Kai meno rinka yra perpildyta estetinių ir idėjinių eksperimentų, šiuolaikinei visuomenei peizažas mene gali pasirodyti kaip nuobodus žanras. Tačiau ar tikrai jis vertas tokio išankstinio verdikto? Meno istorikas Ernst Gombrich yra pastebėjęs, kad peizažas – tai kūrėjo meistriškumą, unikalumą ir vidinį pasaulį atskleidžiantis žanras, leidžiantis pamatyti esminius dailininkų skirtumus.
„Kristinos Danilevičienės paroda „Smėlynai“ gali tapti puikia šių minčių iliustracija. Kristinos peizažai – tai ne tik gamtos vaizdai, ne tik optinė abstrakcijų žaismė su žiūrovo fantazija. Šie kūriniai yra tikras vieno žmogaus, apmąstančio pasaulio ir gyvenimo trapumą, jausmų žemėlapis. Tikiu, kad daug žiūrovų, stovint prieš jos paveikslus, atpažins ir išgyvens šias labai subtilias ir kartais ne visada jaukias emocijas. Jos verčia permąstyti mūsų santykį su gamta, pasauliu ir istorija“, – pranešime žiniasklaidai cituojama parodos kuratorė Kamilė Pirštelytė.
Kristina Danilevičienė (g. 1958) – dailininkė, menotyrininkė iš Vilniaus, jau daug metų gyvenanti ir kurianti viename paslaptingiausių Lietuvos kraštų, Kuršių nerijoje. Susidomėjimas gamta ir žmogiško pasaulio laikinumu atsirado dar gerokai anksčiau prieš atsikraustymą į Juodkrantę, vaikystės vasaras leidžiant tarp senų trobos sienų ir daiktų pas senelius kaime. Apsisprendimas kraustytis toliau nuo sostinės šurmulio menininkę paskatino pradėti domėtis ne tik teorija, bet ir meno praktikomis.
Menininkė kuria daugiau nei tris dešimtmečius, jos paveikslai pristatyti ir tarptautinėje meno arenoje – Olandijoje, D. Britanijoje, Italijoje, Rusijoje. Didžiąją dalį šios laiko atkarpos autorė kurdavo modernias abstrakcijas ir peizažus, pasitelkdama įvairius džiovintus augalus, įkvėpimo semdamasi net tik iš gamtos, bet ir senovės lietuvių ornamentikos, persiškų kilimų raštų. Ilgainiui menininkė atrado autorinę smėlio ir lakų techniką, kuri paveiksluose išryškino piešinio linijiškumą, nudažė kompozicijas tamsiomis monochrominėmis spalvomis, taip priartinant monumentalius smėlio paveikslus grafikos menui.
„Kai pirmą sykį pamačiau Danilevičienės kūrybą, atmintis asociatyviai mane atplukdė prie japonų rašytojo Kobo Abės romano „Moteris smėlynuose“. Tąkart pagalvojau, kad menininkai atrastų daug bendrų dalykų, jeigu turėtų progą susipažinti. Kristinos paveikslams būdinga tam tikra rytų grafikos estetika su lietuviška rimtimi ir egzistencializmu. Ji tiki, kad visų mūsų likimai, veiksmai yra persipynę tarsi kilimo raštai. Atsispirdama nuo šios minties, pasitelkdama savitą simbolių, ženklų, linijų ir smėlio raiškos kalbą, menininkė kuria pasaulį, primenantį melancholiškus sapnus. Prabėgusio laiko kartoteką. Smėlynuose nėra žmogaus, o gal – nebėra. Bet jį galima pajusti. Vis tik man regisi, kad ši paroda yra ne tiek apie žmogų, kiek apie patį pasaulį, jo istoriją. Nuolatinius ciklus, pasikartojimus“, – mintimis dalinosi parodos kuratorė.
„Smėlynai“ ekspoziciją „AP galerijoje“ žiūrovai turės progą aplankyti visą mėnesį, iki lapkričio 22 d. Galerijos tradicija tapo pasitikti naują parodą su koncertu, taigi pirmąją „Smėlynų“ eksponavimo dieną, 19 val. žiūrovai galės išgirsti unikalias saksofonų dueto, Armino Bižio ir Danieliaus Pancerovo, muzikines improvizacijas. Kitą vakarą, spalio 27 d. 19 val. įvyks susitikimas su parodos autore Kristina Danilevičiene. Susitikimo renginys nemokamas.
