Prieš prasidedant ceremonijai teatre vyks Lietuvos operos 100-mečiui skirtos knygos pristatymas. O R. Karpiui ceremonijos vakaras bus ypatingas ir tuo, kad pats pirmą kartą savo karjeroje pretenduoja gauti „Auksinį scenos kryžių“ kaip Metų solistas. Nominacija jam skirta už Giacomo Puccini operoje „Turandot“ ir Leonardo Bernsteino operetėje „Kandidas“ parengtus vaidmenis, rašoma pranešime žiniasklaidai. Pastarajame pastatyme, kuris LNOBT scenoje rodomas šią savaitę, R. Karpis sėkmingai išbandė ir konferanso žanrą: „Kandido“ spektaklius pradeda jo angliška prakalba gerbiamai publikai...

Galėtume pajuokauti, kad ceremonijos vedėjo misijai, to nežinodamas, „Kandido“ spektakliuose ruošėtės jau ištisus metus?

Savo laiku konferansjė misiją pristatant „Kandidą“ dažnai atlikdavo pats L. Bernsteinas: jis pristatydavo ne tik kūrinio istoriją bei savo idėją, bet ir pagrindinius solistus. Aišku, bepigu buvo jam pasakoti apie kūrinį, kurį išmanė geriau nei bet kas kitas. O mums tenka atsižvelgti į dabartinę publiką, jos realijas... Prakalbos tekstą redagavome drauge su „Kandido“ režisieriumi Vincent‘u Boussard‘u, jo asistentu Gediminu Šeduikiu ir dirigentu Lochlanu Brownu, kuris mus, spektaklyje dainuojančius solistus, konsultavo mokantis taisyklingo angliško tarimo.

Klausantis Jūsų anglų kalbos nepanašu, kad tokių konsultacijų būtų smarkiai reikėję...

Man anglų kalba nuo vaikystės artima, nes ja dainavo mano dievinami bitlai! Ką tik, spalio 9-ąją, norėjosi trankiai paminėti Johno Lennono 80-metį, bet pandemijos laikais užteko ir to, kad su keliais draugais nuvykom pabrazdinti gitarų ir padainuoti prie jo paminklo. Ne visi vilniečiai žino, kur tas paminklas yra, tai priminsiu: Mindaugo gatvės skvere šalia viešbučio „Comfort Hotel“.

Ar galėtumėte nominacijos proga priminti skaitytojams savo ankstesnius apdovanojimus?

Pirmasis apdovanojimas mane pasiekė vos pradėjus dirbti teatre. Mano debiutas LNOBT įvyko 2003 metų gruodžio 31-ąją Franzo Leháro operetėje „Linksmoji našlė“, bet etatiniu teatro solistu tapau tik 2007-ųjų vasarą. Ir jau už pirmąjį savo sezoną buvau „paglostytas“ kaip „Operos viltis“. Pora metų vėliau gavau „Operos Švyturį“ už antraplanius vaidmenis, kuriuos iki šiol man dažniausiai ir tenka scenoje atlikti. Labai džiaugiausi, kad apdovanojimą įsteigęs paramos fondas „Orfėjo lyra“ mane, scenos šone stovintį, taip greitai pastebėjo... O šįmet, po dešimties metų pertraukos, kartu su kolega ir geru draugu Liudu Mikalausku jau buvome pripažinti LNOBT Metų operos solistais.

Bet jei vertintume plačiau – manau, svarbiausias mano gyvenimo apdovanojimas yra šeima ir dvi gražios dukros. Šis Viešpaties apdovanojimas palaimos ir džiaugsmo man teikia kiekvieną mielą dieną.

Ar dukros dažnai Jus mato scenoje?

Taip, į vaikiškus spektaklius einame visa šeima. Dukros jau žino, kur yra mano kambarys teatre. O vyresnioji Rachelė įdėmiai stebi ne tik vaikiškus spektaklius.

Kai vaidinu personažus didelėje teatro scenoje – saviškių salėje nematau, bet kartą žmona Diana su Rachele atėjo į Kongresų rūmus paklausyti kompozitoriaus Michaelo Tippetto kūrinio „Mūsų laikų vaikas“ (A Child of Our Time) koncertinio atlikimo. Sėdžiu scenos priekyje ir matau, kaip Rachelė parteryje sako: „Tėtis!..“ Po akimirkos dar kartą beda pirštu mūsų pusėn: „Liudas!..“ Mat greta scenoje buvo ir L. Mikalauskas, kuris prieš tai viešėjo mūsų namuose ir vaišino mano mergaites saldumynais...

Teatre Jus galima sutikti nuo ryto iki vakaro. Ar bemato Jus namiškiai?

Pastarosiomis savaitėmis darbo išties buvo tiek, kad retai savo dukreles bematydavau. „Anos Bolenos“ spektakliai ilgi – grįždavau namo prieš vidurnaktį, iš ryto vėl į repeticiją... Suspaudžia širdį, kai ryte apsikabinę mergaitės sako: „Tėti, tu mūsų mylimiausias, mes norim, kad tu mus į darželį vežtum...“ Neatsispiriu tokiam prašymui – keliuosi ir vežu, kad nors kiek drauge pabūtume.

Anksčiau panašiai būdavo tik gruodžio mėnesiais, kai vienu metu suplaukia daug spektaklių, įrašų ir koncertų. Dabar toks jausmas, kad gruodis jau seniai prasidėjęs... Karantinui mes nepasiduodam, bet labai daug dirbam. Rytais repetuojam vieną spektaklį, vakarais scenoje dainuojam kitą... Bet reikia tik džiaugtis, kai visko daug. Kai esi sėkmingas – visiems tavęs reikia.

Šįmet teatre laukia dar viena reikšminga premjera – Giuseppe‘s Verdi „Traviata“. Kaip Gastonas jau „vaidenausi“ ir ankstesniame šios operos pastatyme. Vaikščiodavau tarp Violetos pokylio svečių vilkėdamas ryškiai rožinės spalvos kostiumą ir pats sau atrodžiau juokingas, panašus į paršelį...

Jūsų kuriami personažai tokie unikalūs, kad daugelyje spektaklių netgi neturite dublerių. Ne išimtis – ką tik praėjusi Gaetano Donizetti operos „Ana Bolena“ premjera...

Savo debiutiniame spektaklyje – operetėje „Linksmoji našlė“ Njegušo partiją be dublerių dainavau visus 16 metų, kol šis pastatymas buvo teatro repertuare. Neturiu pamainos ir Remendado vaidmeniui Georges Bizet operoje „Karmen“. Nebuvo jos ir Modesto Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“. Ir Johanno Strausso operetėje „Vienos kraujas“ likau vienintelis Jozefo partijos atlikėjas...

Tačiau tai nėra dėkinga praktika, nes kai neturi, kas tave galėtų pakeisti – negali sau leisti susirgti. Todėl džiaugiuosi, kad kitą savaitę G. Puccini „Madam Baterflai“ spektakliuose Goro partiją, kurią daugelį metų LNOBT irgi dainavau vienintelis, pirmą kartą atliks mano kolega tenoras Mindaugas Jankauskas.

Prisiminkime dvi pernykštes premjeras, iškėlusias Jus į „Auksinių scenos kryžių“ nominantų sąrašą. Tai „Turandot“ ir „Kandidas“...

Operoje „Turandot“, pasak pastatymo muzikos vadovo Modesto Pitrėno, buvau viena iš trigalvio slibino Ping-Pang-Pong galvų. Nes mus, tris atlikėjus, režisierius Robertas Wilsonas įsivaizdavo kaip turinčius vieną kūną, bet tris skirtingas galvas. Manoji galva – Pangas, didis pranašautojas.

Nors „Turandot“ spektakliuose mūsų trijulė publikai atrodo kaip linksmiausi operos personažai, iš tiesų teko gerokai pasitreniruoti, kol įveikėme režisieriaus iškeltas užduotis. Kiekvienas turime po savo judesį ir kaskart keisdami padėtį scenoje privalome rodyti tą „signalą“. Mano atveju tai – manieringas šuoliukas, kurių viename spektaklyje tenka atlikti kelias dešimtis. O bendrai paėmus trigalvis slibinas spektaklyje simbolizuoja ironiškai nepagarbų liaudies požiūrį į valdžią, nesvarbu, kokia grėsminga ir bauginanti ta valdžia bebūtų.

„Kandide“ man teko net keturi personažai, iš kurių žiūrovai geriausiai įsimena vieną – panašų į šuoliuojančią beždžionę... Tad Pango šuoliukų įdirbis ir šiam pastatymui pravertė. Pamenu, kadaise studijuodami scenos judesį dvejus metus šokinėjome per šokdynę. Nors buvau gerokai apkūnesnis nei dabar, kurso draugams jau tada buvau rodomas kaip šokdynės virtuozas...

Finalinė „Kandido“ scena lovų pilnoje palatoje sufleruoja, kad keturi mano vaidinami personažai greičiausiai tėra skirtingi vieno ir to paties žmogaus gyvenimo etapai. O gal pagrindinio veikėjo Kandido vaizduotės atspindžiai, tai, ko iš tiesų nebuvo, bet galėjo būti...

Ir kokį Jūsų personažo etapą simbolizuoja šokinėjanti beždžionė?

Kiekvienas vyras viduje yra šiek tiek beždžionė, jame tūno pirmykščius instinktus budinantis pradas. Nors Kunigunda ir Senoji dama operetėje dažnai kartoja, kad su moterimis dera elegantiškai elgtis, bet instinktams nepaaiškinsi... Beje, prieš tapdamas beždžione scenoje su balta skrybėle vaikštau kaip Gubernatorius. Išorinis kilmingo žmogaus įvaizdis, už kurio slypi laukinis žvėris...

Jeigu Jums būtų leista rinktis, kokio veikalo trūksta LNOBT repertuarui – ką pasirinktumėte?

Visi solistai yra truputėlį egoistai ir veikalus vertina pagal tai, kokie vaidmenys galėtų būti jų. Mano svajonė dar nuo studijų laikų būtų Sergejaus Prokofjevo „Meilė trims apelsinams“ – muzikinė fantasmagorija, kurioje daug personažų ir įvairiausių temų. Talentingam režisieriui ji galėtų tapti tikru atradimu. Esu Lione matęs nuostabų šios operos pastatymą, kuriame dalyvavo cirko trupė.
Yra ir primirštų LNOBT pastatymų, kuriuos mielai atgaivinčiau. Vienas tokių – nestandartinė Gintaro Sodeikos opera „Post futurum“ apie daktarą Joną Basanavičių.

Apskritai džiaugiuosi, kad mūsų teatro repertuaras atliepia pačius įvairiausius publikos lūkesčius: nuo kūdikiams skirtų koncertų iki rafinuota vokalo technika spindinčios operos klasikos, kaip „Anos Bolenos“ premjera. Nors joje neturėjome ypatingų vaidybinių užduočių, bet iš fantastiškos žiūrovų reakcijos sprendžiu, kad jie buvo pasiilgę tikro bel canto skambesio. Muzikinė „Anos Bolenos“ pastatymo kokybė yra didžiulis LNOBT Operos meno vadovo Sesto Quatrini nuopelnas.

Ar R. Karpio talento gerbėjai gali Jūsų balsą išgirsti ir koncertinėse programose?

Kadangi 2020-ieji pavadinti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, su pianistu Dariumi Mažintu turime parengę žydiškų dainų koncertinę programą „Laiškai iš praeities“. Metų pradžioje su ja spėjome nuvykti į Airiją, vėliau buvo suplanuotos gastrolės Londone, Paryžiuje, Kopenhagoje, Ščecine, netgi PAR, bet karantinas jas drastiškai nurėžė. Tiesa, vieną koncertą parodėme nuotoliniu būdu – transliavome jį internetu.

Šį rudenį su minėta programa aplankėme nemažai Lietuvos mokyklų. Dainuoju jidiš kalba ir pasakoju vaikams, apie ką tos dainos, kas jas parašė, kokios tų žmonių istorijos... Kartu važinėjantis publicistas Donatas Puslys primena jaunimui litvakų istoriją ir jų indėlį į pasaulio kultūrą. Moksleiviams smagu sužinoti, kad tokių žymių atlikėjų, kaip Leonardas Cohenas ar Bobas Dylanas, giminės šaknys yra Lietuvoje. O dar labiau visi nustemba išgirdę, kad su negatyviu atspalviu lietuvių vartojami žargonizmai chebra arba bachūras yra paprasti hebrajų kalbos žodžiai, nereiškiantys nieko bloga.