės atveju. Nenorėjome būti nuobodūs, todėl parašėme specialią kalbą, panašią į tą, kurią girdite prieš kylant lėktuvui. Labai džiaugiausi, kad aktorius Martynas Vaidotas, apsirengęs specialia geltona liemene išėjo į sceną ir viską įtaigiai ir smagiai parodė, kaip tikras instruktorius. Pamenu, kad įdėjome frazę: „jei po kėde esate pasidėję rankinę, palikite ją ir patys kuo greičiau bėkite link išėjimo“. Ir šiaip gelbėkite save, o ne kaimyną! Buvo smagus vakaras, koncertas praėjo puikiai ir tai tapo mūsų atsisveikinimu su senuoju kino teatru ir dėl to buvo ypatingai gera, kai galėjome dalyvauti MO muziejaus atidaryme. Tuomet įvyko istorinė jungtis, sujungusi praeitį su dabartimi.

Patys „bohemiečiai“ tuo metu buvo pasiekę didžiulės sėkmės, tiek su klasikinės operos pastatymais, kaip „Verteris“ su Edgaru Montvidu, ar miuziklu „Svynis Todas“, atvedusiu daug jaunų žmonių į operą. Būtent jo sėkmės paskatinta supratau, kad jaunimas domisi, nori. Reikėjo rasti tokią muzikinę formą, kuri pristatytų pačią operą kitai kartai, ją sudomintų ir vėliau paskatintų ateiti ir į klasikinę operą. Gimė idėja, kad reikia rinktis žinomiausias arijas ir duetus, kuriuos žino net žmonės nesiklausantys operos, nes juos galima išgirsti tiesiog kasdien panaudotus televizijos programose, reklamose ir pan., ir juos interpretuoti visiškai kitaip. Man visada labai įdomi menų sintezė ir skirtingų muzikinių kultūrų suliejimas, nes didžiausi eksperimentai, intensyviausia energija ir įdomiausios idėjos gimsta būtent tokiose kryžkelėse.

Likimas suvedė su Silence Family – elektroninės muzikos kūrėjų šeima. Šis žanras buvo ir yra vienas progresyviausių muzikoje. Iš šios šeimos artimiausią ryšį atradome su Marijumi Adomaičiu (tuo metu – Mario Basanov, dabar – Ten Walls) ir Leonu Somovu. Jiedu turėjo klasikinį muzikinį išsilavinimą, kas jiems padėjo ne tik greičiau perprasti operos kūrinius, bet ir solistų darbą. Tuo pačiu Marijus ir Leonas buvo pirmieji, geriausi savo srityje ne tik Lietuvoje, bet ir nemažai pasiekę Europoje, pasaulyje, kaip ir didelė dalis mūsų solistų.

„XYZ“ buvo drąsus, ambicingas, bebaimis ir kiek išprotėjęs projektas, kurio idėja buvo panaikinti orkestrą, klasikinį skambesį, palikti tik pagrindines temas, suteikti elektronikos kūrėjams visišką laisvę joms perdirbti. Ir svarbiausia – viską padaryti taip, kad tos arijos liktų kiek atpažįstamos bei būtų įmanoma jas gyvai atlikti koncerto metu! Tai buvo ir naujas iššūkis solistui, dažnai šimtus kartų jau atlikusiam ariją, ją išmokti lyg iš naujo, netekti dirigento, atpažįstamų muzikinių detalių. Tai jiems buvo didžiulis iššūkis ir galimybė visiškai kitaip pamatyti ir patirti taip gerai žinomus kūrinius.

Vyko tikrai įdomus kūrybinis procesas, kurio metu elektronikos kūrėjai pasidalino kūrinius ir dirbo su jais atskirai. Per visą laiką buvo sukurti 36 skirtingi kūriniai. Projektas, skirtingomis formomis, buvo parodytas apie 50 kartų. Tai, kaip skambėjo jų perkurta muzika man pačiai buvo didžiulis atradimas ir revoliucija. Iš pradžių buvo ir įvairių klausimų, trikdžių – kaip gi solistas žinos, kada jam pradėti dainuoti? Tam muzikoje buvo kuriami specialūs papildomi garsai, tiksėjimai, click‘ai, kuriuos skaičiuodamas solistas žinotų, kuris tiksliai taktas dabar groja.

Buvo ir didžiulių kuriozų, kuomet solistui neįstojus Marijus Adomaitis kokias 4 minutes scenoje bandė parodyti solistams, kada gi jiems pradėti dainuoti. Buvo ir atradimų dirbant su plataus diapazono balsais. Marijui kuriant „Užburtosios fleitos“ Nakties karalienės ariją, jis pirma įrašinėjo solistės balsą ir tik tada jį transformavo kompiuteriu. Nepamiršiu, kaip jis man skambino sakydamas: „Žinok, mano kompas nebetraukia, nerašo tokių aukštų natų, kai Joana Gedmintaitė dainuoja“. Kompiuterių programas reikėjo plėsti, kad galėtų sutalpinti operinio balso skambesį!

Manau, jog šis projektas leido tiek elektronikos kūrėjams praplėsti savo profesines ribas, tiek ir, pavyzdžiui, mane edukuoti elektroninėje muzikoje. Išgirdus jų kūrinius viskas apsivertė, nes jie pranoko absoliučiai viską, ko mes galėjome tikėtis. Dar daugiau: drąsiai galiu pasakyti, kad „XYZ“ į klasikinę operą atvedė tūkstančius jaunų žmonių. Patys stebėjomės, matydami, kaip po elektroninės operos projekto, į kitus mūsų spektaklius plūsdavo žymiai jaunesni veidai, niekada anksčiau nesilankę operoje ir atėję tik dėl to, kad juos sudomino „XYZ“.

Leonas ir Marijus buvo tie kūrėjai, kurie iš mūsų bendradarbiavimo išsinešė daugiausiai. Taip prasidėjo jų projektai su Petru Geniušu, Gintaru Rinkevičiumi ir Lietuvos valstybinius simfoniniu orkestru, tikiuosi, kad ir jų pačių kūryboje atsirado daug naujų skambesių. Svarbiausia – buvo padėtas didysis pagrindas mūsų su Marijumi Adomaičiu didžiajam projektui – elektroninei operai „e-Carmen“. Tai – pilno metro, 2 val. 5 min kūrinys, kurį Marijus kūrė 15 mėnesių ir 2016 metais pristatė visiškai kitokią operos ir elektroninės muzikos sintezę.