Ramutė Rachlevičiūtė. Kas pasikeitė jūsų gyvenime, gal ir kūryboje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę?

Aušra Jasiukevičiūtė. Buvau bebaigianti mokyklą, kai apėmė euforija dėl Kovo 11-osios, vėliau prislėgė Sausio 13-osios tragedija. Jaučiausi jau pakankamai suaugusi, kad suvokčiau visą virsmą. Man atrodo, tie, kurie dalyvavo tuose įvykiuose, visiems laikams pasikeitė, prisiėmė atsakomybę už Lietuvos likimą. Esu Sąjūdžio laikų žmogus. Dar pastebėjau, kad gimusieji nepriklausomybės laikais gyvena ir mąsto daug lengvabūdiškiau. Mano karta ilgai svarsto, bandydama pasverti, ką daro prasmingai, o ką beprasmiškai. Baiminausi, kad Lietuvos nepriklausomybė bus suvaržyta, kai įstosime į ES, ir tie nuogąstavimai pasitvirtino.

Man rūpi ne tarptautinė, o mano žemės erdvė. Mąstau globaliai, bet veikiu lokaliai, nes gimiau čia, šioje žemės vietoje, šiame laike, kalbu lietuviškai su žmonėmis, kurie tą kalbą supranta. Todėl ir savo kūriniams pritaikau heraldinius, istorinius simbolius, vaizdinius, nes jie mūsų savastis.

Ar jums svarbi plačiosios publikos nuomonė, o gal viską lemia meninės bendruomenės įvertinimas, pritarimas? Kaip reaguojate į savo kūrybos kritiką? Atmetate kaip neteisingą ar priimate kaip įžvalgią? O gal kliaujatės savikritika ir manote, kad geriausia savo kūrybos vertintoja esate pati?

Mano „serfingas“ tik prasideda. Žiūrovų meilės ir kritikų dėmesio netrūksta. Esu atvira rimtai kritikai, jos nebijau, nes pati labai gerai žinau, ko nepavyksta įgyvendinti.

Kuriu ne tik sau, bet Dievui ir žmonėms. Todėl man labai svarbi nuomonė tų, kurie patys tiesiogiai nesusiduria su menine veikla. Plačioji publika neklystamai pastebi, kada „karalius nuogas.“

Profesionalai labai dažnai leidžiasi suvedžiojami savo tvirtų nusistatymų ir neperskaito kūrinio esmės, vidinių jo paradigmų. Labai aršią kritiką savo tapybos atžvilgiu esu patyrusi iš dėstytojų, tad užsigrūdinau ir nesu pernelyg jautri. Matydama, kaip jie prisirišę prie savo pačių sampratos, kas yra gera tapyba, supratau, kad taip veikia visų vertintojų smegenys, mano irgi. Po tokių atradimų kritiškiausia sau esu aš pati, o jei pasiklystu, į ekspertus pasikviečiu savo žmogų – skulptorių Daumantą Kučą, kurio tikslia nuovoka visiškai pasitikiu.

Pasauliai II. A. Jasiukevičiūtės kūrinys
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Ar jums artimesnė klasika, modernizmas ar postmodernizmas?

Esu klasikinių idealų žmogus, dar daugiau – laikau save archaike. Noriu grįžti prie pradų. O ten dominuoja „gėris ir grožis“, nors atsiranda vietos ir „pažangai su progresu“. Modernizmas man visada atrodė pernelyg išgrynintas kaip homofoninė muzika. Kadangi vertinu ir pažįstu polifoniją, tai postmodernizme irgi jaučiuosi puikiai. Tas šiuolaikinis daugiaprasmiškumas kutena amžinai alkaną protą, tačiau laukinė senoviška mano prigimtis vis kviečia kastis gilyn.

Ką jums reiškia būti moterimi? Ar nesvarstėte, kad būtumėte daugiau pasiekusi, jeigu ne žmonos, dukters, sesers ir kiti moteriški vaidmenys?

Mano vaidmenys daug siauresni – esu tik dukra, sesuo, teta, krikšto motina, draugė. Jau nebūsiu mama ir močiutė. Tai gerokai palengvina mano kelią. Būti vyru nenorėčiau vien todėl, kad tiek visko aprėpti, kiek pajėgia moterys, jie neįstengia. Manau, moterys, kurios atsiveria vidinei laisvei, atsiveria ir kūrybai, nes yra nepriklausomos, nelaiko savęs aptarnaujančiu personalu. Bet vidinė laisvė visiškai nepriklauso nuo to, kokia tavo lytis. Esu moteris ir tuo didžiuojuosi.

Vis dėlto prisipažinsiu, kad paauglystėje mano „kančių“ priežastis buvo slaptas pavydas vyrams, atrodė, pasaulis priklauso tik jiems, įstengiantiems užsitikrinti didesnę laisvę ir saviraiškos galimybes. Tėtis mane „užlaikė“ griežtai, sakė, kad laisva būsiu tik tada, kai atiteksiu vyrui.

Matydama mamą, šiurpau, koks sudėtingas moterų gyvenimas, protestavau prieš tradicinę moteriškumo sampratą. Nuo vaikystės nusiteikiau, kad nebūsiu šeimos žmogus, nes manęs laukia nuotykiai ir kūryba. Tiesa, klausimo, kas ta kūryba, sau nekėliau. Skausmingai laukiau „savo“ laiko, guodžiausi močiutei ir pianinui – jie abu mane palaikė. Bet turėdama šalia brolį, stebėdama vyrus, vis įsimylėdama, ėmiau juos suprasti. Ilgainiui vyrai tapo geriausiais mano draugais, palaikytojais, rėmėjais. Pati palaipsniui supratau, kad moters gyvenimą lemia ne vien paviršutiniškai suvokiamas lytiškumas. Ji turi daugybę įvairių užduočių, galimybių, psichologinių kompleksų, nuolat lūkuriuoja prie užrakintų vartų, kartais atsiduria Mėlynbarzdžio kambaryje, svarbu, kad pakaktų jėgų iš ten ištrūkti...

Ar vien smagūs prisiminimai iš mokyklos?

Man mokykla buvo stebuklas. Mokiausi Kauno J. Naujalio vidurinės meno mokyklos muzikiniame skyriuje, vėliau perėjau į dailės skyrių, o fortepijono klasę baigiau Muzikos mokykloje pas tėtį.
Turėjau pačius geriausius mokytojus – Algirdas Lukštas „kaitindavo“ kraują erzindamas, kad nepakankamai stengiuosi. Arūnas Vaitkūnas neleido man mesti tapybos studijų, ugdė spalvinę klausą. Sigita Dackevičiūtė, Vytautas Martišius atskleidė skulptūros meno privalumus, leido „mirkti“ molio dėžėje. Virgilijus Kašinskas mokė greitai, sąmoningai piešti, pažinus konstrukcijos „anatomiją“. Mokyklos direktorė Dalia Palukaitienė įtraukė į Sąjūdžio veiklą, o kai mane ištiko „kūrybinė“ krizė, nuvedė pas Henriką Žukauską mokytis architektūros. Toks mokytojų rūpinimasis mokiniais, atsižvelgiant į jų poreikius ir talentus, išaugino daug gerų menininkų. Mokykla padėjo labai tvirtus pamatus.

Kokios buvo jūsų studijos?

Jei dabar turėčiau studijuoti, tikrai nesirinkčiau Vilniaus dailės akademijos. Važiuočiau į Italiją ar Londono karališkąją akademiją, kur nevyksta toks didelis karas dėl skirtingų meno sampratų. Tik iš trečio karto pakliuvusi į VDA, labai daug tikėjausi. Pirmam kurse dėstė Rima Miknevičienė ir tai buvo geriausia, su kuo susidūriau, studijuodama tapybą. Vėliau pamačiau, kad Ričardas Nemeikšis, Algimantas Kuras, Jonas Gasiūnas bando studentus paversti savo klonais. Kuras buvo žmoniškiausias, bent leido kelti klausimus. Kiti jokio kritinio mąstymo nepripažino, piršo tik savo pačių požiūrį. Dėstytojai vyrai niekaip negalėjo suprasti, kad man patinka viskas, kas blizga, kas spalvota, kad egzistencializmo, dramatizmo, juodos spalvos man užtenka realybėje, o konfliktas ir socialinė kritika – ne mano sritis. Paprasčiau tariant, jie net nepastebėjo, kad mano prigimtis kitokia – moteriška.

Gynyba. A. Jasiukevičiūtės kūrinys
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Užuot gavusi elementarius vaizdo konstravimo, spalvotyros, perspektyvos, anatomijos ir kitus pagrindus, baigiau mokslus, kurie aplipę dumblu su neaiškių sampratų, miglotų prasmių „moliuskais“. Nuo viso to jau gerus 20 metų bandau išsivaduoti. „Laukinių ekspresionistų“ strategija man tapo lyg virusas, nuodijantis kraują. Kai klausdavau, kodėl mums nedėstoma elementari „gramatika“, paaiškėdavo, kad „alfa ir omega“ dėstytojai laiko savo pačių tapybos sampratą.

Supratusi, kad ir tapybos magistrantūroje man teks iš naujo derinti tris spalvas, apsisprendžiau (patarta Stanislovo Kuzmos ir Gedimino Karaliaus) stoti į skulptūrą. Toje katedroje nepatyriau niekinimo, žeminimo, psichologinio teroro, atvirkščiai – sulaukiau pagarbos, matyt, už drąsą. Kadangi nebuvau mokiusis skulptūros, man leista mąstyti savaip, įsiklausant į savo prigimtį. Dėstytojai leido rimtai studijuoti, per vienus metus „išėjau“ visą modernistinės skulptūros kursą.

Ar todėl esate įstrigusi tarp tapybos ir skulptūros?

Man nesvarbu, kokia sritis, jos visos artimos tarsi kalbos poliglotui. Moki žodį, žinai kelią. Savo kūrybai taikau daug kalbų, nes esu pasakotoja. Tapyba, prie kurios palengva grįžtu, leidžia atgaivinti impulsyvų poetinį „kalbėjimą“. Skulptūra reikalauja ištvermės, puikiai mane „įžemina“ laike ir erdvėje, padeda neprarasti ryšio su materija. Tačiau ji – labai brangi meno rūšis, jau norėčiau keisti medžiagas, dydžius. Kartais tiesiog sėdu prie pianino ir improvizuoju, nes muzika malšina ilgesį tų „plačiųjų horizontų“, kurie svarbūs kiekvienam kūrėjui.

Nesu ir nenorėčiau būti labai produktyvi. Parodinis aktyvizmas kartais reikalingas, tačiau man jis trukdo. Negaliu nusileisti iki rutinos, turiu išlaikyti tam tikrą koncentraciją. Dirbu labai ilgai, kartais „procesas“ užtrunka net 10 metų, svarbiausia, kad kūrinys įstengtų nustebinti. Man visada rūpėjo sakralinė, dvasinė meno pusė, socialinė jo funkcija.

Po studijų tapybą atidėjau ilgam, pradėjau dirbti su bronza, akmenimis. Gilinausi į liejimo technologijas. Žinoma, svarbiausia idėjos, o jos ateina iš vidaus. Tada bandau jas materializuoti, lipdau, formuoju, važiuoju į liejyklas, dalyvauju liejimuose, apdirbu metalą, daug ką perdarau, tobulinu, keičiu. Vis sugrįžtu prie „Pasaulių“ temos, kuriu relikvijorius, dedikacijas man svarbioms asmenybėms. Domiuosi įvairiomis metalo apdirbimo, auksakalystės, liejimo technikomis, inžineriniais konstravimo būdais. Daugiausia gilinuosi į archajines technikas, kurioms nereikia aukštųjų technologijų. Stengiuosi neperžengti ribos, kai techninis meistriškumas nustelbia kūrinio idėją.

Planuoju didelį vientisą ciklą, skirtą Lietuvos kraštovaizdžiams, bandysiu atskleisti regionų kodus, noriu suprasti, kas yra čia ir dabar po mūsų kojomis. Vis iškyla protėvių genčių piligrimystės tema, vaidenasi ir valdžios regalijų, ritualinių objektų ciklai.

Kas labiausiai įkvepia kūrybai?

Ypač mėgstu dairytis po muziejus – jie yra mano bažnyčios. Įkvepia senosios civilizacijos nuo prieškolumbinės Amerikos iki Tolimųjų Rytų, Okeanijos. Būtent senovėje randu tikrą autentišką gyvenimą, teisingą vertybinį santykį su pasauliu. Mene vis ieškau to autentiškumo, tikrumo, atitikmens savo prigimčiai ir pasaulėvokai. Su dabarties menu mano santykis nėra toks draugiškas. Tyrinėju jį labiau protu nei dvasia, iš profesinio intereso, bet ne dėl natūralaus poreikio.

Ar turite kūrybos devizą?

Man kūryba yra energetika. Branduolinė energija, kurią kaip malonę gavome iš aukštybių. Ji labai pavojinga, ypač tada, kai paverčiama nuoga saviraiška. Kad ir kaip didaktiškai skambėtų, kurdama neleidžiu sau išlieti susikaupusio pykčio ar pasiutimo (tam turiu kitokios veiklos), stengiuosi nepavirsti „drakonu“. Žinoma, visa kūryba neišvengiamai reaguoja į pakilimus ir kryčius, lūžius. Daug „tamsiausių“ darbų esu rituališkai sudeginusi, nenorėjau kam nors perduoti tos tamsos.

Ar jums svarbus tikėjimas? Jei taip, tai kuo tikite?

Ko gero, esu iš žiniuonių giminės – meldžiuosi gamtai. Tačiau visi tikėjimai man artimi, nes tai vieno medžio šakos. Daug metų praktikuoju budistinę meditaciją, tiesa, budizmas – ne religija, o dvasinis mokymas, siūlantis labai gerą saviugdos praktiką. Būtent meditacija nuskaidrino protą, suvaldė prigimtį, leido pajusti vidinę laisvę. Taigi man nieko netrūksta, kūrybos vandenys teka laisvai.

Jeigu reikėtų pasirinkti vieną savo kūrinį, kuris iš jų geriausiai pristatytų jūsų kūrybą?

Visais atžvilgiais pats sudėtingiausias yra „Relikvijorius gydytojai Bangai Kulikauskaitei“. Tai kūrinys, skirtas pašlovinti moters gyvenimui. Akušerė-ginekologė rūpinosi natūraliu gimdymu, į pasaulį yra išlydėjusi gausų būrį vaikučių, padėjusi daugybei išsigandusių moterų. Žinau iš mamos, kaip sunkiai gimiau, gal todėl pati paniškai bijojau gimdyti. O mano draugės važiuodavo pas Bangą ir sėkmingai pereidavo per visus to virsmo vartus. Aš tik stebėjau iš tolo, Bangos nepažinojau, ji susirgo ir iškeliavo, bet jos žodžiai kaip aidas vis mane pasiekia. Prisiminusi močiutę, pagimdžiusią 7 vaikus, mamą ir visas savo genties moteris, nusprendžiau sukurti relikvijorių, kuriame būtų saugoma motinystės paslaptis, kuri man taip ir liko nepažini. Obuolio formos, 6 skiltelių, atsidarantis relikvijorius su raktu ir ažūriniais reljefais, pasakojančiais įvairias sakmes apie moters gyvenimą, man tapo tikru iššūkiu. Dirbau 5 metus su pertraukomis. Sudėtingas, polifoninis, su keliais prasmių sluoksniais, su kai kuriomis klaidomis, beveik atitinkančiomis ir mano gyvenimą... Galima sakyti, toks tiesioginis Bangai skirtas gyvaraštis, sukeliantis dar daugiau bangų.

Relikvijorius. A. Jasiukevičiūtės kūrinys
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Jei imtume praeities–dabarties–ateities grandinę, kuri dalis jums būtų svarbiausia?

Mano laiko samprata visai kitokia. Dabartis neatsiejama net nuo labai tolimos praeities, o kiekvienas šiandieninis pasirinkimas lems net ir tolimą ateitį. Rytuose tai vadinama karmos dėsniu. „Įsilieju“ kaip lašelis į vandenyną ir visus laiko sluoksnius išgyvenu tarsi vienu metu. Man laikas cikliškas, erdvinis, tikrai ne linijinis. Todėl nelabai tikiu pradžia ir pabaiga, o iš dviejų spalvų – gėrio ir blogio – jau seniai esu išaugusi. Man viskas tęsiasi vienu metu ir į visas puses.

Dėkoju už pokalbį.