„Depas“ buvo satelitinis Vilniaus galerijų savaitgalio renginys, kurį XIX amžiaus vidurio lokomotyvų depo dirbtuvėse (Geležinkelio g. 15, Lentvaris) kasmet organizuodavo kuratorė Milda Dainovskytė. Pirmaisiais ir antraisiais metais čia vyko grupinės parodos, pernai – menininkės Linos Lapelytės performansas „Taip. Tikrai!“. Įdomu, kad visi depe įvykę renginiai siejasi su Lentvariu, tyrinėja vietinio konteksto istorijas.
Šiemet „Depą 4.0“ kuratorė organizuoja kaip atskirą ir nepriklausomą renginį, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Lentvario miesto gyventojai nedažnai lepinami meno įvykiais. Tiek su Laurynu Skeisgiela, su kuriuo čia esame įkūrę meno ir susitikimų erdvę „Lokomotif“, tiek savarankiškai organizuojamais renginiais siekiame šią klaidą ištaisyti. Garvežių remonto dirbtuvės – puiki vieta performatyvaus meno apraiškoms įvykti, džiaugiuosi, kad „Depas“ tapo rudens sezono pradžios tradicija, sutraukia vietinę bendruomenę bei svečius“, – sako M. Dainovskytė, kiekvienais metais šalia Vilniaus esančiame miestelyje organizuojanti po keletą renginių, pastarasis – paroda „Warowland“.
Performanse „Mažasis Ėriukas. Ieškau, seku, tykau“ menininkas A. Lūčiūnas nagrinėja taiklumo percepciją ir jungia muziką, dizainą ir performansą.
Vieno pokalbio metu meninininkui pažįstama lankininkė Ringa Baltrušaitė paminėjo, kad iš lanko šaudo jau 34 metus, tai tapo viena jo atspirčių sukurti šį performansą.
„Jos tikslas visada buvo tikslumas, pergalė ar kažkoks triumfas. Pačioje karjeros pradžioje mėgstamiausias jos lankas buvo olimpinis lankas, tačiau prieš 10 metų dėl patirtos traumos sportininkė nebegalėjo juo šaudyti; tuomet ji sužinojo apie tradicinį japonų šaudymo iš lanko stilių, vadinamą kyudo. Šioje šaudymo iš lanko rūšyje tiek šaudymo technika, tiek naudojamas inventorius, tiek galutinis tikslas yra visai kitokie, ir Ringai tai pasiteisino. Ji man papasakojo, kad kyudo sportininkai nesiekia tikslumo ar preciziškumo – svarbu pagarba, dėmesys, nuotaika ir pats šūvio atlikimo procesas. Mane giliai nustebino tai, kad galima pusę gyvenimo judėti siekiant vienos krypties, ir vis tiek kelyje atrasti tame judėjime kažką potencialaus bei vertingo“, – pasakoja A. Lučiūnas.
Performansą „Mažasis ėriukas. Ieškau, seku, tykau“ rengia gausi komanda: Ieva Kabašinskaitė, Marija Olšauskaitė ir Rapolas Piesliak, vokalistės Viktorija Vyšniauskaitė-Cheri ir Dovilė Stalioraitytė, lankininkės Agnė Kuznecova, Akvilė Daubaraitė ir Dalia Čiupailienė, gimnastė Ana Koniuchovaitė, kompozitorius Miša Skalskis, garso inžinierius Antanas Dombrovskij. Šviesų architektūra rūpinasi Martynas Kazimierėnas, kostiumais – Julija Steponaitytė ir Marija Olšauskaitė.
Antanas Lučiūnas (g. 1997) – jaunosios kartos menininkas, neseniai Vilniaus dailės akademijoje baigęs skulptūros studijas. Kūryboje domisi populiariosios, kasdieniškos ir vietinės (tenykštės) kalbos apraiškomis, sutinkamomis viešojoje erdvėje ar „ne-vietose“ (angl. non-places), taip pat paradoksaliu tarp šių apraiškų užsimezgančiu intymumu. 2017-siais jis gavo „JCDecaux“ premiją, yra dalyvavęs „Rupert“ alternatyvios edukacijos programoje.
