Antanas Rimvydas Čaplinskas senosiomis Vilniaus gatvėmis susidomėjo, galima sakyti, atsitiktinai. 1963 m. į jo rankas pakliuvo pusiau slaptas žinynas, kuriame buvo surašyti senieji Vilniaus gatvių pavadinimai. Po to sekė lenkų kalbos studijos, kadangi pagrindinė literatūra apie Vilniaus gatves – šia kalba, darbas istorijos archyve. „Iš pradžių tai buvo hobis. Mano žmona atlaidžiai žiūrėjo, kad per naktis sėdžiu prie tų lentelių“, – šypsosi pašnekovas.
Anot jo, iki caro valdžios dėl gatvių pavadinimų niekas dekretų neleisdavo. Jei gatvė veda į pilį, ji taip ir vadinama – Pilies. Veda į arklių turgų – vadinama Arklių gatve. Dalis gatvių pavadinimų buvo susiję su namų savininkais. Pavyzdžiui, archyvuose aprašoma, kaip girtas vežėjas, išlėkęs iš Švarco gatvės, partrenkė moterį su dukra... Pirmą kartą pranešimą apie būtinybę gatvėms grąžinti istorinius vardus A. R. Čaplinskas perskaitė 1987 m. Knygos bičiulių klube. Jis buvo įtrauktas į Vilniaus sąjūdžio tarybą, vėliau ir į Vilniaus tarybą. Jau 15 metų vadovauja Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijai. Duota per 1000 naujų gatvių pavadinimų, atkurta per 400 16–18 a. istorinių vietovardžių.
A. Čaplinskas yra išleidęs knygų apie 6 Vilniaus gatves. Medžiaga rinkta iš įvairiausių šaltinių, daugiausia – iš inventorinių knygų. Parduodamas ar perduodamas pagal testamentą turtas būdavo labai tiksliai aprašomas. Iš šių aprašymų atsiveria ne tik miestiečius supusi aplinka, bet ir jų buitis, amatai, gyvenimo būdas, papročiai, mados. Šiuo metu istorikas kaip tik rašo knygą apie miestelėnų buitį.
Aukso amžius
– Teigiate, kad Vilniaus aukso amžius – 16 amžius. Kaip vilniečius vertino jų amžininkai užsieniečiai?
– 16 a. viduryje išleistame vokiečių geografo Georgo Brauno atlase vilniečiai aprašyti kaip laukiniai, neišsilavinę, gyvenantys vienoje patalpoje su gyvuliais, apakę nuo dūmų (kadangi namai buvo be kaminų) ir degtinės, kurios neva gėrę daug. Pasklaidžius to meto inventorines knygas, susidaro visai kitoks vaizdas. Žmonės tikrai negyveno su gyvuliais. Namas turėjo grindis, lubas, normalius baldus. Nors buvo įprasta miegoti ant suolų, pakako ir brangių lovų – su baldakimais ir tos pačios spalvos užtiesalais.
Net šeimininko chalatas būdavo pasiūtas iš tos pačios medžiagos. Ant sienų – daug paveikslų. Raskite šiais laikais siuvėją, kuris turėtų namuose apie 20 tikrų meno kūrinių. Matyt, tai buvo ne tik mada, bet ir poreikis. Vilniuje dažni gaisrai šluote šlavė miestą. Praeina po gaisro keletas metų, o turto inventorintojai vėl skaičiuoja paveikslus: šventųjų, valdovų, peizažus, natiurmortus, mūšių scenas, net aktus.
Įdomus paradoksas: kuo žmogus turtingesnis, tuo mažiau knygų turėjo. Pas vieną miesto burmistrą buvo rasta keliasdešimt knygų, tačiau jo turto net laidotuvėms neužteko. Yra atvejų, kai pirklio bibliotekoje randamas Homeras originalo (graikų) kalba, knygos lotynų kalba – pradedant Ciceronu, Ovidijumi, Vergilijumi, baigiant Erazmu Roterdamiečiu.
– Kaip būtų galima apibūdinti 16 a. miestietį?
– Miestiečius iš esmės sudarė amatininkai ir pirkliai. Tai buvo garbingas titulas, beveik kaip bajoro. Paprastai amato reikėdavo mokytis 4, 5 ar net 7 metus, dar 2 metus tekdavo dirbti pameistriu ir kt. Per tą laiką reikėdavo sukaupti pinigų savo dirbtuvei įrengti bei ginklams nusipirkti.
Mat miesto priesaiką davęs žmogus automatiškai tapdavo miesto gynėju. Miestiečiai pagal tautybes nebuvo skirstomi. Žmogaus kilmė būdavo minima iki jo priesaikos miestui, nors atvykdavo žmonių ne tik iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos, bet ir iš Livonijos, Karaliaučiaus, Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos, Graikijos, Makedonijos, Anglijos.
Mes nuo sovietinių laikų šaltkalvį vis dar įsivaizduojame kaip girtuoklį pamėlusia nosimi. Tačiau tais laikais amatininkai dažniausiai turėdavo savo fabrikėlį, pameistrių, mokinių. Vienas vokiečių batsiuvys pralobęs nusprendė tapti kilmingu, nusipirko barono titulą, dvarą, bet bajorai negalėjo imtis amato, taigi jis greitai bankrutavo. 16 a. Vilnių labai mėgo ir bajorai. Čia statyti renesanso stiliaus rūmai, į juos būdavo kviečiami dailininkai, muzikantai, vykdavo pobūviai, steigti teatrai. Po Žygimanto Augusto mirties Vilniuje lankydavosi tik Steponas Batoras. Kiti valdovai pasitraukė iš Vilniaus. Vėliau žiemos sezonui čia suvažiuodavo nebent smulkieji bajorai.
Nebuvo paleistuviai
– Ar smarkiai skyrėsi mūsų papročiai nuo europiečių?
– Vilniečiai turėjo ir puošnių drabužių, ir brangių indų, tačiau iki pat 18 a. pabaigos, kaip ir visa Europa, nenaudojo šakučių. Neseniai tyrinėjau, kad per šermenų vakarienę buvo patiektos net trys sriubos.
Nors kalbama apie anais laikais paplitusią paleistuvystę, patvirtinančių įrodymų nerasta. Paskaičiuota, kad Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios knygose užfiksuota apie 6 proc. nesantuokinių vaikų. Žinant, kad tai buvo miesto parapinė bažnyčia, į kurią sueidavo visi miestiečiai ir jų šeimyniškiai, tai nėra daug. Vilniuje nesantuokinių vaikų gyvenimas buvo nesaldus. Jie buvo už įstatymo ribų: negalėjo tapti amatininkais, netgi jų mokiniais.
Vilniečiai labai mėgo pirtis. Tačiau jose iš tiesų maudėsi. To paties meto Vokietijos pirtys, pagal amžininkų pasakojimus, buvo kaip viešnamiai. Vienoje patalpoje maudėsi vyrai ir moterys, šalia buvo patalpa, kur ir patalą paklodavo, ir pavalgyti atnešdavo. Paplitus sifiliui pereita prie kito kraštutinumo: esą vanduo kenkia sveikatai. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV prausėsi tris kartus – kai gimė, kai mirė ir sykį netyčia įkrito į baseiną. Žinoma, nebuvo murzinas, jį trindavo aliejais.
– Ar daug gerdavo lietuviai?
– Įdomu, kad Vilniuje nebuvo aludarių cecho. Būdavo tik ruošiamas salyklas, o kiekvienas alų virdavosi pats. Gerdavo, matyt, daug, labai mėgtas pašildytas alus. Ko gera, negerdavo vandens. Kita vertus, Lenkijos–Čekijos pasienyje vienam pensininkui kunigui kasdien priklausė po 3 gorčius alaus. Gorčius – keturi litrai.
Produktais lietuviai irgi buvo neblogai apsirūpinę. Tiesa, nestigo ir spekuliacijos. Net karaliams teko įsikišti. Kai Žygimantas Senasis pamatė, kad į Vilnių vykstančius prekiautojus pakeliui pasitinka kiti prekeiviai, jis nustatė griežtas kainas. Iš pažeidėjų prekės būdavo atimamos ir išdalijamos varguoliams, kurie glausdavosi prieglaudose prie bažnyčių ir vienuolynų. Miestiečių gyvenimas buvo labai reglamentuotas. Net elgetos negalėjo bet kur prašyti išmaldos. Kuris galėjo, buvo verčiamas dirbti, arba turėjo stoti į elgetų broliją, mokėti mokestį, lankyti bažnyčią. Brolija turėjo savų bizūnininkų, kurie tuoj sutvarkydavo besivoliojančius girtuoklius. Varguolių privilegija Vilniuje buvo skambinti varpais prieš turtingo žmogaus laidotuves ir po jų. Mirdamas turtingesnis žmogus dalį pinigų palikdavo elgetoms. Ko gera, socialinė rūpyba tais laikais buvo net geriau organizuota nei dabar.
Nuo 16 a. pradžios yra duomenų ir apie prostitutes, nors tikrieji viešnamiai atsirado vėliau, 19 a. Iš pradžių prostitutės kūrėsi centre, paskui buvo išstumtos į Užupį.
Miesto plėtra
– Ar tais laikais kas nors priminė miesto plėtros planus?
–Miesto valdžia labai žiūrėjo tvarkos. Jei per gaisrą sudegdavo namas, o žmogus nebeišgalėdavo jo atstatyti, būdavo verčiamas žemę parduoti kitam. Būdavo, naujasis savininkas, atstatęs namą ir pamatęs, kad jo neišlaikys, parduodavo dar kitam. 19 a., carinės imperijos laikais, buvo nustatytas leistinas gatvės plotis, pastatų aukštis, nurodyti sklypai, kuriuose negalima statyti namo. Kartą neleista namo paaukštinti 32 cm. – Netrūko ir apgavysčių. Radvilos su Oginskiais 18 metų bylinėjosi dėl niekam verto namo Trakų g. 11. Galiausiai laimėjo Radvilos ir iškart tą namą pardavė, pirkėjas pardavė kitam, tas – dar kitam, kol iš penktų rankų namas vėl grįžo Radviloms. Taip Radvilos tapo teisėtais namo savininkais. Kitas atvejis: tą patį namą savininkas pardavė domininkonams ir jėzuitams. Kadangi domininkonai buvo arčiau, užėmė jį pirmieji.
Atgavę pastatą Radvilos juo nebesirūpino, šis pradėjo griūti. Magistratas prigrasino jį atimti, jei pastatas ir toliau nebus tvarkomas. Taip ir nutiko. Miesto valdžia sutvarkydavo namą ir jį nuomodavo. Kol iš nuomos neatgaudavo įdėtos sumos, tol jo negrąžindavo. Jei reikėdavo nutiesti gatvę, niekas neklausdavo sklypo savininko sutikimo. Sumokėdavo už sklypą, tačiau nespekuliacine kaina. Kartais mainais duodavo gerokai daugiau žemės miesto pakraštyje. Be miesto valdžios sutikimo negalėjai ne tik kažką pastatyti, užstatyti, rekonstruoti, bet ir pakeisti supuvusių langų ar durų. Šalia šaligatvio negalėjo būti ne tik jokios reklamos, bet ir laiptelių. Dideles vitrinas pradėta sienose kapoti tik 19 a.
