Spektaklio kūrėjų rankose – tėvų kartos istorijos

Ieva Stundžytė pasakoja, jog „Juoda-balta“ galima suprasti kaip tarpinį spektaklį tarp teatro pirmojo bendro darbo „Atviras ratas“ (rež. Aidas Giniotis, 2004 m.) ir po jo sekusių biografinių improvizacijų „Lietaus žemė“ (rež. Aidas Giniotis, 2011 m.). Anot jos, visi šie spektakliai žymi tam tikrus teatro gyvavimo etapus, o tuo pat metu visi išlaiko „Atviro rato“ pirminę idėją, unikalią tradiciją ir metodą, kurio pagrindas – apie kitus kalbėti per save.

„Atviras ratas“ buvo apie mus, „Lietaus žemė“ – apie mūsų senelius, o „Juoda-balta“ užpildo istorijos plyšį apie mūsų tėvų kartą. Mano manymu, visi šie trys darbai yra veikiau ne spektakliai, o liudijimai. Jų tikslas – kad tam tikri dalykai nebūtų pamiršti, kad būtų išsaugota atmintis. Man atrodo, atmintis yra fundamentali žmogiškumo sąlyga – kažkada esu sau pasakiusi, jog turbūt esu tai, ką atsimenu, o ne tai, ką aš veikiu ir mąstau dabar. Teatro misija taipogi yra išsaugoti atmintį, kad istorija būtų gyva per žmones“, – svarsto kūrėja.

Autobiografinėmis istorijomis paremtą „Atvirą ratą“ tuomet profesiniu keliu tik pradėję žengti aktoriai vaidino ilgą laiką ir galiausiai priėjo ribą, kuomet spektaklį teko išleisti užtarnauto poilsio. Būtent tada režisieriui Aidui Giniočiui gimė nauja mintis, virtusi bene žinomiausiu teatro spektakliu.

„A. Giniotis atnešė idėją kalbėti apie tarpukariu gimusius žmones, kurie patyrė Antrąjį pasaulinį karą ir gyveno pokario metais. Pirmiausia jis uždavė klausimą: jeigu dabar įvyktų karas, ką jūs rinktumėtės, į kurią pusę eitumėt? Tai – labai sudėtingas klausimas, į kurį atsakymas pradeda ryškėti tik galvojant apie tai, kas aš esu, kaip buvau auklėta, kokios yra mano šaknys. Taip jau susiklostė, kad visi mes, aktoriai, pradėjome tų atsakymų ieškoti labai skirtingais būdais“, – pasakoja I. Stundžytė.

Scenoje atgimsta šeimos istorijos

Anot teatro kūrėjos, iš pirmo žvilgsnio jai ši užduotis turėjo būti lengviausia: Ieva – tremtinių anūkė. Ji prisimena, jog augant dar okupuotoje Lietuvoje jos šeimoje buvo drąsiai kalbama apie laisvę, apie tai, jog lietuviai turėjo savo valstybę, himną, vėliavą, o miško broliai buvo ne banditai, bet žmonės, priešinęsi okupacijai. Istorijos, su kuriomis I. Stundžytė užaugo, jai tapo itin šventu dalyku, suteikusiu ir didelę atsakomybę bei emocinį krūvį.

„Tiek mano močiutė, tiek diedukas – buvę politiniai kaliniai, – neslėpė to nuo savo vaikų. Priešingai, jie labai išdidžiai ir oriai gyveno, nors po tremties sugrįžus į Lietuvą jiems teko labai rimti iššūkiai. Man tarsi buvo lengviausia pasirinkti močiutės liniją, bet pradėjusi dirbti su spektakliu susidūriau su sudėtingais dalykais, nes ši istorija yra labai arti, o močiutė – mano vienintelis gyvenimo autoritetas“, – sako aktorė ir režisierė.

Praėjus beveik dešimtmečiui nuo „Lietaus žemės“ atsiradimo režisierius Aidas Giniotis „Atviro rato“ kūrybinei komandai ir vėl pasiūlė sugrįžti prie biografinių improvizacijų žanro, šįkart prabylant apie Sąjūdžio ir Nepriklausomybės laikotarpį. I. Stundžytė teigia, jog tai pasirodė kaip logiška tąsa, o tuo pat metu – ir drąsus žingsnis: „Daug lengviau kalbėti apie įvykius, nuo kurių skiria didelis laiko atstumas. Tuo tarpu prabilti apie Nepriklausomybės atgavimą reikia daugiau drąsos – dauguma šių įvykių liudininkų gyvi ir šiandien, o visi tą laikotarpį patyrė bei prisimena labai skirtingai. Dėl to tėvų linijos pasirinkimas mums irgi yra sudėtingas, atviras ir nemažai kainuoja“.

Per kūrybą – naujas žvilgsnis į savo šaknis

Spektaklyje „Juoda-balta“ I. Stundžytė darsyk remiasi autentiška šeimos istorija – savo personažo liniją ji konstruoja remdamasi mamos gyvenimu. Anot jos, kuriant vaidmenis abiejuose spektakliuose daug ryškiau atsiskleidė, kaip tam tikras vertybinis pagrindas dėsningai persiduoda iš kartos į kartą.

„Mano mama nebuvo nei spaliukė, nei pionierė, niekada nedalyvavo jokiose komunistinėse organizacijose, todėl jai ir visai mūsų šeimai tiek Sąjūdis, tiek Nepriklausomybė buvo labai svarbus įvykis, po kurio pagaliau įvyko tam tikra reabilitacija, atsirado galimybė atgauti savo šeimos garbę“, – pasakoja I. Stundžytė. Iš šeimos atsineštas požiūris į viešojoje erdvėje gausiai eskaluojamus reiškinius teatro kūrėjai leidžia skeptiškai vertinti piktnaudžiavimą kai kuriomis sąvokomis, pavyzdžiui, patriotizmu ir nacionalizmu.

Menininkė sako buvusi auklėjama visai kitaip – vaikystėje iš močiutės lūpų ji niekada negirdėjo jokių nacionalistinių pasisakymų apie rusus ar kitas tautas. „Kaip keiksmažodį girdėjau tik žodį „komunistai“, tačiau jos nuoskauda niekada nebuvo tautiniu pagrindu. Labai įdomu pasiklausyti tremtinių, pergyvenusių visą siaubą, o tuomet jų žodžius palyginti su dabar skambančia kai kurių politinių veikėjų retorika... Tai – visiškai nešvarios spekuliacijos, diskredituojančios patriotizmo sąvoką. Nebuvau auginama smerkti kitokį gyvenimo būdą, vertybes ar tikėjimą“, – įsitikinusi I. Stundžytė, kuri teigia drąsiai galinti pavadinti save absoliučia patriote.

Suprasti politines aplinkybes – būtinybė kiekvienam menininkui

Premjera „Juoda-balta“ neišvengia (ir nė kiek nesistengia išvengti) stipraus politinio atspalvio. Pasak I. Stundžytės, kalbėdami apie sovietmetį natūraliai kalbame ir apie politines realijas okupuotoje valstybėje, valdžios invaziją į visas individo gyvenimo sritis. Menininkė nesutinka su Lietuvoje vyraujančiu požiūriu, jog meną ir politiką reikia atskirti: anot jos, kūrėjas turi gaudytis socialiniuose ir politiniuose klausimuose ir perprasti aktualijas, antraip – tik laiko klausimas, kada jo menas gali būti pasitelktas kažkieno interesams.

„Labai nedaug menininkų sau leidžia pasisakyti tokiais klausimais – galbūt jų nuomonę galima pastebėti komentaruose socialiniuose tinkluose, bet oficialiai daugelis stengiasi išlikti neutralūs. Tuo tarpu „Atviras ratas“ visada turėjo drąsą, susidedančią iš mūsų asmenybių – pasisakė tiek Sakartvelo, tiek Ukrainos teritorijų okupacijos klausimais. Visi esame gana skirtingų pažiūrų, tačiau tam, kad suprastume esminius dalykus, turime stebėti, kas vyksta apink, galų gale – suprasti, kokios politinės jėgos gali bandyti manipuliuoti vienu ar kitu spektakliu, pritempti, kad kažkuris teatras gali atstovauti tam tikrai ideologijai“, – svarsto kūrėja.

Dešimtis užsienio šalių su „Atviru ratu“ apkeliavusi I. Stundžytė kritiškai vertina ir lietuvių gastroles tokiose valstybėse, kaip Rusija ar Kinija. Teatro kūrėja laikosi tvirtos pozicijos: „Labai vertinu Rusijos kūrėjų kultūrinį palikimą, bet negaliu nematyti, kad tai – teroristinė valstybė, kuri prieš tuos pačius menininkus, savo tautiečius naudoja represines priemones. Lygiai taip pat negaliu nematyti, kokia yra Kinija. Jei man reikėtų rinktis, nenorėčiau vaidinti tokioje valstybėje, kuri pamina bet kokius demokratijos principus ir žmogaus teises“.

Spektaklyje – ir netiesioginiai Baltarusijos įvykių atgarsiai

Nors „Juoda-balta“ režisieriui A. Giniočiui spektaklio idėja kilo prieš dvejus metus, kūrybinis procesas sutapo su šių metų rugpjūčio mėnesį prasidėjusiais įvykiais Baltarusijoje. Rugsėjo pradžioje vykusių kūrybinių dirbtuvių Ilzenbergo dvare metu „Atviro rato“ komanda nuo ryto iki vakaro buvo panirusi į intensyvias repeticijas, o vėlyvais vakarais prieš miegą I. Stundžytė ieškodavo informacijos apie situaciją kaimyninėje šalyje.

„Baltarusijos kontekstas davė labai stiprų krūvį „Juoda-balta“ kūrimui – visos temos persipynė ir ėjo kartu. Tokiomis aplinkybėmis atsiranda dar didesnis noras ir prasmė rodyti tokį spektaklį“, – mintimis dalinasi menininkė. Pasak jos, tragiški įvykiai Baltarusijoje verčia iš naujo permąstyti ir tai, kas Lietuvoje įvyko prieš tris dešimtmečius: „Kartais atrodo, kad jau užmiršome, kokią kainą už tai teko sumokėti, kad buvo žmonės, kurie labai stipriai rizikavo, galų gale – ir paguldė galvas. Tiek Baltijos kelyje, tiek Sausio 13-ąją į gatves išėjo labai įvairūs žmonės, turėję labai skirtingas pažiūras. Turime tai atsiminti, prieš manipuliuodami sąvokomis ar bandydami kitiems primesti esą teisingas, neginčijamas vertybes“.

I. Stundžytė pabrėžia, jog meno indėlis į visuomenės pokyčius dažnai nepelnytai nuvertinamas pačių kūrėjų. „Man atrodo, kad menininkai dažnai galvoja, jog nieko negali padaryti, tik vaidinti ir statyti spektaklius. Iš tikrųjų jie gali padaryti labai daug. Vien apžvelgus teatro istoriją akivaizdu, kad nors menininkai darydavo tai, ko reikalavo okupacinė valdžia, čia pat jie kurdavo neįtikėtinai stiprius spektaklius su užslėptomis prasmėmis ir žiniomis. Tokie spektakliai tuo metu labai palaikė dvasią – menas gali nenusakomai daug“, – teigia aktorė ir režisierė.