Tik Michaelas lygiai 25-eriais metais už savo žmoną vyresnis. Astrologai paprastai tokius sutapimus vadina ne vien grynu atsitiktinumu, bet dėsningu sinchroniškumu.

Kaip ten bebūtų, dviejų ambicingų kino žvaigždžių sąjunga ligi šiol stipri. Pora susilaukė dviejų vaikų. Sūnus Dylanas Maiklas gimė dar prieš vestuves, o dukra Keris (keltų kalba tai reiškia „Meilė“) – 2003-ųjų balandį. Kurį laiką aktorė kalbėjo, kad norėtų dar ir trečio vaiko. Vaikai jai visai ne kliūtis karjerai. Populiariame miuzikle „Čikaga“ (2002 m.) ji filmavosi jau būdama nėščia ir nepaisant savo padėties, energingai šoko sudėtingiausius choreografines kompozicijas. O atsiimti pelnytai uždirbto Oskaro už Velmos vaidmenį atvyko su ištisa „Greitosios pagalbos“ komanda, nes gimdymo sąrėmiai galėjo prasidėti bet kurią akimirką.

Labiausiai, žinoma, žvaigždžių porą kamuoja įkyrūs reporteriai ir smalsūs gerbėjai. Ispanijoje, kur šeima savo namuose praleidžia nemažai laiko, organizuotas net specialus turas autobusais iki šio objekto.

Michael Douglas, Catherine Zeta Jones

„Jei būtų įmanoma, sensacijų medžiotojai įrengtų vaizdo stebėjimo kameras mūsų miegamajame, –neslepia savo apmaudo laiminga mama ir sėkminga Holivudo aktorė. – Taip norėtųsi grįžti į anuos laikus, kai kino žvaigždės buvo nepasiekiamos ir paslaptingos“.

Šokoladu kvepianti vaikystė

Catherine Zeta-Jones gimė nedideliame Didžiosios Britanijos žvejų kaimelyje netoli nuo Svansio miesto Velse. Jos tėvas buvo konditerijos fabriko savininkas, todėl visada skleidė malonius saldumynų kvapus. Dvigubą vardą mergaitė gavo savo abiejų močiučių garbei. Viena jų savo metu buvo pavadinta taip, kaip vadinosi laivas, kuriuo plaukiojo jos senelis jūrų vilkas (krovininis laivas „The Zeta“ buvo tikras varį eksportuojančio Svansio laivyno pasididžiavimas).

Nesulaukusi nė penkerių metukų Catherine atsidūrė per plauką nuo mirties. Moristono ligoninės chirurgai meistriškai atliko tracheotomijos operaciją ir išgelbėjo jai gyvybę. Šios operacijos randą aktorė ir dabar saugoja kaip priminimą apie tai, koks trapus yra žmogaus žemiškasis gyvenimas.

Catherine anksti pamėgo pasireikšti. Būdama ketverių metukų ji jau dainavo ir šoko, dalyvavo prie vietinės katalikų bažnytėlės veikiančios mėgėjiškos vaidintojų trupės veikloje, o sulaukusi vienuolikos būdavo kviečiama vaidinti nedideles roles teatre. Taip jos aktoriniame sąraše atsirado pirmieji tradicinio muzikinio repertuaro kūrinių pavadinimai „Enė“, „Bagsis Melounas“ ir „Žaidimas su pižamomis“.

Kai mergaitei buvo keturiolika, į miestelį atvažiavo garsus TV šou, kurio organizatoriai stengėsi įtraukti į savo programas paauglius. Catherine sutiko dalyvauti bandymuose, buvo patvirtinta ir taip sužavėjo prodiuserius, kad jie pasiūlė atvažiuoti į Londoną. Taip būdama penkiolikos metų mergina išvyko į sostinę ieškoti savo laimės.

Londono teatro scenoje debiutavo miuzikle „42-oji gatvė“. Tai garsaus Brodvėjaus muzikinio vaidinimo istorija apie tai, kaip premjeros išvakarėse prabangaus šou prima susižeidžia koją ir ją sėkmingai pakeičia gabi, bet anksčiau neįvertinta choristė. Būtent šią merginą, išgelbėjusią garsų teatrinį projektą bei tapusią scenos žvaigžde ir suvaidino Catherine. Apie sėkmingesnį debiutą nebuvo galima nė svajoti.

Kine ji debiutavo prancūzų režisieriaus Philippe‘o de Broca pasakoje „1001 naktis“ (1990 m.), kurioje suvaidino nežemiško grožio princesę Šecherezadą.

Bet po tokio ryškaus vaidmens sekė tik epizodai „Jaunojo Indianos Džounso nuotykiuose“ (1993 m.) ir Amerikos kontinento atradimo 600-osioms metinėms skirtame filme „Kolumbas: Atradimas“ (1992 m.). Pastarasis projektas buvo pripažintas nevykusiu ir į ekranus net neišleistas (buvo platinamas tik vaizdajuostėse ir rodomas per kabelinius TV kanalus), tačiau darbas šalia tokių garsenybių kaip Marlonas Brando ir Tomas Selleckas jaunai aktorei buvo tikra meistriškumo mokykla.

Nuo paparacių spruko į Holivudą

Pirmą kartą sunkią šlovės naštą Catherine pajuto, kai nusifilmavo TV seriale „Gegužės žiedai“. Šis visų pamėgtas eterio hitas iškėlė jauną gražuolę į pramogų pasaulio viršūnes, jos vardas mirgėjo bulvarinės spaudos puslapiuose, o pačią žvaigždę kiekviename žingsnyje tykojo paparaciai.

Catherine taip pavargo nuo viso šio šurmulio, kad nusprendė pasislėpti nuo jo... Holivude.

Bet Amerikoje ji greita suprato, kad čia jos tikrai niekas nežino, ir viską teks pradėti nuo nulio. Startu į didelį kiną tapo televizijos filmai. Ypač svarbūs amerikietiškai karjerai buvo pagrindiniai vaidmenys istorinės tematikos serialuose. Istoriniame epe „Katerina Didžioji“ (1995 m.) ji suvaidino valdingu charakteriu ir palaidu gyvenimu išgarsėjusią Rusijos carienę, o TV seriale „Titanikas“ (1996 m.) – vieną 1912 metais įvykusios tragedijos dalyvę.

Būtent „Titanike“ ją pastebėjo Stevenas Spielbergas ir pakvietė vaidinti nuotykių filme „Zoro kaukė“ (1998 m.) šalia Anthony Hopkinso ir Antonijaus Banderaso. Tai reiškė, kad nuo šiol Catherine Zeta-Jones yra pirmojo ryškumo žvaigždė. Tolimesni filmai vis labiau stiprino šį aktorės statusą.

Stulbinantis iškilimas į karjeros viršūnes tampriai susijęs su naujos žvaigždės asmeninio gyvenimo permainomis. Jau po „Zoro kaukės“ premjeros spaudoje pasirodė pirmosios žinutės apie Catherinos ir aktoriaus Michaelo Douglaso draugystę. Porelė nesislapstė nuo fotografų ir neslėpė simpatijos vienas kitam. Nors Maiklas buvo vedęs, naujojo tūkstantmečio išvakarėse 1999-ųjų gruodžio trisdešimt pirmąją jis pasipiršo, ir jiedu susižadėjo. Vestuvės įvyko kitų metų lapkritį, vos tik Michaelas ir jo žmona Diandra sutvarkė skyrybų formalumus.

Išgarsino „San Francisko gatvės“

O Michaelas Douglas – taip pat laimės kūdikis. Jo tėvas – garsus Holivudo aktorius – išgarsėjo vaidindamas kaubojus, kariškius ir kitas stiprias asmenybes (bene garsiausias jo filmas „Spartakas“). Tėvams išsiskyrus Michaelas gyveno su motina, taip pat aktore Diana Douglas, mokėsi karo mokykloje, bet svajojo taip pat tapti aktoriumi, todėl atsisakė studijuoti Jeilio universitete.

Studentaudamas Niujorko aktorinio meno mokykloje „The American Place Theatre“ susidraugavo su Danny DeVito, su kurio vėliau ne kartą vaidino nuotykių filmuose ir komedijose.

Išgarsėjo ketverius metus (1972-1976) vaidindamas policijos inspektorių Stivą Kelerį kriminaliniame TV seriale „San Francisko gatvės“.

Kaip tik tada Michaelas įkalbėjo tėvą perleisti jam Keno Kesey romano „Skrydis virš gegutės lizdo“ ekranizavimo teises (Kirkas vaidino Makmerfį teatre ir planavo pats pagal šią knygą sukurti filmą).

Taip Michaelas tapo legendinio filmo prodiuseriu, pasisamdė režisierių Milošą Formąną ir patikėjo pagrindinį vaidmenį Jackui Nicholsonui. Rezultatą žinome visi: „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975 m.) pelnė penkis Oskarus ir kultinio filmo reputaciją, o pačiam prodiuseriui atnešė pirmąjį Oskarą (geriausio metų filmo kategorijoje).

1980 m. slidinėdamas kalnuose Michaelas stipriai susižeidė ir buvo priverstas trims metams dingti iš žiūrovų akiračio. Bet stipri valia ir ryžtas nugalėjo: įkvėptas filmų apie Indianos Džounso nuotykius sėkmės aktorius užsibrėžė ambicingą tikslą ir jo pasiekė – suvaidino žavų avantiūristą Džeką Koltoną nepaprastai populiariose nuotykių komedijose „Romanas su brangakmeniu“ (1984 m.), „Nilo perlas“ (1985 m.), kuriose jo partneriais buvo Kathleen Turner ir Danny DeVito.

Oskaras už „ryklio“ vaidmenį

Aktorinį Oskarą Michaelas uždirbo bravūriškai suvaidinęs režisieriaus Oliverio Stone‘o filme „Volstrytas“ (1987 m.). Aktorius kaip inkstas taukuose vartosi su akivaizdžiu pasimėgavimu vaidindamas „kiečiausią“ biržos karalių Gordoną Geką, kurį visi gerbia, nors už akių pravardžiuoja „rykliu“, nes jis veikia gangsterių metodais ir nepripažįsta jokių skrupulų. Jis ne tik amoralus verslininkas, bet ir vaidina savotišką filosofą, šlovinantį žmonių godumą, kuris verčia pasaulį suktis greičiau.

2010-aisiais režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas grįžo prie šio siužeto ir sukūrė tęsinį „Volstrytas: pinigai nesnaudžia“, kuriame už sukčiavimą nubaustas Volstryto „ryklys“ Gordonas Gekas, išėjęs iš kalėjimo, pakliūva į neatpažįstamai pasikeitusią aplinką.

Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Michaelo filmografijoje atsirado du jo „kieto vaikino“ amplua nebūdingi filmai. Jis du karus suvaidino moterų seksualinio smurto auką. Pirmasis filmas buvo sensacingasis režisieriaus Paulo Verhoeveno „Esminis instinktas“ (1992 m.), kuriame triumfavo Sharon Stone suvaidinta mirtinai pavojinga psichopatė Ketrin Tramel – amorali ir biseksuali inteligentė, kriminalinių romanų autorė, visiškai laisva nuo bet kokių moralinių prietarų, lengvai manipuliuojanti savo meilužiais ir žudanti juos orgazmo akimirką peiliu, skirtu ledams trupinti.

Svarbiausia jos auka ir tampa Michaelo suvaidintas detektyvas Nikas Kuranas, San Franciske tiriantis itin žiaurios žmogžudystės bylą.

Kitą moteriško seksualinio priekabiavimo auką Michaelas suvaidino dramoje „Demaskavimas“ (1994 m.).

Amerikoje nuo kaltinimų seksualiniu priekabiavimu neapsaugotas net prezidentas. Žinoma, dažniausiai skaistybę saugantis įstatymas yra nukreiptas prieš vyrus, o tai jau akivaizdus „stipriosios lyties“ diskriminavimo faktas. Režisierius Barry Levinsonas pabandė bent kiek ištaisyti padėtį ir pažvelgti į šią keblią problemą kiek neįprastu žvilgsniu. Vienos kompiuterių firmos vadove tapusi ambicinga karjeristė Meredit Džonson (ją ryškiai suvaidino Demi Moore), kuri iš karto ima piktnaudžiauti savo valdžia ir seksualiai persekioti savo pavaldinį Tomą Sandersą.

Kaip manote, ar pavyko vyrukui teisme apginti savo garbę, skaistybę ir orumą?