Apeliavo į bendrą muziejinę problematiką

Amerikiečių dienraštis „The New York Times“ prieš kelias dienas pranešė, kad beveik 40 Vokietijos muziejų direktorių paskelbė pareiškimą, prašydami šalies Vyriausybės neversti jų užsidaryti per karantiną.

Panašiai pasielgė ir Lietuvos muziejų asociacija, šiuo metu vienijanti daugiau nei šimtą šalies muziejų. Į muziejininkų kreipimąsi neatsižvelgta, tačiau gautas atsakymas iš Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio šiek tiek teikiantis vilties – kreipimasis persiųstas nagrinėjimui į Sveikatos apsaugos ir Kultūros ministerijas.

„Vis dar laukiame kokio nors pasiūlymo. Kaip žinia, kol kas priimti visiems vienodi sprendimai. Mes tiesiog apeliavome į bendrą muziejinę problematiką. Vokiečių, prancūzų muziejai nėra uždaromi 100 proc. Muziejuose lankymas pavienis, erdvės didelės, reguliuoti srautus galima. Niekas nesibūriuos ir masiškai nesirinks. Tačiau būtų juntamas bent jau kažkokios gyvybės judesys. Neplanuojame organizuoti masinių renginių“, – tikino R. Balza.

Anot jo, muziejuose pandemijos laikotarpiu visada buvo laikomasi visų saugumo reikalavimų. Įmanoma įgyvendinti ir vieną naujesnių – 10 kv. m patalpų plotą, tenkantį vienam lankytojui.

„Galima buvo palikti leidimą lankyti muziejus, nors ir suvaržytą. Žmonėms tai būtų galimybė atitrūkti nuo kompiuterio, namų aplinkos. Juk reikia ne vien maisto, bet ir kažko daugiau, relaksacijos. Dabar visi sudirgę, daug ko reikia atsisakyti – negalima sportuoti, susitikinėti. Puiki proga aplankyti muziejus, kurie galbūt buvo primiršti tame bėgančiame gyvenimo ritme. Tai suteiktų psichologinio ramumo, stabilumo, erdvės nukreipti mintims“, – sakė pašnekovas.

„Muziejuose lankymas pavienis, erdvės didelės, reguliuoti srautus galima. Niekas nesibūriuos ir masiškai nesirinks. Tačiau būtų juntamas bent jau kažkokios gyvybės judesys. Neplanuojame organizuoti masinių renginių“
Raimudas Balza


Nenori skatinti socialinio judumo

Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas šiai nuomonei pritaria tik iš dalies.

Iš tikrųjų, anot jo, keistai atrodo, kad prekybos centrai paliekami atidaryti, o muziejai uždaromi. Kai kuriuose muziejuose įrengtos pačios naujausios oro ventiliavimo ir filtravimo sistemos.

„Erdvės didelės, galima užtikrinti pakankamai saugius atstumus, bet yra vienas niuansas... Pagrindinis karantino tikslas – riboti socialinį judumą. Kaip atrodys, jei kultūros įstaigos stengsis ne riboti, o priešingai, jį skatins? Ar tai logiška?“, – kėlė klausimą V. Dolinskas.

Pašnekovo duomenimis, savaitę iki karantino paskelbimo muziejų lankomumo statistika buvo žiauri: po kelis, keliolika, o kai kuriuose muziejuose po nulį lankytojų per dieną. Tad V. Dolinskas įvertino ir kitą reikalo pusę – kokia karantino metu atidarytų muziejų laikymo prasmė?

Analizuodamas situaciją jis atkreipė dėmesį į dar vieną aspektą – yra muziejų, kur dirba vien rizikos grupei priklausantys asmenys. „Valdovų rūmų muziejaus padėtis truputį kitokia, pas mus apie 60 proc. tokių darbuotojų, kuriems užsikrėtimas pavojingesnis. Ar normalu, kad jie eitų kasdien į darbą, rizikuotų savo, šeimos, bendradarbių ir aplinkinių sveikata dėl kelių lankytojų, kurie ateis į muziejų, o galbūt ir neateis. Ar tai turi prasmės?“, – klausimu į klausimą atsakė V. Dolinskas.

Tačiau, tie muziejai, kurie turi susijusius su gamta atributus ir nėra visiškai po stogu, tokie kaip Gedimino pilies bokštas, Lietuvos jūrų muziejus, Trakų pilis su kiemais ir pan., V. Dolinsko manymu, turėtų didesnę veiklos prasmę. Šitie muziejai gali suteikti galimybę pabūti lauke.

V. Dolinskas svarstė, kad baigiantis karantinui muziejai galėtų atsidurti pirmoje gretoje tų įstaigų, kurios atsidaro ir priima lankytojus. „Pavasarinio karantino pabaigoje buvo priimtas nelogiškas sprendimas – prekybos centrai ir kitos įstaigos sėkmingai veikė, o muziejai buvo uždaryti“, – pastebėjo jis.

Valdovų rūmų muziejus, remiantis V. Dolinsko pasakojimu, turi 10 tūkst. kv. m. ekspozicinio ploto. Taigi, net pagal dabartinius reikalavimus vienu metu gali lankytis apie tūkstantį žiūrovų. „Tiek lankytojų sulaukiame tik per didžiąsias šventes, – šypsodamasis sakė jis ir pridūrė, kad formaliai saugias sąlygas užtikrinti galima, bet šiuo atveju čia galioja kiti svarbūs kriterijai – kokia to prasmė, ir koks yra pavojaus lygmuo.

„Pagrindinis karantino tikslas – riboti socialinį judumą. Kaip atrodys, jei kultūros įstaigos stengsis ne riboti, o priešingai, jį skatins?“
Vydas Dolinskas

Lemiantis argumentas: be parodų nenumirs

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) direktorius dr. Arūnas Gelūnas, vertindamas esamą nutarimą sakė, kad kalbos šiuo atveju, gali būti tik hipotetinės.

„Perfrazavus posakį – mosavimas kumščiais po muštynių. Vyriausybė į minėtą raštą neatsižvelgė. Pasakė, kad išimčių nedarys, tad bandyti aktyviai spausti, kad muziejų sektorius gautų tą išimtį – būtų pertekliniai veiksmai“, – nė kiek neabejojo jis.

A. Gelūnas pritarė išsakytoms abiejų pusių nuomonėms. Vienareikšmiškai sutiko, kad bet koks kontaktas su lankytojais (nesvarbu, didesnis ar mažesnis srautas) vyresnio amžiaus darbuotojamas, taip pat ir tiems, kurie turi lėtinių sveikatos problemų kelia grėsmę.

„Grėsmės niekur nedingsta. Socialinių kontaktų apribojimas, kurį medikai nuolat siūlo, kaip kovos su šia pandemija būdą, matyt, logiškas sprendimas, bent jau kol tie skaičiai nebus tokie agresyviai augantys, kaip dabar matome“, – svarstė jis.

Kita vertus, A. Gelūnas nežinojo nė vieno atvejo, kad muziejuje ar galerijoje būtų užsikrėtimų COVID -19 virusu. „Mūsų sąlygos, užtikrinančios saugų muziejų lankymą yra tikrai ne blogesnės, (galbūt net geresnės) už prekybos centrų. Panašus principas – didelės erdvės, žmonės juda nuo objekto prie objekto, bet ten daug daugiau fizinio kontakto. Muziejuose eksponatai, kaip žinia, rankomis yra neliečiami. Neturime Džokondos ar Leonardo da Vinci šedevro, prie kurio grūstųsi minios turistų ir šokinėdami fotografuotų. Retai kada būna grūstis prie vieno eksponato ar stipresnis būriavimasis. Mūsų personalas visuomet stengėsi užtikrinti, kad žmonės laikytųsi saugaus atstumo“, – patikino pašnekovas.

Nėra smagu matyti, kai vieniems veiklą vykdyti galima, o kitiems ne. Aišku, maisto prekės yra pirmos būtinybės. Bet kas gali įvertinti, kuri būtinybė pirmesnė? „Čia konceptuali diskusija. Poreikių piramidėje išlikimas pakankamai bazinis dalykas. Kurį laiką be parodų žmonės nenumirs, bet be duonos – taip. Šis argumentas yra lemiantis“, – kalbėjo A. Gelūnas.

Paminėjus faktą, kad muziejininkų raštas dar tęsia kelionę po ministerijas, ir galbūt dar yra vilties, kad sprendimai keisis, A. Gelūnas sakė nesitikintis, kad vienai institucijų grupei būtų daroma išimtis. Tačiau jeigu taip vis dėl to įvyktų, lengvai prie tokio nutarimo prisitaikytų. „Bent į populiariausias savo ekspozicijas užtikrintume prieigą lankytojams“, – užtikrino jis.

Jei sprendimas būtų pakoreguotas, visi devyni LNDM padaliniai ir du centrai, anot A. Gelūno, greičiausiai neatsivertų. „Užtikrintume sąlygas vyresnio amžiaus darbuotojams karantinuotis, lankomiausius padalinius aprūpintume personalu, kuris nėra rizikos grupės“, – samprotavo LNDM direktorius.

„Neturime Džokondos ar Leonardo da Vinci šedevro, prie kurio grūstųsi minios turistų ir šokinėdami fotografuotų. Retai kada būna grūstis prie vieno eksponato ar stipresnis būriavimasis. Mūsų personalas visuomet stengėsi užtikrinti, kad žmonės laikytųsi saugaus atstumo“
Arūnas Gelūnas

Aišku, kiekvienai institucijai apmaudu, kai planai sugriūna, o įdėtos milžiniškos pastangos į kūrybinio projekto, šiuo atveju, ekspozicijos kūrimą nepasiteisina, nes tenka pakabinti spyną.

„Taip atsitiko bent su keliomis parodomis, kurios sulaukė didelio srauto lankytojų. Paminėtina, irakiečių kilmės amerikiečių menininko Michaelio Rakowitzo paroda „Nematomo priešo būti neturėtų (G salė)“, atidaryta prieš pat paskelbiant karantiną. Prailginome lankymą, per dieną apsilankė 314 žiūrovų. Pandemijos metu tai įspūdinga statistika – nedidelei ekspozicijai. Poreikis socializuotis ir kultūrintis labai didelis“, – pastebėjo A. Gelūnas.

Tad kontaktinio muziejaus lankymo viltis išlieka. Kaip pažymėjo LNDM direktorius, muziejaus darbas, toli gražu nėra vien ekspozicijos ir parodos. Yra eksponatų tyrimai, publikacijos, infrastruktūros atnaujinimas: „Galbūt ironiška, bet per pereitą karantiną neblogai susitvarkėme ekspozicijas. Kai rudenį jas naujai atidarėme, lankytojai tai įvertino, buvo daug komplimentų, džiaugsmo. Kaip sakoma, iš kiekvienos sudėtingos situacijos reikia paimti viską, ką gali. Ir šįsyk tikrai nebus taip, kad karantino metu visi sudėję rankas lauksime sprendimo. Darbai net rūksta: rašome publikacijas, leidžiame leidinius, rengiame būsimus projektus, susirašinėjame su užsienio partneriais. Kitaip tariant, atliekame namų darbus, kad atvėrę duris pasiūlytume įdomių dalykų lankytojams.“

Galerijos – muziejai ar parduotuvės?

Pastarosiomis dienomis spaudoje pasirodė pranešimų, kuriose galerininkai ėmė svarstyti savo statusą, kas jie yra – muziejus ar parduotuvė. Nutarime nėra tiesiogiai įvardinta, kad galerijos yra uždaromos.

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė „Delfi“ sakė, kad dėl šio klausimo nuoseklaus išaiškinimo laukia diskusija su teisininkais.

„Galerijos turi dvipuses funkcijas – jose vyksta ne tik meno kūrinių demonstravimas, bet ir pardavimas. Kai kuriose galerijose erdvė padalinta į atskirus segmentus, vienos jų skirtos ekspozicijoms, kitos – kūrinių ar suvenyrų įsigijimui. Dailininkų sąjungos galerijose taip pat“, – pasakojo E. G. Bogdanienė.

Anot jos, galerijų veiklą galima traktuoti įvairiai: „Galerijose eksponuojami dabar dirbančių, šiuolaikinių menininkų darbai yra parduodami, kataloge nurodomos jų kainos. Pasaulyje daug galerijų, jos suvokiamos, kaip pardavimo erdvė, o ne ekspozicijos. Lietuvoje turime dvigubas funkcijas: viešinimo, kultūrinę misiją, ir kitą, be jokios abejonės – pardavimo, sukuriant menininkams galimybę išgyventi iš parduodamų darbų. Vyksta ir viena, ir kita. Tai visiškai natūralu“, – įsitikinusi pašnekovė.

„Galerijos turi dvipuses funkcijas – jose vyksta ne tik meno kūrinių demonstravimas, bet ir pardavimas. Kai kuriose galerijose erdvė padalinta į atskirus segmentus, vienos jų skirtos ekspozicijoms, kitos – kūrinių ar suvenyrų įsigijimui.“
Eglė Ganda Bogdanienė


Noras visais įmanomais būdais suvaldyti pandemiją, E. G. Bogdanienės manymu, visiškai suprantamas: „Kritikuoti tokius sprendimus sudėtinga, bet kita vertus, kertama iš peties. Galvojant apie psichologinę žmonių sveikatą parodos galėtų veikti. Galerinė veikla, kur rodomas šiuolaikinis, pats įvairiausias menas galėtų būti ta saugia erdve, kur laikydamiesi visų suformuluotų reikalavimų, registracijos, lankytojai galėtų ateiti.“