Rimas Tuminas: mes labai ilgai sėdėdavome ir tylėdavome

Režisierius Rimas Tuminas, su kompozitoriumi dirbęs apie tris dešimtmečius, sako prieš dvi savaites su F. Latėnu grįžęs iš Maskvos, kur vadovauja Vachtangovo teatrui, į Lietuvą. Šiuo metu dėl koronaviruso situacijos spektakliai Rusijoje nevyksta.

„Minint Mažojo teatro 30-metį jis man taip ir pasakė: juk mes, Rimai, kartu – jau 30 metų. Aš galvoju – negali būti, mažiau. Aš jį kaip žmogų pirma pažinau, nes jis ketino studijuoti ir režisūrą baigęs konservatoriją. O aš, tik atvykęs, mane pakvietė į konservatoriją dėstytojauti, visi susipažinome, jis mane kažkaip patraukė į save – jis mąstė natomis, mąstė apie gyvenimą muzikinio kūrinio pagrindu“, – BNS pasakojo R. Tuminas.

Pasak režisieriaus, jį „užkabino“ F. Latėno muzika vienam vaikiškam spektakliui, tačiau labiausiai patraukė ne kiek vėliau atsiskleidęs kompozitoriaus muzikinis talentas, bet užsidegimas būti teatro dalimi.

„Sugyvenome vienoje svajonėje, kalbėjome apie tą patį. Esu įsitikinęs, jis būtų labai geras, talentingas režisierius. Jis ir su aktoriais nesiliaudavo tyliai bendrauti, pasakyti, patarti, pajuokauti, kaip reikėtų daryti vienoje ar kitoje scenoje, kaip tai atrodytų jam. Patardavo ir man (...) autoriai tapome ne tik jis muzikoje, aš – scenoje, bet tapome kartu autoriai visų mūsų spektaklių, nebeatskirsiu, kas ką darėme “, – teigė kūrėjas.

Pasak R. Tumino, pastaruoju metu su juo Vachtangovo teatre dirbęs F. Latėnas turėjo begales kitų Rusijos teatrų pasiūlymų, neseniai Sankt Peterburge gavo ir garbingą apdovanojimą – „Baltijos žvaigždę“.

Režisierius prisimena ir Mažojo teatro įkūrimą prieš tris dešimtmečius kartu su F. Latėnu.

„Mes labai ilgai sėdėdavome ir tylėdavome. Kažko paklausydavom, kažkokį tekstą paskaitydavome – vėl tylėdavome. Supratome, jutome, ko reikia, kas mus veda ir ko mums trūksta. Nes darome tai, ko gyvenime trūksta: trūko jam, trūko man, surasdavome papildytą gyvenimą džiaugsmu, kažkokia viltimi“, – pasakojo R. Tuminas.

Tiek jis, tiek kiti kolegos sutinka, kad jo kūryba buvo persmelkta liūdesio, graudumo.

„Jis buvo liūdesio ir vilties kompozitorius. Tokios amžinos „Requiem“ variacijos: gyvenimo, žmonių – tėvų, sūnaus netekimas jį labai sukrėtė, jis negalėjo atsitiesti po sūnaus žūties, dabar jis nuėjo pas jį, jie susitiko“, – tvirtino kompozitoriaus bičiulis.

Jis sako, kad kartu dešimtmečius dirbusi trijulė – jis, F. Latėnas ir dailininkas bei scenografas Adomas Jacovskis – negailėjo vieni kitiems ir kandžios kritikos.

„Adomas sakydavo: tau, Faustai, paprasta, tu jau visur atidarai stalčiuką – ten jau muzika parašyta, sudėta lentynėlėse, tik ištrauki ir visiems dalini. Na, o tu Adomai, ką? Vis tą pačią sieną paišai pirmyn, atgal, išilgai, stačiai? Mes ir pikdžiugiškai, ir geranoriškai, bet visada su meile, apsižodžiuodavome“, – sakė jis.

V. Gerulaitis: teatralai, intelektualai jį dievino

Muzikologas ir kompozitoriaus bičiulis Viktoras Gerulaitis sako, kad F. Latėnas buvo neabejotinai teatro kūrėjas, jo muzika išsiskyrė paprastumu – už tai jis yra sulaukęs nemažai kai kurių kolegų kritikos, nors užsienyje, ypač tarp Rusijos intelektualų, yra pelnęs didžiulį pripažinimą.

„Jo teatro muzika yra nuostabi. Maskva, pavyzdžiui, jį dievino, visas Vachtangovo teatras, kuriame jis dirbo su R. Tuminu, jį dievino, sakė, „genialus žmogus“. Jis daug nerašė originalios muzikos, bet jis, matyt, taip nusprendė, kad rašys teatrui. Jis buvo labai talentingas, nors jį jaunystėje labai „ėdė“ kiti kompozitoriai, atsimenu, kaip jį „daužė“ Kompozitorių sąjungoje, esą jis rašąs primityvią, miesčionišką muziką. Jis rašė paprastą muziką – rašė tercijas. Jis rašė ir „žydišką“ muziką. Be to, jis yra vienintelis Lietuvos kompozitorius, kuris surengė savo autorinį koncertą Maskvos konservatorijos didžiojoje salėje. Ji yra viena iš penkių didžiųjų pasaulio salių“, – BNS pasakojo V. Gerulaitis.

„Jam plojo, kai jis išėjo pro duris, koks pusšimtis žmonių. Tai aš tokio antro kompozitoriaus nežinau, kad jam prie filharmonijos ar prie rūmų kokių plotų“, – kalbėjo muzikologas.

Anot V. Gerulaičio, didžiausias F. Latėno indėlis – muzika keliems šimtams spektaklių, tačiau jis yra parašęs ir pripažinimo sulaukusios akademinės muzikos, pavyzdžiui, jo kompozicija styginių kvartetui „Šviesiam atminimui“ ar kiti kvartetui skirti kūriniai.

„Jį yra grojęs Maskvos Spivakovo orkestras, jį grojo ir Čiurlionio kvartetas. Kai Amerikoje grojo kvartetą „Šviesiam atminimui“, tai publika privertė viską du kartus pakartoti. Operos solistė Giedrė Kaukaitė buvo vieną kartą Švedijoje, Čiurlionio kvartetas tuomet grojo Švedijos Filharmonijoje. G. Kaukaitė, nežinodama, kieno čia kūrinys, priėjo prie čiurlioniečių ir sako: kodėl, va, lietuviai negali tokios gražios muzikos sukurti. O jai sako – čia gi Latėno“, – pasakojo jis.

Pasak V. Gerulaičio, F. Latėnas buvo mažakalbis, „visiškai užsidaręs žmogus“.

„Jis mažai kalbėdavo, visą laiką klausydavosi, ką jam šneka. Šia prasme, jis buvo paslaptingas. Nors jis turėjo būti linksmas, kadangi mokėjo groti akordeonu – akordeonistai yra linksmi“,– kalbėjo kompozitorius.

Vis dėlto V. Gerulaitis sako, kad F. Latėno muziką galėtų iliustruoti ir kadaise rusų kompozitoriaus Igorio Stravinskio pasakyta frazė apie italų baroko kūrėją Antonio Vivaldį, jog šis parašė „vieną koncertą ir penkis šimtus jį perrašė“.

„Tai su Latėnu panašiai, jis praktiškai rašė tą pačią muziką“, – teigė muzikologas.

Teatras įrėmino visą kompozitoriaus gyvenimą

F. Latėnas – kompozitorius postmodernistas, muzikoje siekęs plačios emocijų raiškos. Buvo mėgstamas ir klausytojų, ir režisierių. Greta to – užsiėmė visuomenine veikla. „Tai gan įdomus derinys menininkui. Kūryboje – subtilus, o visuomeninėje veikloje tvirtas, organizuotas ir atkaklus, stipriai atstovaujantis savo srities interesams. Rimtas kompozitorius ir rimtas žmogus“, – jautriai kalbėjo Lietuvos kompozitorių sąjungos (LKS) pirmininkas Mykolas Natalevičius.

Šviesaus atminimo kompozitorius perėjo plačią administracinę veiklų grandinę – nuo teatrų vadovų iki kultūros viceministro pozicijos. „Kartu dirbome LKS taryboje, šioje srityje atsiskleidė Fausto ryškios savybės: žmogiškas supratimas derėjo kartu su atkaklumu. Labiausiai žinoma jo gyvenimo dalis – sąsajos su teatru. Būtent teatras buvo ta sritis, kuri įrėmino visą jo gyvenimą. Bet jis vien tuo neapsiribojo, kaip yra minėjęs, jam svarbiausia tai, kad muzika skambėtų“, – prisiminė kolegą M. Natalevičius.

Savo muzikoje F. Latėnas siekė perteikti žmogiškų emocijų gamą: nei jis pats, nei jo muzika nestokojo humoro. Tai apibrėžia jo asmenybės ir kūrybos unikalumą.

Šis kompozitorius prisidėjo prie modernios muzikos istorijos, tokia buvo jo vizija. „Gyveno būtent tuo etapu, kai lietuviškoje muzikoje ėmė reikštis neoromantizmo grūdas. Ta ne romantikų karta buvo labai įvairi. Greta tokie kompozitoriai, kuriuos sunku pavadinti panašiais, nebent tuo, kad jiems visiems buvo svarbus muzikos atisgręžimas į darnų, gražų skambesį. Tačiau kartu jie itin skirtingi“, – pažymėjo M. Natalevičius.

Šviesaus atminimo Algirdas Martinaitis, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, visi skirtingo braižo kūrėjai, tačiau visų jų kūryboje juntama gražaus skambesio paieška. F. Latėnas iš savo kartos kompozitorių stipriausiai buvo palinkęs į teatro muziką, jis tuo didžiavosi. „Jis yra vienas tų autorių, kurio muzika skambėjo labai plačiai Lietuvoje ir užsienyje. Per tarpdisciplininę raišką, ryšį su teatru, kinu jo muzika pasiekė plačias klausytojų mases“, – pastebėjo LKS pirmininkas.

Faustas Latėnas


Odė kančiai ir džiaugsmui

Dar šių metų rugpjūčio pabaigoje režisierius ir aktorius Arkadijus Vinokuras Lukiškių aikštėje pristatė performansą „Odė kančiai ir džiaugsmui“, kuriam muziką jo prašymu sukūrė F. Latėnas.

„Aš esu visiškam šoke, tiesiog pritrenktas. Neseniai kalbėjome, kūrėme, diskutavome, juokėmės. Jis buvo ypatingas žmogus – jis yra ypatingas, nesinori sakyti buvo. Žmogus, kuris niekada neprarado idealizmo, gebėjimo net sunkiausiose aplinkybėse matyti šviesą tunelio gale“, – kalbėjo A. Vinokuras.

Jis pasakojo, kad paskutinį bendrą darbą su F. Latėnu sugalvojo tiesiog susitikę netoli Kalvarijų turgaus – tada pasikalbėję nusprendė norintys reaguoti į Lukiškių aikštės pliažo aktualijas. Vėliau F. Latėnas, džiaugdamasis pavykusiu performansu, sakė norintis daryti jį dar kartą.

„Jo įnašas Lietuvos šiuolaikiniam teatrui didžiulis – nors tai net ne tas žodis, per banalus. Jis nepaprastai svarbus, Lietuvos teatras ir F. Latėnas yra vienas ir tas pats“, – sakė A. Vinokuras, pridurdamas, kad F. Latėnas buvo nepaprastai jautrus menininkas, politikas ir apskritai gilus žmogus, kokių dabar labai trūksta.