Grožinė literatūra – lankstesnė

D. Pancerovas pabrėžė – šioje knygoje pasakojama istorija neturi nieko bendro su tikrais faktais. Tikru galima vadinti nebent jo paties patirtą psichologinę būseną, kai žurnalistas imasi tyrimo, kai dar pats gerai nežino, kur yra tiesa, jaučia, kad galbūt juo yra manipuliuojama ir pan.

Žurnalistas prisipažino – kai paskelbė apie parašytą romaną, tarp komentarų buvo ir tokių, kad galbūt galėjo geriau skirti savo laiką publicistikai, galbūt dar vienai žurnalistinei knygai.

„O man romanas atrodo pirmas žingsnis literatūroje – prieš tai buvusios publicistinės knygos buvo toks tarsi pasibandymas, ar gali iš viso sukurti tokios apimties tekstą, kokia yra knyga: atrodė daug lengviau tai išbandyti rašant kažką, kas tau nutiko realiame gyvenime. Bet perteikti atmosferai, sukurti jausmui taip, kad jį pajustų skaitytojas, grožinė literatūra yra daug lankstesnė. Tu gali naudoti kažkokias menines priemones, gali kurti keistą atmosferą, taip, kad skaitytojas pats visa tai pajustų. Publicistikoje tu vis tiek turi kiekvieną savo žodį, kiekvieną pateiktą faktą pagrįsti ir tai tave įspraudžia į tam tikrus rėmus. Tavo kalba tampa mažiau vaizdinga, tu nebegali kažkaip manipuliuoti pačia istorija ir taip toliau“, – kalbėjo jis.

Stalčiuje slėpė dvejus metus

D. Pancerovas pasakojo, kad pirmą kartą šį romaną parašė per porą mėnesių prieš dvejus metus – tačiau tuomet jį perskaitęs pats suprato, kad visai ne tokio rezultato tikėjosi, tad rezultatas nugulė stalčiuje. Bet mintis apie šį romaną nepaleido – karantino metu per tris mėnesius jis jį visiškai perrašė.

Medžiojant tėvą
Foto: Knygos viršelis

Beje, panašiu metu jam gimė mintis ir apie kitą romaną, tačiau jo galbūt imsis ateityje.

„Tuo metu man atrodė, kad mano įgūdžiai nepakankami, kad tokį romaną galėčiau parašyti. Dabar vis pagaunu save galvojant apie tą būsimąjį romaną kaip apie naują projektą“, – prisipažino jis.

D. Pancerovas atskleidė, kad svarbiausia jo kūrinių kritikė yra jo žmona: „Nors ji neturi nieko bendro nei su literatūra, nei su žurnalistika, ar kažkaip išvis su viešąja erdve, bet jos pastebėjimai paprastai būna labai tikslūs – tai labai padeda“.

Tikisi ir trilerių, ir meninės literatūros gerbėjų dėmesio

D. Pancerovas pasakojo knygoje bandęs laviruoti, kad pakankamai dėmesio būtų skirta ir siužeto vystymui, ir meninėms kalbos priemonėms.

„Skaitytoją matyčiau subrendusį žmogų, kuriam galbūt patinka detektyvinės istorijos, trileriai, bet tikiuosi bus ir tų, kuriems patinka lėtesnė literatūra, vaizdingesnė kalba. Kalba, meninės raiškos priemonės man šiuo atveju buvo labai svarbios, aš apie tai daug galvojau, tad tikiuosi, kad dalis tų žmonių, kurie labiau mėgsta meninę literatūrą, o ne detektyvus ar trilerius, paskaitys tą romaną ir pasakys pastabas“, – sakė jis.