Kūrėjas pranešime žiniasklaidai pasakoja apie įkvėpimus, meno misiją, kūrėjo iššūkius bei gyvenamųjų namų kvartalui „Šilo namai“ neseniai sukurtą skulptūrinį objektą.
Kaip atrodo įprasta Roberto Antinio diena, kokių kasdienių ritualų turite?
Mano tėvas (skulptorius Robertas Antinis vyresnysis, – aut. past.) taip darydavo ir mane mokydavo – nepulti iš karto prie molio gabalo. Ramiai prieiti, prisėsti ir pažiūrėti, ką gali šiandien padaryti. Gana ilgai naudojausi šiuo tėvo patarimu, tačiau vėliau mano gyvenimą papildė ir kiti kūrybiniai etapai. Šalia piešinių atsirado mano kurti tekstai, pradėjau dirbti su įvairiomis medžiagomis. Šiandien derinu skulptūrą, piešinį ir žodį. Šis derinys iškrenta iš tradicinio skulptoriaus gyvenimo konteksto. Iki pietų iš lėto įsivažiuoju, o kaip kūrėjas įsisiūbuoju antroje dienos pusėje.
Daugiau nei 20 metų dėstėte skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. Kokį patarimą galėtumėte duoti pradedantiems kūrėjams, pasirinkusiems skulptoriaus profesiją?
Tarybiniai mokytojai buvo prasti pedagogai (deja, jų dar yra išlikę ir iki šių dienų) – jie mokė stereotipų ir tradicijų laikymosi. Visi turėjo būti vienodi, neišsišokti. Didžiausia kvailystė skulptoriaus erdvėje nurodinėti siaurą elgseną su objektu. Žodis „kompozicija“ šiuolaikiniame kūrėjų pasaulyje yra išbrauktas. Kas yra kompozicija reikia žinoti nebent meno mokyklą pradėjusiems lankyti mokiniams. Tačiau menas yra visiškai kas kita. Jis sukuriamas stimuliuoti arba ignoruoti. Jis tuo ir yra įdomus, kad išsisuka iš klišių ir neaktualių kompozicijų. Todėl dabartiniai mokytojai turi mokyti laužyti stereotipus, o ne įrodinėti, kad jie kertinis akmuo.
Būtina skirti vietą interaktyviam mąstymui – tai vienas pagrindinių dalykų. Nieko nuobodesnio už didaktinį mokymą nėra. Mokyklose ir universitetuose kalbėti turi moksleiviai ir studentai, o ne mokytojai. Taip ir meno kūriniai – jie yra tik vieta, kurią gali užpildyti suvokėjas: savo intelektu, norais, fantazijomis. Meno kūrinys yra it kabliukas, kuris pakreipia suvokėją ir įtraukia į žaidimą.
Pradedančiam kūrėjui reikia žinių ne kaip patį kūrinį kurti, o kaip žiūrėti į pasaulį, kaip praplėsti savo akiratį. Menas yra išsišokimas, menininku galima tapti nuo pirmos sekundės. Kaip išsišokti? Į pasaulį žvelgiant paviršutiniškai, pačiu primityviausiu žvilgsniu, arba iš nenuspėjamos gilumos.
Ar šiuolaikinis studentas geba pasipriešinti standartiniam mokymui?
Sutinku įvairių studentų. Yra 20-mečių, kurie mąsto lyg senukai, tačiau yra ir tokių, kurie iš karto supranta kūrybiškumo esmę. Šiuo metu turiu gabų mokinį, kuris pats drąsiai man paskambina ir klausia, kada galėtų atvykti į dirbtuves, siūlo savo pagalbą. Pasiūliau jam padėti man ruoštis artėjančiai asmeninei parodai. Susitikę bendraujame, tariuosi su juo ir jis puikiai reaguoja. Negaliu pasakyti, kad tai idealios renesanso laikų dirbtuvės, kuriose mokiniai ir mokytojai kartu dirbdavo, bet panašumo yra. Kalbėdamas su mokiniu, tardamasis, išvystau jo mąstymą, pasaulio matymą, padedu išsilaisvinti iš klišių, tuo pačiu tampu laisvesnis ir pats.
Kaip jūs pats žiūrite į pasaulį?
Aš mėginu kvailioti. Ne visuomet pavyksta, bet infantilumo, kuris žvelgiant iš šono galbūt gali atrodyti lyg kvailumas, yra (jo buvo ir pas mano tėvą). Kartais pavyksta truputį žvilgtelėti į kitą pusę – kitokiu, neįprastu rakursu. Tik svarbu, kad pats menininkas neišsigąstų savo padaryto žingsnio. Tam reikia žmonių, kurie į viską gali pažvelgti iš šono. Žinoma, jie turi būti atitinkamo mąstymo, irgi truputį kvanktelėję. Kvanktelėjęs su kvanktelėjusiu gali susikalbėti, o kvanktelėjęs su protingu – sunkiau. Svarbu rasti žmogų, sugebantį įžvelgti, ką neeilinio tau pavyko padaryti ir, be abejo, padrąsinantį tave nesustoti ir judėti į priekį.
Kurį savo kurtą objektą laikote reikšmingiausiu – tiek jums pačiam, tiek visuomenei?
Daugiausia dėmesio sulaukė 2002 metais sukurtas Romo Kalantos aukos vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“. Sutapo labai daug palankių aplinkybių ir man tiesiog pavyko sukurti kitokį paminklą, kuris patiko ir to meto valdžios atstovams. Jis atitiko tų dienų dvasią, buvo konceptualus, išsaugojo erdvę, kurioje įvyko R. Kalantos pasipriešinimas. Aš įsiterpiau į miestą su viena kraštine kaip su apdegusiu istorijos lapu, tarytum pažymėdamas tuos kelių dienų Kauno įvykius ir priminiau apie R. Kalantos auką.
Praėjo daug metų, bet daugelis dabartinių paminklų nėra konceptualūs ir šiandien jie nėra tokie, kokie turėtų būti. Jie neatitinka XXI a. dvasios. Meno kūrinys turi stimuliuoti, provokuoti žmogų, skatinti interaktyvų mąstymą. Jis vertingas tik tada, kai įvyksta neapčiuopiama jungtis tarp sukurto objekto ir jo suvokėjo. Kartais paprasčiausias tam tikru laiku ar tam tikroje vietoje padėtas pagalys gali reikšti daugiau negu kokia konservatyvi prezidento skulptūra. Paminklą galima suvokti ir per lytėjimą ar garsą. Kartais žmogus net neturi primygtinai žinoti, kad yra prisilietęs prie meno kūrinio. Kaip ir žmonių santykiuose, taip ir mene, svarbiausia yra gebėjimas jungti laiką ir jausmus.
Kokie kūrybiniai impulsai jus lydi šiuo metu?
Praėjusių metų pabaigoje buvo atidaryta mano kūrybos paroda, kuriai intensyviai ruošiausi. Kadangi rašau tekstus, mėgstu supinti žodinius dalykus su vizualiniais. Parodoje mano objektai – trintukai, prie jų buvo mano tekstai. Visi šie mano deriniai ir jungtys priklauso suvokėjui. Esu tik šioks toks sufleruotojas, kuris domisi, kas vyksta tarp viso to – kartais nuspėju. Dažnai prisijungiu prie suvokėjo ir dar kartą įsitikinu, jog lieka tik tai, kas neapčiuopiama ir įžengia į mūsų vidų. Man buvo svarbu, kad visa tai susijungtų į vieną derinį.
Šiuo metu bendradarbiauju su statybos bendrove „YIT Lietuva“. Naujai Kauno gyvenvietei „Šilo namai“ šalia Panemunės šilo sukūriau 6 metrų objektą „Pasitikimo ženklą“. Šis objektas yra suvirintas ir išpjautas iš storo metalo lakšto. Paprastai tariant, iš priekio ir galo tai kiauras kubas, o iš kairės ir dešinės pusės yra išpjauti pirštai. Sukurtas objektas tai lyg savotiški vartai, jungiantys gyvenamąją ir miesto erdvę. „Pasitikimo ženklas“ – dovana miesto gyventojams ir svečiams. Prieš daugelį metų gyventojai retais atvejais miegamajame rajone, vos išėję iš namų galėdavo išvysti meno kūrinius. Šiandien situacija – kitokia. Kuriant šį objektą, man buvo svarbu interaktyvumas su gyventojais. Siekiau įsiklausyti į aplinką. Galvodamas apie idėją, žiūrėjau į dabartį, stengiausi pajusti praeivius. „Pasitikimo ženklas“ – tai pasitikimas ir atsisveikinimas su žmonėmis, ateinančiais ir išeinančiais iš šio naujo, gamtos prieglobstyje įsikūrusio, gyvenamųjų namų rajono. Šiuo metu „Pasitikimo ženklą“ baigia realizuoti puikus metalo meistras Rimantas Varanius.
Pafantazuokime. Jei turėtumėte galimybę pasirinkti iš naujo išgyventi kurį nors praeities meno laikotarpį, kur eitumėte ir ką darytumėte?
Įdomus klausimas. Rinkčiausi XX amžių, nes esu infantilus, mėgstantis kvailybes, paradoksus ir sarkazmą. Į XXI a. įeinu kaip į nežinią, kuri niekados nesibaigs.
