Į bendrą tikslą – skirtingais keliais
Catherine‘s aktorinė karjera prasidėjo vos sulaukus pilnametystės: jauno režisieriaus Roger Vadimo filmuose „Ten šėtonas kelia puotą“ (1962 m.) bei „Yda ir dorybė“ (1963 m.) ypatingo talento dar nereikėjo – pakako tik tobulos figūros ir „modelinės“ išvaizdos.
Užtai nuostabioje muzikinėje dramoje „Šerburo lietsargiai“ (1964 m.), apdovanotoje „Auksine palmės šakele“ Kanuose ir nominuotoje penkiems amerikietiškiems „Oskarams“, ji suvaidino jautrią bei trapią panelę Ženevjeva: ji ir jaunas automechanikas Gi (akt. Nino Castelnuovo) myli vienas kitą ir prisiekia niekuomet nesiskirti, tačiau vaikinas išvyksta į karą Alžyre, o nuotaka, nesulaukusi mylimojo, išteka už kito. Tik po daugelio metų sentimentaliame filmo finale jiedu susitinka prie gražiai apsnigtos degalinės. Tikru šedevru banalią istoriją padarė nuostabi Michelio Legrando muzika. Nuo holivudinių muzikinių reginių ši istorija skyrėsi tuo, kad graudus pasakojimas apie meilę ir išsiskyrimą buvo nufilmuotas ne studijos paviljonuose, bet ryškiomis spalvomis išdekoruotoje Normandijos pakrantės realybėje, kurioje nėra vietos prozai, todėl visi dainuoja bet kokioje gyvenimo situacijoje.
Vaidmuo režisieriaus Romano Polanskio psichologiniame trileryje „Pasibjaurėjimas“ (1965 m.) ir du drauge su ispanų režisieriumi Luisu Buñueliu sukurti filmai „Dienos gražuole“ (1967 m.) ir „Tristana“ (1970 m., abu netrukus pamatysime „Scanoramoje“) ilgam įtvirtino Catherine‘os Deneuve vietą Europos ir pasaulinio kino olimpe.
O Gerard‘as Depardieu tada dar tik žengė pirmuosius žingsnelius televizijoje, bet ir šie dar kuklūs darbeliai pakreipė būsimo aktoriaus gyvenimą labai teigiama linkme. Vėliau jis ne kartą sakė, kad dėl ūmaus chuliganiško charakterio ir blogos artimiausių draugų įtakos neišvengiamai būtų patekęs į kalėjimą. Galimybė išlieti pyktį ir susikaupusią agresiją vaidinant „blogus berniukus“ buvo puiki terapija. O buvimas filmavimo aikštelėse greta Jeano Gabino, Alaino Delono, Simone‘os Signoret ar bendravimas su rašytoja Françoise Sagan (kuriant pagal jos knygą jautrią melodramą „Truputis saulės šaltame vandenyje“, 1971 m.) buvo puikus aktorinio meistriškumo pradžiamokslis. Tikru meistru Gerard‘as tapo režisierių Bertrando Blier, Bernardo Bertoluccio, Marco Ferrerio ir kitų dabar jau klasikais vadinamų režisierių dėka.
Meilė ir rezistencija
Pirmą kartą Catherine Deneuve ir Gérard‘as Depardieu drauge vaidino „Naujosios bangos“ pradininko François Truffaut dramoje „Paskutinis metro traukinys“ (1980 m.). Veiksmas jame rutuliojosi nacių okupuotame Paryžiuje, o jaudinančių įvykių arena čia buvo vienas Prancūzijos sostinės teatras, kuriame trupė po scenos grindimis slėpė savo vadovą žydą. O jo žmona Marijon, repetuodama naują vaidmenį, įsimyli kolegą Bernarą, dalyvaujantį pasipriešinimo judėjime.
Dramoje „Aš tave myliu“ (1980 m., rež. Claude'as Berri) pagrindiniai įvykiai užsimezga prieš Kalėdas, kuomet palikusi savo vyrą Žiuljeną Alisa vėl atsiduria savo draugų apsuptyje (juos suvaidino G. Depardieu, Alainas Souchonas ir Serge‘as Gainsbourgas). Alisa visada nutraukdavo santykius, vos tik pasibaigdavo gražaus įsimylėjimo periodas ir galėjo prasidėti kasdienybės rutina.
Kriminalinėje dramoje „Ginklo pasirinkimas“ (1981 m., rež. Alainas Corneau) painus siužetas ne mažiau įdomus už C. Deneuve suvaidintos Nikolės santykius su impulsyviu banditu Mikiu (Depardieu), pabėgusiu iš kalėjimo ir pasislėpusiu buvusio nusikaltėlio Noelio (jį suvaidino aktorius bei dainininkas Yves Montand‘as) ir jo žmonos fermoje. Nors siužetą sudaro tradicinė kriminalinio kino schema, daug netikėtumų į ją įneša ryškių charakterių susidūrimai.
Epine didybe ir dykumos karščiu alsuojančioje dramoje „Sagano fortas“ (1984 m., rež. Alainas Corneau) į Afrikoje esantį garnizoną atvyksta jaunas leitenantas Šarlis Saganas. Paprastų valstiečių sūnus ne iš karto įgyja kilmingų karininkų pasitikėjimą. Bet pulko damų dėmesio jam tikrai nestinga. Tik karas padės išpainioti jo meilės trikampį su jaunute Madlena (akt. Sophie Marceau) ir rašytoja Lujiza Tiso (ją ir vaidino C. Deneuve).
Filme „Keista vieta susitikimui“ (1988 m., rež. François Dupeyronas) naktinėje automobilių stovėjimo aikštelėje toli nuo Paryžiaus susitinka du visiškai skirtingi žmonės – vyro palikta respektabili ponia Frans ir vienišius chirurgas Šarlis, negalintis pataisyti savo amžinai gendančio automobilio. Abu jie atsidūrė panašioje gyvenimo kryžkelėje. Ir abu pajuto, kad susitiko ne atsitiktinai.
Filmas „Šimtas ir viena naktis“ (1995, rež. Agnès Varda, jos retrospektyvą penktadieniais rodo LRT) buvo kuriamas kaip smagus šventinis pokštas, skirtas šimtosioms kino metinėms (mūsų ekranuose šis filmas vadinosi „Šimtas Simono Cinema naktų). Šimtamečio senuko pono Simono Cinema (akt. Michelis Piccoli) namuose linksmų nesusipratimų chaosas prasideda kai naujoji šeimininko reikalų tvarkytoja Kamilė nusprendžia surasti tikrąjį ir vienintelį visų namuose sukauptų turtų paveldėtoją. Kaip dažniausiai atsitinka tokiais atvejais, savo teises labai aktyviai ima reikšti ne tik giminės ir artimieji, bet ir visokiausio plauko apsišaukėliai.
Režisierei tai puiki galimybė suburti idealią garsiausių kino aktorių kompaniją ir suvesti į poras anksčiau kartu nevaidinusias žvaigždes (pvz. Catherine Deneuve ir Clintą Eastwoodą. O G. Depardieu labai vaizdžiai (net springdamas juoku) čia pasakojo, kiek kartų ir kokiais būdais jo personažams kine teko... mirti.
Visi filme angažuoti aktoriai savo benefisais papuošia šią linksmų pokštų komediją ir suteikia jai nostalgiškų prisiminimų žavesio.
Melodramoje „Prabėgantis laikas“ (kartais jis vadinamas kitaip „Laikai keičiasi“, 2004 m., rež. André Téchiné) Antuanas Lavo darbo reikalais atvyksta į Maroką, kur tikisi surasti Sesilę – moterį, kurią myli jau trisdešimt metų. Mylimąją Antuanas suranda, bet ji jau seniai ištekėjusi, turi beveik suaugusį sūnų ir apie romaną su Antuanu visai pamiršusi. O šis visomis išgalėmis bando įtikinti Sesilę, kad jie yra sukurti vienas kitam.
„Žmonos maištas“ (2010 m., rež. François Ozonas) – jau aštuntasis filmas, padovanojęs C. Deneuve ir G. Depardieu fanams patį ekscentriškiausią jųdviejų duetą. Čia pagrindinių herojų „tarnybinis romanas“ prasidėjo daugiau nei prieš tris dešimtmečius.
Vienas moteris prancūzai vadina fatališkomis, kitas – idealiomis meilužėmis, o viena dailiosios lyties atstovių rūšis nusipelnė iš pirmo žvilgsnio keistoko apibudinimo – „Vaza“ (prancūziškai „Potiche“, toks originalus ir filmo pavadinimas).
„Vazomis“ prancūzai kartais pavadina tas ištekėjusias ir gražias moteris, kurios vyrams yra labiausiai svarbios kaip ryški namų interjero puošmena ir jos savininko respektabilumo įrodymas. Tokia jaučiasi ir skėčių gamybos verslui ilgai vadovavusio Robero Pužolio žmona Siuzana, kurią vyras seniai laiko atsibodusiu namų atributu. Bet kai fabriko darbininkai surengia streiką ir savo viršininką paima įkaitu, situaciją ima gelbėti ponia Pužol, padedama buvusio meilužio Moriso Bobeno (jį, aišku, ir vaidina G. Depardieu).
Beveik visiems šioje komplikuotoje situacijoje gimusios permainos išėjo į naudą – darbininkai pagerina savo sąlygas, ilgametis proletariško judėjimo aktyvistas Morisas įgijo naują sąjungininkę, o pati ponia Pužol, nusikračiusi paklusnios namų šeimininkės naštos, pasijuto modernia moterimi, kuri turi savo nuomonę ir moka ją apginti.
Smagioje komedijoje „Asteriksas ir Obeliksas Jos Didenybes tarnyboje“ (2012, rež. Laurent‘as Tirardas) G. Depardieu jau ketvirtą kartą suvaidino populiaraus prancūziško komikso personažą – stiprų it uola mažo Bretanės kaimelio narsuolį Obeliksą, idealiai atitinkantį nupieštą personažą), o štai C. Deneuve ketvirtajame filme pasirodo pirmą kartą. Ji suvaidino britų karalienę, kurią nuo romėnų diktatoriaus Cezario ir vyksta gelbėti linksmieji galai, prieš tai žinoma, pasistiprinę neįtikėtinas jėgas suteikiančiu stebuklinguoju gėrimu.
Na, o dešimtajame (tikėkimės, kad ne paskutiniame) bendrame filme „Minkštaširdis“ G. Depardieu suvaidino mechaniką Žerarą, kuris kartą ryžosi nutraukti įkyrėjusį gyvenimo būdą ir palikti neištikimą žmoną. Jis išvažiuoja į provinciją ir mažame miestelyje susipažįsta su vietinio viešbučio šeimininke Barbara. Ypatingų atradimų naujasis filmas nesiūlo, tačiau dviejų prancūzų kino grandų (dabar jau galima sakyti, senjorų) duetas – vis dar gera pramoga.
P.S. Dar 1980 m., sukūręs „Paskutinį metro traukinį“ režisierius François Truffaut pasakė: „Catherine Deneuve pati savaime tokia nuostabi, kad bet koks filmas, kuriame ji vaidina, visai nebūtinai turi pasakoti istoriją... Esu įsitikinęs, kad žiūrovai bus laimingi vien matydami jos veidą...“.
O apie savo dažną partnerį kine C. Deneuve sakė: „Gérard‘as Depardieu darbo metu – įsikūnijęs kilniaširdiškumas. Jis visada kontroliuoja save ir išlieka ramus, jis padeda ne tik partneriams, bet ir techniniam kolektyvui. Jis mėgsta rizikuoti, bet jeigu pasitiki bendradarbiais, gali būti labai švelnus“.
Lauksime ir kitų sėkmei pasmerktų filmų su populiariu ir žiūrovų mėgstamu duetu.
