O filmų tikrai daug ir labai įvairių. Vieni pasakoja apie realias asmenybes („Enfant Terrible“ – apie tragiško likimo vokiečių kino režisierių Rainerį Wernerį Fassbinderį, „Šarlatanas“ – apie gydytoją Janą Mikolášeką, gydžiusį ir vargšus, ir garsius asmenis, pvz., tokius kaip Čekoslovakijos prezidentas Antoninas Zápotocký, po kurio mirties Mikolášeką įkalino komunistų režimas).

Kiti filmai primena tragiškus senos ar netolimos ateities tragedijas: lietuviškas „Izaokas“ – žydų žudynes 1941 m. Kaune „Lietūkio“ garaže, rusų „Konferencija“ - 2002 m. spalį Maskvoje teroristų užgrobtą teatrą ir milžinišką aukų skaičių. Treti filmai garantuoja tiesiog gerą aukštos kokybės pramogą (vokiečių „Undinė“, prancūzų „Ištrinti atmintį“ ir kt).

Kaip įprasta, nelieka pamiršta kino klasika. Septynių filmų programa „Luisas Buñuelis iš arčiau“ primins seniai klasika tapusių garsiausio kino siurrealisto kūrinius. Keli seansai skiriami režisieriui Vytautui Žalakevičiui (jo režisuoti „Adomas nori būti žmogumi“ ir „Atsiprašau“ bei pagal jo scenarijų Almanto Grikevičiaus sukurtas „Sadūto tūto“) bei aktoriui Juozui Budraičiui.

Pasirinkimas didelis.
Rekomenduojame nedidelę margos programos dalį – rinktinių „Scanoramos“ filmų dešimtuką.

„IZAOKAS“

Pagal to paties pavadinimo išeivijos rašytojo Antano Škėmos apysaką sukurtai juostai ilgai nesisekė susitikti su lietuvių žiūrovais. Dar pernai rudenį filmas buvo parodytas Taline „Juodųjų naktų“ festivalyje, šiemet pavasarį padaryti lietuvišką jos premjerą sutrukdė pirmoji pandemijos banga.

„Izaoką“ jau pamatė Glazgo, Odesos, Prahos, Rygos, Lagowo (Lenkija), Kotbuso (Vokietijoje) tarptautinių kino festivalių žiūrovai. Dabar pagaliau šį ribą tarp istorinės realybės ir vaizduotės pasaulio trinti mėginantį režisieriaus Jurgio Matulevičiaus filmą jau galime pamatyti ir mes.

„Izaoką“ sunku pavadinti tikslia A. Škėmos kūrinio ekranizacija. Autoriai tik pasinaudoja literatūros kūrinio tekstu, kad savaip apmąstytų sudėtingas prarasto laiko, kaltės, draugystės, meilės ir lietuvių dalyvavimo Holokauste temas.

Pagrindiniai filmo veikėjai – karo ir emigracijos išskirti draugai, susitinkantys po dvidešimties metų. Į Lietuvą grįžęs Gediminas Gutauskas (akt. Dainius Gavenonis) rengiasi kurti filmą apie „Lietūkio“ garažo žudynes. O Andriaus Gluosnio (akt. Aleksas Kazanavicius) sąžinę slegia baisus karo metų nusikaltimas: būtent jis tą kraupiąją dieną nužudė žydą Izaoką (akt. Dainius Kazlauskas).

„LANFIERO KOLONIJA“ (Kolonie Lanfieri, 1969)

Šį tik 1969 metais mūsų ekranuose rodytą „Mosfilmo“ ir Čekoslovakijos kino studijos „Barandov-film“ bendros gamybos filmą bus malonu prisiminti visiems aktoriaus Juozo Budraičio fanams.

Neseniai 80-metį pasitikęs aktorius, kaip ir kiti jo kolegos, po filmo „Niekas nenorėjo mirti“ ne tik gavo daug pasiūlymų filmuotis Lietuvoje, bet ir pasklido po artimiausio užsienio kino studijas.

Čekas režisierius Janas Schmidtas, pasiryžęs ekranizuoti Aleksandro Grino apysaką, specialiai atvažiavo į Maskvą derėtis dėl Juozo Budraičio. Pradžioje „Mosfilmo“ vadovai, anot paties aktoriaus, „siūlė Viktorą Avdiušką, aukštą ir išraiškingą aktorių, bet Schmidtas užsispyrė: „Man nereikia Avdiuškos, man reikia Budraičio“. Ir paskelbė ultimatumą: arba Budraitis, arba filmo nebus“. Maskvėnams teko nusileisti.

„Lanfiero kolonijoje“ aktorius suvaidino paslaptingą vyriškį, vardu Hornas, pabėgusi nuo savo praeities į civilizacijos mažai paliestą Ramiojo vandenyno salą, kurioje gyvena vengdamas artimų kontaktų su vietiniais. Toks atvykėlio gyvenimo būdas, žinoma, pagimdo daug apkalbų ir aplinkinių nepasitikėjimą.

Pirmąją filmo pusę žiūrovai net jaučia simpatiją šiam romantiškai atrodančiam „Robinzonui“ (jis, beje, saloje turi ir savo „Penktadienį“ – kaimo kvailelį Bekeką, kurį suvaidino anuomet populiarus dainininkas Václavas Neckáras). Bet antroje filmo pusėje viskas pasikeičia, kai Hornas randa aukso.

Savo metu komentuodamas savo personažą, J. Budraitis sakė, kad Hornas – silpnas žmogus, kuris užsimanė tapti stipriu, bet taip ir nesugebėjo įveikti savo silpnumo, nes iš dviejų galimų kelių pasirinko patį lengviausią, todėl ir pralaimėjo.

„BLOGOS PASAKOS“ (Favolacce, 2020)

Italai broliai Damiano ir Fabio D'Innocenzo užaugo Romos priemiesčiuose tapydami, kurdami eiles ir fotografuodami. Neturėdami jokio formalaus kino kūrybos išsilavinimo, jie kūrė muzikos klipus ir dirbo televizijoje. Jų ilgametražio debiuto „Vaikinai irgi verkia“ (2018) premjera įvyko Berlyno kino festivalyje, filmas buvo pristatytas ir „Scanoramoje“. Tai istorija apie du brolius Mirką ir Manolą, kurie kartą naktį automobiliu mirtinai partrenkė žmogų ir pabėgo iš įvykio vietos. Netrukus paaiškėjo, kad jų auka tapo žinomas nusikaltėlis, išdavęs savo sėbrus. Taip visai netikėtai broliukai tampa kriminaliniais „autoritetais“ ir kurį laiką mėgaujasi savo naujos padėties privalumais. Bet už juos tenka brangiai sumokėti.

„Blogų pasakų“ taikiklyje atsiduria Italijos priemiestyje gyvenančios šeimos. Apgaudinėjimas ir veidmainystė jau seniai tapo neatsiejama šių žmonių gyvenimo dalimi. Jie turi nuosavus kotedžus ir prie stalo cituoja Steve‘ą Jobsą, tačiau jiems virš galvų kaip Damoklo kardas kabo nedarbo baubas. Jie maloniai šypsosi kaimynams, bet už akių visada pasiruošę su neapykanta apkalbėti kiekvieną iš jų. Jie taip paskendę savo tariamose problemose, kad net neįtaria, jog jų pačių vaikai jiems ruošia sukrečiantį keršto planą...

Šiemet Berlyno kino festivalyje „Blogos pasakos“ apdovanotos prizu už geriausią scenarijų.

„DAR PO VIENĄ“ (Druk/ Another Round, 2020)

Danų režisierius Thomas Vinterbergas išgarsėjo, kai drauge su kolega Larsu von Trieru paskelbė garsųjį manifestą „Dogma 95“, kuris išmokė daugelio šalių jaunus kino menininkus nebrangiai kurti filmus, kuriems nereikia specialios techninės įrangos ir brangiai apmokamų kino žvaigždžių. Jo „Šventė“ (1998) laimėjo Žiuri prizą Kanų kino festivalyje, „Submarinas“ (2010) buvo nominuotas „Auksinio lokio“ apdovanojimui Berlyno kino festivalyje, „Medžioklė“ (2012) laimėjo geriausio aktoriaus apdovanojimą (Madsas Mikkelsenas) Kanuose. Visus juos esame matę.

Naujausiame filme „Dar po vieną“ keturi vidurinės mokyklos kasdienybės išvarginti mokytojai ryžosi keistam eksperimentui. Jie užsimanė patikrinti, ar teisus buvo norvegų psichoterapeutas Finnas Skårderudas, kai visam pasauliui paskelbė, jog iki pilnos laimės žmogui trūksta... tik pusės promilės. Suprask, kad žmogaus kraujyje nuo gimimo esama tam tikro kiekio alkoholio, vadinasi, išlenkus taurelę, neva atgyja mintys, išsisklaido nerimas ir užgimsta kūrybingumas.

Vėliau garbus mokslininkas nuo šio savo kategoriško teiginio atsižegnojo, sakydamas kad jo žodžiai buvo ištraukti iš konteksto ir buvo neteisingai interpretuoti.

Tačiau filmo herojai, matyt, šių patikslinimų negirdėjo, todėl visai rimtai ėmėsi eksperimentuoti su savo organizmais. Paprasčiau kalbant, jie užsibrėžė rimtą tikslą – pastoviai vartoto alkoholį ir stebėti, kaip šios procedūros paveiks jų profesinius sugebėjimus ir pagerins kasdienio gyvenimo kokybę.

Labiausiai savo gyvenimo kokybę norėtų pagerinti istorijos mokytojas Martinas (jį suvaidino charizmatiškas Madsas Mikelsenas), užvaldytas egzistencialistinės apatijos, kuri jam trukdo ir profesinėje veikloje, ir santykiuose su šeima. Jo draugai Tomis, Peteris ir Nikolajus prie eksperimento prisijungia greičiau iš smalsumo, nors ir jiems asmeninių problemų netrūksta.
Taisyklės labai konkrečios – vartoti svaigalus tik darbo metu, ne vėliau 20-os valandos, išskyrus išeigines dienas...

Gal norėtumėte prisijungti prie eksperimento?

„IŠTRINTI ATMINTĮ“ (Effacer l'historique)

Šio filmo režisieriai prancūzai Benoît Delépine’as ir Gustave’as Kervernas kine yra nebe naujokai. Jų pirmasis bendras filmas „Aaltra“ (2004 m.) sulaukė teigiamų kritikų įvertinimų, o antroji juosta „Avida“ (2006 m.) buvo parodyta Kanų kino festivalyje.

Dabar „Scanorama“ pristato jų ironiška komedija „Ištrinti atmintį“, apdovanotą „Sidabriniu Lokiu“ Berlyne. Čia trijų šeimų atstovų gyvenimą absurdu paverčia priklausomybė nuo modernių technologijų.

Situacija labai atpažįstama. Festivalio katalogas ją pateikia taip: „Nykiame provincijos priemiestyje trys kaimynai galynėjasi su naujuoju socialinių medijų pasauliu. Mari gyvena iš savo vyro šeimos pinigų ir bijo prarasti sūnaus pagarbą dėl pornografinės vaizdo juostos. Bertranas negali atsispirti reklamos skambučiams ir stengiasi apsaugoti internete terorizuojamą dukterį. Kristina dėl priklausomybės nuo TV serialų liko kaip stovi ir nesupranta, kodėl, pradėjus dirbti „Uberio“ vairuotoja, jos reitingai nekyla. Nelaimėliai kovoja su vėjo malūnais, kol suvienija jėgas ir paskelbia karą technologijų gigantams. Naujausias režisierių tandemo filmas atiduoda pagarbą žmonėms, kurie atsidūrė visuomenės užnugaryje, bet laiko mums prieš akis veidrodį, atspindintį, kaip suvokiame realybę“.

Kritikai labai tiksliai apibudino filmo stilistiką – komiškas realizmas, natūraliai pereinantis į absurdą. Šią transformaciją puikiai įkūnija ir komiški antraplaniai personažai – rašytojas Michelis Houellebecqas, kurio herojus taiso dyzelinį variklį, kad galėtų nusinuodyti išmetamosiomis dujomis, ir labai juokingą kurjerį suvaidinęs komikas Benoît Poelvoorde‘as.

„KONFERENCIJA“ (Конференция, 2020)

Rusijos kinematografininkai išmoko nepriminti dabartinei valdžiai nemalonių prisiminimų, ypač susijusių su dabartinio prezidento pirmaisiais valdymo metais įvykusių katastrofų. Nenuostabu, kad net vaidybinį filmą apie povandeninio laivo „Kursk“ tragediją prieš dvejus metus sukūrė ne rusai, o danų režisierius Thomas Vinterbergas (šiemet „Scanorama“ pristato jo ekscentrišką komediją „Dar po vieną“).

Todėl turtėtume suprasti, kaip nelengva buvo jaunam rusų režisieriui Ivanui I. Tverdovskiui sukurti „Konferenciją“ – filmą, primenantį apie 2002 m. spalį Maskvoje teroristų užgrobtą Dubrovkos teatrą, kai vaidinant miuziklą „Nord Ost“ į sceną išbėgo iki ausų ginkluoti čečėnų teroristai, nutraukė spektaklį ir tris paras laikė įkaitais daugiau nei 900 žiūrovų. Po neproduktyvių bandymų derėtis prezidentas davė įsakymą teatrą šturmuoti, prieš tai į salę įleidus migdančių dujų. Per operaciją buvo sunaikinti visi teroristai, bet nepavyko atgaivinti daugiau nei 150 apnuodytų įkaitų (tikrąjį aukų skaičių valdžia ligi šiol slepia).

Filmas pasakoja apie tai, kaip praėjus 17 metų po teroristų išpuolio vienuolė Natalija iš atokaus Rusijos vienuolyno atvyksta į Maskvą. Ji siunčiama surengti atminimo vakarą, skirtą paminėti 2002-ųjų spalio aukas. Natalija ir jos šeima taip pat buvo šio įvykio liudytojai.

Administratorius leidžia gedulingą renginį daryti teatre, bet paprašo oficialiai vadinti jį konferencija. Tačiau žmonių atmintis trumpa: į salę susirenka nedaug dalyvių. Tenka į tuščias vietas sodinti skirtingų spalvų manekenus – juodi reiškia teroristus mirtininkus, balti – žuvusius įkaitus, o mėlyni – išgyvenusius, bet nepanorusius ateiti į tragedijos paminėjimą.

„NEPASIRINKTI KELIAI“ (The Roads Not Taken, 2020)

Britų režisierės Sally Potter kūrybą pažįstame neblogai. Matėme jos ankstyvąjį šedevrą „Orlandą“ (1992 m.), sukurtą pagal Virginijos Woolf romaną, buvome pakerėti „Tango pamokos“ (1997), kartu su čigoną vaidinančiu Johnny Deppu jojome ant balto arklio aplink cirko areną („Vyras, kuris verkė“, 2000 m.), o „Vakarėlio“ (2017 m.) dalyvių kompanijoje pergyvenome dramatišką metamorfozę, kai po šeimininkės padarytų pareiškimų kruopščiai suplanuota šventė pavirto tikru chaosu.

Sumaišties netrūksta jos naujausioje dramoje „Nepasirinkti keliai“. Feministiniais filmais išgarsėjusi režisierė tęsia vieną pagrindinių savo kūrybos temų – vyro ir moters sugyvenimo galimybę. Šį kartą menininkė naudojasi savo pačios prisiminimais ir asmenine patirtimi. 2013 metais jaunesnis režisierės brolis menininkas ir muzikantas Nickas Potteris mirė nuo ankstyvos demencijos, o Sally net trejus metus stebėjo jo vis labiau prastėjančią sveikatą.

Panašioje būsenoje užtinkame pagrindinį filmo personažą: sumaištis galvoje trukdo gyventi pagyvenusiam vyrui Leo (jį vaidina Javieras Bardemas). Vyrui labai nepatinka, kad žmonės jo nebevertina rimtai. Jis gyvena beveik tuščiame Bruklino kambaryje , pro kurio langus dažnai dunda metro traukiniai. Bet čia – tik fizinis Leo kūnas – gęstanti sąmonė jau seniai ištrūko už jo žemiško būsto sienų.

Draugiją tėvui palaiko rūpestingoji duktė Molė (akt. Elle Fanning). Padėti tėvui ji nelabai gali, užtai drauge su juo leidžiasi į svaiginančius skrydžius po paralelines visatas ir į tėvo prisiminimų vietas Meksikoje bei Graikijoje.

„PASKUTINIEJI IR PIRMIEJI ŽMONĖS“ (Last and First Men, 2020)

2018-ųjų metų vasario devintąją, būdamas 48-erių Berlyne mirė garsus islandų kompozitorius Jóhannas Jóhannssonas, tapęs pirmuoju Islandijos menininku, apdovanotu prestižiniu „Auksiniu Gaubliu“ (už muziką filmui „Visko teorija“, 2014 m.).

Muzikanto karjerą jis pradėjo grodamas indi-roko grupėse, vėliau įkūrė nuosavą įrašų studiją „Kitchen Motors“, kuri specializavosi modernaus muzikinio avangardo srityje, derindama skirtingus muzikinius stilius – pankroką, džiazą, metalą ir pan. Iš šių eksperimentų susiformavo savitas J. Jóhannssono stilius , pirmą kartą įsikūnijęs sportinės komedijos „Islandijos svajonė“ (2000 m.) garso takelyje.

Viso kompozitorius įrašė devynis autorinius albumus, vienas jų, pasirodęs 2006-aisiais, buvo skirtas tėvui – kompanijos IBM inžinieriui, eksperimentavusiam su pirmaisiais kompiuteriais.

Į holivudinį kiną J. Jóhannssoną atvedė kanadietis režisierius Denis Villeneuve‘as: jiedu sėkmingai bendradarbiavo kurdami mums žinomus filmus „Kaliniai“ ir „SICARIO: Narkotikų karas“.

„Scanorama“ pristato vienintelį šio menininko režisuotą filmą „Paskutinieji ir pirmieji žmonės“, pabaigtą tik šiemet. Pagal Olafo Stapledono mokslinės fantastikos romaną sukurtas filmas balansuoja ties vaidybinio ir dokumentinio kino riba. Originalios stilistikos kūrinys sujungia muziką, vaizdą ir Tildos Swinton pasakojimą. Aktorė kreipiasi į šiandienius žmones iš ateities žmonių perspektyvos ir samprotauja apie žmonijos laimėjimus bei jų civilizacijos trūkumus.

„PINOKIS“ (Pinocchio, 2019)

Tai dar 1883 metais parašytos pasakos interpretacija, skirta ir mažiems ir dideliems, todėl pateko į „Scanoramos“ programą „Atsivesk mamą ir tėtį“.

Dauguma mūsų vaikystėje skaitėme Aleksejaus Tolstojaus pasaką apie ilganosio Buratino ir jo draugų nuotykius pasakų šalyje. Tik vėliau sužinojome, kad šią visų pamėgtą istoriją rusų literatūros klasikas „pasiskolino“ (aišku, neatsiklausęs paties autoriaus) iš italų rašytojo Carlo Collodi knygos „Pinokio nuotykiai“.

Įdomu, kad pamatysime jau antrąjį „Pinokį“, kuriame vaidina „Oskaro“ laureatas (už filmą „Gyvenimas yra gražus“) Roberto Benignis. 2002-aisiais jis pats režisavo komediją „Pinokis“, interpretavęs chrestomatinę pasaką su dideliu užmoju, gražia fantazija, išradingu humoru, spalvingais personažais, trupučiu specialiųjų efektu ir išmintingu moralu.

Amerikiečiams šis „Pinokis“ nepatiko, ir jie nominavo filmą kelioms “Auksinėms avietėms“. O štai Italijoje filmas buvo nepaprastai populiarus. Kai kas šios fenomenalios sėkmės paslaptį paaiškino politiniais motyvais: mat italams komiko Roberto Benignio Pinokis labai primena skandalingąjį premjerą Silvijų Berluskonį...

Naujausioje „Pinokio“ versijoje (rež. Matteo Garrone) Roberto Benignis vaidina medinuko „tėtį“ Džepetą, lėlę išdrožęs iš paprasčiausios medžio pliauskos, kurią jam davė kaimynas. Taip amžinai alkano Džepeto namuose atsirado mažasis išdaigininkas. Pardavęs striukę Džepetas savo sūneliui nuperka vadovėlį ir siunčia į mokyklą. Bet Pinokis nepasiekia tikslo, nes pakeliui įstringa klajojančio lėlių teatro paviljone.

Jungdamas groteską ir sentimentalumą, režisierius tapo realistišką senų laikų Toskanos paveikslą, o tolimesnės medinuko klajonės ir jo sutikti fantastiniai gyviai greičiau panašūs ne į stebuklinę vaikišką pasaką, o į slogų siurrealistinį košmarą.

„UNDINĖ“ (Undine, 2020)

Šio vokiečių režisieriaus Christiano Petzoldo filmo pagrindinio vaidmens atlikėja Paula Beer Berlyne buvo pripažinta geriausia aktore. Tarsi iš romantizmo epochos kūrinio puslapių atkeliavusi meilės istorija patiko ir kritikams, ir sužavėjo žiūrovus.

Į pasaką panaši gyvenimo ir mirties ribas peržengianti romantinė istorija įsiplieskia šiuolaikiniame Berlyne. Šio miesto muziejuje dirbanti pagrindinė veikėja graži mergina, vardu Undinė, sužavi turistus pasakojimais apie Rytų ir Vakarų Berlyno architektūrą taip vaizdžiai, kad šiuos pasakojimus lydintys vaizdai tampa vizualiniu Vokietijos sostinės įžymiausių vietų katalogu.

Dar filmo pradžioje sužinome, kad mergina nepaprastai pavyduliauja savo mylimojo ir nejuokais sako Johanui, kad nedvejodama jį nužudytų už neištikimybę. Sako tokiu tonu, kad tuo galima patikėti.

Nauja meilės aistra įsiplieks tarp Undinės ir ją per ekskursiją įsimylėjusio svajotojo Kristofo (akt. Franzas Rogowskis), dirbančio povandeniniu suvirintoju.

Vandens stichija filme vadina nepaprastai svarbų vaidmenį ir Kristofo profesijoje, ir Undinės pasaulyje, ir net per jųdviejų pirmąjį pasimatymą.

O vėliau prasidės tikra pasaka – žiauri ir stebuklinė vienu metu, kai vienas neįtikėtinas siužeto vingis veja kitą. Ir nors jų tikrai labai daug, norisi tikėti, kad visa tai įmanoma. Juk žiūrime filmą apie meilę. O tikra meilė – visada stebuklas.