Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, iškilus kompozitorius, vienas iš Vilniaus mažojo teatro įkūrėjų F. Latėnas mirė lapkričio 4-ąją, eidamas 65-uosius metus. Skaudžia žinia feisbuke pasidalino jo dukra, aktorė Elžbieta Latėnaitė.

Atsisveikinti su velioniu buvo galima Kompozitorių sąjungos namuose. Amžinojo poilsio F. Latėnas atgulė sostinės Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

F. Latėnas 1989-1991 metais vadovavo Vilniaus teatrui „Lėlė“, nuo 1996-ųjų metus vadovavo Lietuvos valstybiniam akademiniam dramos teatrui, 1999-2000 metais ėjo Nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus pareigas. 2000-2004 metais kartu su režisieriumi Rimu Tuminu vadovavo Vilniaus mažajam teatrui.

1996 ir 2004 metais F. Latėnas tapo Lietuvos kultūros viceministru, taip pat ėjo ministro pirmininko patarėjo, Lietuvos kultūros atašė Rusijoje pareigas. F. Latėnas sukūrė muziką daugiau kaip 200 spektaklių, daugiau kaip 40 dokumentinių bei vaidybinių filmų.

Tarp jų – kino filmai „Mano mažytė žmona“ (1984 m., rež. Raimundas Banionis), „Šešiolikmečiai“ (1987 m., rež. Raimundas Banionis), „Parodų rūmai“ (1987 m., rež. Marijonas Giedrys, Andrius Šiuša), „Neatmenu tavo veido“ (1988 m., rež. Raimundas Banionis), „Vaikai iš „Amerikos" viešbučio“ (1990 m., rež. Raimundas Banionis), „Išakėtas krantas“ (1992 m., rež. Tomas Donėla), „Džiazas“ (1992 m., rež. Raimundas Banionis), "Mediniai laiptai (1993 m., rež. Vidas Rašinskas), „Ir jis pasakė jums sudie“ (1993 m., rež. Andrius Šiuša), „Prokurorai“ (2002 m., rež. Raimundas Banionis, Alvydas Šlepikas), „Garbės kuopa“ (2007 m., rež. Raimundas Banionis), dokumentiniam filmui „Lietuvos Respublikos Prezidentai: Algirdas Mykolas Brazauskas. Prezidentavimo metai“ (1998 m., rež. Rimtautas Šilinis).

Lietuvos muzikos informacijos centro tinklalapyje rašydama apie F. Latėną muzikologė Daiva Parulskienė pažymėjo, kad jis priklauso itin ryškiai lietuvių kompozitorių kartai, kažkada įvardytai kaip „naujieji romantikai“.

„Visi jie žvelgė į supantį pasaulį su tam tikru nepasitikėjimu ir pesimizmu, visi augo ir brendo mažuose draugų būreliuose, kuriuos siejo bendra pasaulėjauta, dėmesys mažiems, bet svarbiems gyvenimo dalykams. Šalia bendraamžių Algirdo Martinaičio ar a.a.Vidmanto Bartulio, F. Latėnas buvo tikras enfant terrible, iš teatro terpės į akademinę muziką perkėlęs hipertrofuotą banalybę, ironiją ir muzikinį chuliganizmą“, – rašė ji.

Ir kaip to įrodymą pridėjo paties kompozitoriaus išsakytą mintį: „Teatras man visuomet atrodė kaip gaivinantis skersvėjis mano akademinėje kūryboje. Tarsi salelė, kurioje leistina realizuoti radikaliausias, banaliausias ir šmaikščiausias mintis, nes į teatro muziką visuomet būdavo žvelgiama atlaidžiau.“

Lietuvos kompozitorių sąjungos (LKS) pirmininkas Mykolas Natalevičius prisimindamas kolegą sakė, kad tai buvo vienas autorių, kurio muzika skambėjo labai plačiai Lietuvoje ir užsienyje. Per tarpdisciplininę raišką, ryšį su teatru ir kinu jo muzika pasiekė plačias klausytojų mases.

Anot LKS pirmininko, žvelgiant iš kultūros politikos pozicijos, nebeturime unikalios asmenybės, ne tik puikaus kompozitoriaus, parašiusio daug muzikos teatrui, kinui, kamerinės muzikos, kurią mėgsta atlikėjai, bet ir žmogaus, patyrusio politikoje, užėmusio atsakingas pozicijas, atstovavusio menininkus. „Faustas dirbo administracinį darbą, kuris dažnai menininkams yra sudėtingas. Vienas iš tų žavių dalykų, kurį jis sugebėjo susiderinti savo gyvenime.“

M. Natalevičiaus žodžiais tariant, Lietuva neteko vieno ryškiausių kompozitorių teatrui: „Atsivėrė tam tikra tuštuma... Tokių, kaip Faustas – daugiau nėra. Tokių, kurie taip meistriškai sugebėtų muzikoje derinti ir perteikti žmogiškų emocijų gamą.“