„Sąsiuvinyje užrašė datą, laiką ir ėmė greitai rašyti. „Svarbiausia – niekam nesukelti skausmo. Svarbiausia, kad niekas nekentėtų. Svarbiausia būti šešėliu. Jei esi šešėlis, tavęs nėra. Bet tikroji būtis – šešėlyje. Šviesoje – žaidimas, apsimetinėjimas.“ Pagalvojęs pridūrė: „Mirties nėra, nes kūnas sąlyginis. Dievas – pirmasis pasaulio žudikas. Per dieną jis nužudo tūkstančius. Dešimtis tūkstančių. Bet tai ne žmogžudystė – tik kūno atėmimas. Gyvybė amžina.“
Jis tyliai nusijuokė. Niekada iki šiol nebuvo toks patenkintas savimi. Viskas ėjosi pagal planą. „Pienas priklauso ne moteriai – jis visų. Kaip sėkla nepriklauso vyrui – ji Dievo.“
Jis luktelėjo ir plunksna vėl ėmė bėgioti puslapiu. „Kokią teisę turi moteris į savo pieną?“(„Adata“)
Iš pradžių pagalvojau, kad autorius Jaroslavas Melnikas, žymus fantastas ir siurrealistas, visa tai išsigalvojo. Kad patrauktų dėmesį. Nejau Lietuvoje yra moters pieno rinka? Pasirodo, yra. Moterys parduoda savo pieną, pakanka „Google“ surinkti lietuviškai „Parduodu pieną“. Parduoda ir neblogai uždirba! Apie tai jau rašė Lietuvos žiniasklaida.
Kas jį perka? Žinoma, motinos, kurios neturi savo pieno arba jo kūdikiui neužtenka. Na, o jeigu vyriškiai? Tiesiogiai, ar per kitą moterį?
Žinoma, kad moters krūtinė, moters pienas yra vienas iš vyriškų fantazmų.
Kaip tai susiję su romanu „Adata“? Susiję tiesiogiai. Neįprastos žmogžudystės, vykstančios Vilniaus centre, ant Trijų Kryžių kalno, Vingio parke, Markučiuose...
Lietuva apimta siaubo, panika tarp moterų.
Dėl paukščių ir religijos išprotėjęs maniakas žudo moteris, kurių krūtyse yra pieno... Kodėl? Kas jį skatina taip daryti? O jei jis ne tiesiog sadistas, o visuomenės nuskriaustas didelis vaikas?
Jaroslavas Melnikas nebūtų Jaroslavu Melniku, jei neimtų tyrinėti žmogaus pasąmonės gelmių. Slaptos mintys, slapti troškimai... Jei neprisodrintų romano simboliais ir metaforomis (paukščiai, dievai, pienas...).
Kas tų troškimų neturi? Tokių nėra. Bet daugelis mūsų bijo prisipažinti patys sau. Prisiminkime Froidą: mes įsisąmoniname tik nedidelę dalį to, kas vyksta mumyse. Didžioji, taip vadinama „draudžiama“ dalis, išstumiama iš pasąmonės. Jei turite didelę krūtinę ar tiesiog apnuoginote ją iškirptėje, mažai kas iš vyrų prisipažins, kad bendraudamas su jumis nepastebimai į ją žvilgčioja (aū, feministės, laikas pulti! Seksizmas!).
„Adatos“ autorius tyrinėja šiuos ir kitus žmogaus pasąmonės užkaborius. Tuo pat metu yra gilinamasi ne tik į nusikaltėlio, kažkodėl žudančio (romano pabaigoje tampa aišku kodėl) jaunas, maitinančias motinas, bet ir į jo antagonisto, komisaro Butkaus sielos gelmes. Komisarui, kaip ir geram aktoriui, būtina įsikūnyti į nusikaltėlį, kad suprastų ir užbėgtų už akių jo veiksmams. O tam reikia prasiskverbti į žmogžudžio jausmus ir mintis, ir tam tikra prasme juo tapti... Ko vertos vien jau Butkaus konsultacijos pas profesorių Barakevičių, patyrusį seksopatologą...
„Adata“ – neįprastas detektyvas. Pagal išorinius požymius jis atitinka visus „skandinaviško“ detektyvo, kurį taip mėgsta lietuvių skaitytojai (Jo Nesbo, Lars Kepler, Jussi Adler-Olsen...), kanonus. Lietuviškas ruduo, lietūs, besiartinantys šalčiai, keisti nusikaltimai, policijos komisaras, kurio asmeninis gyvenimas griūna, o sveikatos būklė nieko gero nežada... Čia J. Melnikas nėra originalus. Beje, ar galima sukurti „skandinavišką“ detektyvą, nesilaikant jo kanonų?
Butkaus žmona jam buvo neištikima su geriausiu jo draugu (draugas ateina pas jį pasiaiškinti, mat jie vienas kitą pamilo, ir Butkus jį „supranta“! Užtat paskui savęs nekenčia...). Našliu tapęs tėvas išėjo gyventi pas moterį, turinčia savo vaikų, anūkų... Vienintelė mylima duktė išdūmė mokytis į Saudo Arabiją... Tušti namai prie Vilniaus – štai kur jis sugrįžta kiekvieną lietingą vakarą po sunkios dienos gaudant neįprastą nusikaltėlį.
Ir čia J. Melnikas suranda dirvą tai analizei, kuri ne kartą leido atsiskleisti jo meistriškumui ir jėgai (knygos „Rojalio kambarys“, „Tolima erdvė“ ir t.t.): prieš mus tipiškas Melniko herojus, sprendžiantis sudėtingus egzistencinius klausimus. Kokia gyvenimo, darbo prasmė, kam daryti pastangas? Nedidelis atlyginimas, svetima tapusi žmona, tėvas pas svetimą moterį, duktė toli tarp arabų... Ir besiartinantis galas (Butkus jau nugyveno didžiąją gyvenimo dalį). Nepaisant to, nesuklysime pasakę, kad Melniko Butkus yra didvyris. Kaip didvyris yra Albero Kamiu Sizifas, kurį dievai pasmerkė amžiais ridenti į kalną sunkų akmenį, o tas iškart, vos tik jį užridenus, pasileidžia žemyn. Taip vadinamas „Sizifo darbas“. Ar ne toks mūsų žmogiškas gyvenimas? Neturintis išorinės prasmės (kam visos mūsų pastangos? Dėl jo mes sielojamės?). Butkus – tipinis „egzistencinis“ herojus, gyvenantis nuo savęs paties slepiamos nevilties gelmėse. Bet užuot atsidavęs nevilčiai, jis kaip tas Sizifas, be akivaizdžios prasmės, tebeieško nusikaltėlio. Kaip bet kuris profesionalas, jis daro savo darbą, nes yra proceso viduje. Be to, jis jaučia pareigą: jei jis nesugaus žudiko, šis nužudys dar daug moterų. Butkus suvokia, kad jis gelbsti tas moteris, žindančias motinas, būsimas aukas...
Kaip ir dera „skandinaviškam romanui“, knygoje daug socialinių problemų. Biurokratizmo, neturto, korupcijos, emigracijos problemos. Su didele psichologine įtaiga parodomas nusikaltėlio kelias – nuo nekalto berniuko iki maniako. Likimas ir visuomenė sulaužė tą talentingą žmogų, jį paversdami monstru...
Taigi, prieš mus – pirmas „rimto“ lietuvių rašytojo bandymas prisijaukinti „skandinaviško detektyvo“ žanrą. Ir akivaizdžiai sėkmingas, nes romaną spausdina viena iš didžiausių Prancūzijos leidyklų, o Lietuvoje jis jau pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudarytą 2019 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir į „10 knygų, galinčių tapti filmais“ sąrašą. Nepaisant to, regis, pasitvirtina rašytojo nuogąstavimai, jog ne veltui profesionalūs lietuvių rašytojai bijo rašyti detektyvus, nes nenori susikompromituoti (neva nusirito iki masinės literatūros žanro, tarsi esmė žanre, o ne rašytojo talente!).
Deja, kultūrinė spauda beveik praignoravo šį jau pakartotinai išleistą romaną. Nesuprato J. Melniko – kam jis, būdamas tokių išskirtinių knygų, kaip „Rojalio kambarys“ arba „Tolima erdvė“ autorius, sukūrė detektyvą.
Beje, Melnikas pats save pasmerkia eksperimentuodamas, imdamasis vis naujų žanrų. Užuot rašęs „Rojalio kambarį-2, 3, 4“ ir likęs lengvai atpažįstamu. Ta pati istorija jau nutiko kadaise, išėjus jo šokiruojančiam romanui „Maša arba Postfašizmas“, apie kurią kone metus nepasirodė nė viena recenzija. Toks neįprastas buvo žanras ir tematika (šokiruojanti). Kol romanas nepateko į „Metų knygos“ penketuką ir netapo pripažintas. Paskui knyga tapo BBC Metų knygos finaliste, bestseleriu Ukrainoje. O šiais metais ją išleido viena iš didžiausių Prancūzijos leidyklų, ir romanas turi rekordinį atsiliepimų skaičių centrinėje Prancūzijos spaudoje.
.. Drauge su komisaru Butkumi kopiame į Trijų Kryžių kalną, ten guli nuoga jauna moteris, kurios krūtyse - pienas, o ant kaktos padėtas negyvas balandis. Virš jos ratus suka tikras erelis. Sužinokite, ką visa tai reškia, ir liksite priblokšti.
