Taip atrodo savimi pasitikintis žmogus, puikiai žinantis, ką ir kaip gyvenime daro. Didelės pagarbos jis nusipelnė ne tik dėl kaskart vis labiau tobulėjančios profesinės meistrystės, bet ir dėl daug dešimtmečių mažai pakitusios ištikimybės vienai kinematografinei koncepcijai.
Dauguma režisieriaus Briano De Palmos filmų yra žiūrovų pamėgti psichologiniai trileriai, gerai įvertinti ir kino kritikų, ir tarptautinių kino festivalių žiūri narių. Va, tik Oskaro kol kas už režisūrą jis dar nė karto nėra gavęs. Bet juk ne apdovanojimuose yra svarbiausia esmė.
Ant „Naujojo Holivudo“ bangos
Brianas De Palma priskiriamas prie vadinamojo „Naujojo Holivudo“. Ryškiai startavęs septintojo dešimtmečio pabaigoje „Naujasis Holivudas“ ne tik plačiai atvėrė vartus jauniems gabiems debiutantams, ne tik atnešė į didįjį ekraną naujas temas ir anksčiau uždraustas socialines problemas, bet ir suteikė naują pagreitį retro kinui. Po Arthuro Penno kriminalinės dramos „Boni ir Klaidas“ (1967) Amerikoje paplito trečiojo dešimtmečio aprangos, aksesuarų, dizaino bei automobilių banga.
„Naujasis Holivudas“, kartais vadinamas „Amerikos naująja banga“ arba „Holivudo renesansu“, reiškia Amerikos kino istorijos judėjimą nuo septintojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pradžios, kai išpopuliarėjo nauja jaunų filmų kūrėjų karta Jungtinėse Valstijose. Jie darė įtaką sukurtų filmų tipams, jų gamybai ir rinkodarai.
„Naujasis Holivudas“ ženklino ne studijos, bet režisierių viršenybę, kuri pakeitė ilgai gyvavusį prodiuserių diktatą. Jauni režisieriai gavo teisę kurti nebrangius filmus, keliančius aktualias problemas ir juose leido atsiskleisti Holivudo kanonų neatitinkantiems jauniems aktoriams (visų pirma Dustinui Hoffmanui, Jackui Nicholsonui, Alui Pacino, Dianai Keaton ir kt., kurie akivaizdžiai neatitiko kelis dešimtmečius kruopščiai puoselėtų holivudinių grožio standartų).
Tada JAV ekranuose vienas po kito pasirodė ir pirmieji Briano de Palmos filmai – antimilitaristinė satyra „Sveikinimai“ (Greetings, 1968) ir dar 1963-aisiais su bendražygiais Wilfordu Leach‘u bei Cynthia Munroe pradėtas mėgėjiškas vaidybinis filmas „Vestuvės“ (The Wedding Party), sukurtas vos už 40 tūkst. dolerių. Filmą gaminusi studija bankrutavo, ir „Vestuvės“ JAV ekranuose pasirodė tik 1969 m. Abejuose filmuose suvaidinęs Robertas De Niro publikai dar buvo žinomas tik dėl jo vaidmenų teatre.
Stilius svarbesnis už turinį
Kritikai dažnai pabrėžia, kad režisieriui B. de Palmai stilius rūpi labiau už filmo turinį. Šį savybė buvo akivaizdi jau ankstyvajame filme „Stilinga žmogžudystė“ (Murder à la Mod, 1968). Filmas prasideda gražiais peizažais ir jaunos blondinės fotografijų serija. Netrukus paaiškėja, kad tai gabaus fotografo darbai, kuriais jaunas menininkas nori sukurti mylimosios „fotobiografiją“. Taip jaunuolis nori užsidirbti pinigų skyryboms su žmona apmokėti. Bet nerimą žadinantys operatoriaus rakursai signalizuoja, kad tuoj atsitiks kažkas negero.
Panašių scenų de Palmos filmuose apstu. Ir subjektyvios kameros judėjimas, ir greitas montažas, ir šokiruojančios atomazgos vėlesniuose filmuose bus dar labiau tobulinamos ir taps lengvai atpažįstamais režisieriaus filmų elementais.
Bet savo metu „Stilinga žmogžudystė“ nebuvo tinkamai įvertinta: filmas buvo trumpai parodytas viename Niujorko kino teatre ir ilgam iš žiūrovų akiračio pradingo. Tik 2006-aisiais jo kopija buvo atnaujinta. Anot kritiko Nathano Kamalo, „Stilinga žmogžudystė“ nepriklauso „didiesiems“ De Palmos filmams, bet jis parodo kelią, kuriuo režisierius nuėjo toliau“.
O einant toliau tuo keliu de Palmos filmuose atsiranda dar vienas pastovus motyvas – sapnai, haliucinacijos ir košmarai. Anot paties režisieriaus, „sapnų scenos suteikia įvairiausių stilizacijų galimybę. Dažnai filmuose reikia aiškinti, kas ką kam padarė ir kodėl. Bet jeigu tai nufilmuosi sapno forma, žiūrėti bus kur kas įdomiau. Be to, dar galima pažaisti ir žiūrovų abejonėmis, ar taip atsitiko iš tikrųjų, ar tik sapne?“
Šis metodas pradėjo puikiai veikti jau nuo filmo „Seserys“ (Sisters, 1972), kurio herojės – atskirtos Siamo dvynės. Viena – Danielė Breton – tapo modeliu, o kita – Dominika – žudike psichopate. Intriguojanti fabula užsimezga tuo metu, kai reporterė Greisė pro savo buto langą pamato, kaip kitoje gatvės pusėje esančiame name jauna mergina nužudo juodaodį vyriškį (akivaizdi citata iš Alfredo Hitchcocko „Lango į kiemą“).
Reporterė informuoja policiją, o pasirodžius pareigūnams pati dalyvauja apžiūrint nusikaltimo vietą. Tačiau įkalčiai paslėpti, ir Greisė imasi savarankiško tyrimo. Tačiau tyrimas veda į aklavietę, nes „jeigu nėra kūno, vadinasi, nebuvo ir žmogžudystės“. Galiausiai Greisė regi siaubingą sapną su šiurpiomis nusikaltimo detalėmis. Bet ar sapnu galima tikėti?
Asmenybės susidvejinimai ir paranojos
Asmenybės susidvejinimo motyvai De Palmos filmuose skamba dažnai. Sovietmečiu matytame trileryje „Apsėdimas“ (Obsession, 1976) į klastingas psichologines pinkles buvo pakliuvęs Naujojo Orleano verslininkas, po šešiolikos metų Italijoje susitikęs autoavarijoje žuvusios žmonos Sandros antrininkę.
Tai buvo pirmasis De Palmos filmas, susilaukęs komercinės sėkmės ir palankių recenzijų.
Įtakingasis Rogeris Ebertas rašė: „Briano De Palmos „Apsėdimas“ yra sodri melodrama, ir tai man labiausiai patinka... Aš mėgaujuosi tokiais filmais“.
Beveik visi recenzentai gyrė ir operatoriaus Vilmoso Zsigmondo darbą, ir Bernardo Herrmanno muziką. Beje, šis pastovus A. Hitchckoko kompozitorius mirė 1975 m. gruodį vos baigęs muzikines partitūras „Apsėdimui“ ir „Taksi vairuotojui“ (Taxi Driver, 197 6 m.). Mažai kas žino, kad ir „Taksi vairuotoją“ pradžioje ketino realizuoti De Palma. Net pats scenaristas Paulas Schraderis norėjo, kad būtent jis ekranizuotų jo scenarijų, bet De Palmai tada labiau patiko „Apsėdimas“. Kitiems prodiuseriams „Taksi vairuotojo“ paranojiška istorija nepasirodė tinkama medžiaga, todėl apsukęs nedidelį ratą scenarijus atsidūrė Martino Scorsese‘s ir Roberto De Niro rankose.
1976 m. ekranuose pasirodžiusi „Kerė“ (Carrie) buvo pati pirmoji ir viena geriausių „siaubų karaliaus“ Stepheno Kingo romano ekranizacija, kaip visada skirta logika nepaaiškinamiems parapsichologiniams reiškiniams. Šį kartą juos demonstruoja kompleksuota koledžo absolventė Kerė Vait (Sissy Spacek), kenčianti nuo motinos religinio fanatizmo ir nesibaigiančių bendramokslių patyčių. Pajutusi savyje galingą griaunančią jėgą užguitoji Kerė ją nukreipia prieš visus savo priešus. Taip iškilminga koledžo išleistuvių ceremonija, anot vieno prancūzų kritiko, virsta tikra „šėtono puota“.
„Subjektyvios kameros“ privalumai
Filmuose „Seserys“, „Apsėdimas“, ir „Kerė“ akivaizdi saspenso (nerimą stiprinantis atomazgos laukimas) meistro A. Hitchcocko įtaka. Dar stipresnė ji filme „Dressed to Kill“ (1980, būčiau linkęs versti šį pavadinimą kaip „Žudikės aprangos kodas“): čia režisieriaus mėgiamas vujerizmo (stebėjimo iš šalies) motyvas pasiekia radikalią forma, nes filmo įvykiai dažnai stebimi žudikės maniakės akimis (teoretikai tokį filmavimo būdą vadina „subjektyvia kamera“).
O štai „Sprogime“ (Blow Out, 1981) negalima nepastebėti dar vienos akivaizdžios filmo giminystės su kino klasika. Šį kartą tai Michelangelo Antonionio „Fotopadidinimas“ (Blow-Up, 1966). Jame Londono mados leidinių fotografas Tomas, kartą didindamas parke darytas nuotraukas jose pastebi ženklų, galinčių būti parke įvykdytos žmogžudystės įkalčiais.
Kažkas panašaus „Sprogime“ atsitinka Johno Travoltos suvaidintam garso operatoriui Džekui Teriui. Kartą naktį įrašinėdamas filmui reikalingus gamtos garsus vyrukas tampa dramatiško įvykio liudininku. Nuo tilto į upę nugarma automobilis su dviem keleiviais. Merginą Džekui pavyko išgelbėti, o jos bendrakeleivis, įtakingas politikas nuskendo. Vėliau daug kartų perklausydamas tą naktį darytus garso įrašus Džekas supranta, kad savo rankose turi ne nelaimingo atsitikimo, o iš anksto suplanuoto nusikaltimo įkalčius.
Gangsterių istorijos
Turbūt nesuklysime pasakę, kad žiūrovams bene labiausiai yra žinoma B. De Palmos kriminalinis filmas „Veidas su randu“ (Scarface, 1983 m.). Anot knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“, „šis filmas – tai De Palmos kūrybos kvintesencija, jo traktatas apie žmogaus gyvenimo ir valdžios trapumą“.
Be kita ko, būtent šiame filme vieną įspūdingiausių savo karjeroje vaidmenų atliko Alas Pacino. Jis suvaidino Tonį Montaną, kuris 1980 metais, kai buvo atidarytas Mariel Harbor uostas, kartu su tūkstančiais bėglių iš Kubos patraukė į svajonių šalį Ameriką. Saulėtame Majamyje jis sugebėjo įkurti galingą kriminalinę imperiją, bet turtas, jėga ir aistra pavertė jį pavojingu psichopatu.
Autoriai kruopščiai atkuria šio amoralaus tipo kriminalinės karjeros etapus nuo paprasto emigranto iš Kubos iki galingo narkotikų karaliaus Amerikoje. Komplikuotas psichopato paveikslas papildomas didybės manijos ir incesto temomis. O gangsterius dažnai vaidinęs Alas Pacino pakyla iki tikros tragedijos aukštumų, tobulai persikūnijęs į žmogų, tapusį absoliučios valdžios auka.
Amerikiečiai „Veidu su randu“ dar nuo tarpukario laikų įpratę vadinti vieną garsiausių JAV istorijoje gangsterį Alą Kaponę. Apie jį De Palma papasakojo filme „Neliečiamieji“ (The Untouchables, 1987). 1930 metais į Čikagą su slapta misija atvyksta Federalinio mokesčių biuro agentas Eliotas Nesas (jį suvaidino Kevinas Costneris). Jo užduotis – susekti slaptą „visuomenės priešo Nr. 1“ Alo Kaponės veiklą ir pasodinti gangsterių karalių į teisiamųjų suolą. Keturi „neliečiamieji“ atlieka šį žygdarbį, bet į kalėjimą Alas Kaponė (Robertas De Niro) patenka ne už tai, kad jo įsakymu buvo žudomi žmonės, o tik už vengimą mokėti mokesčius .
Įspūdingai papasakotas siužetas, daug netikėtų paralelinio montažo gabaliukų, nemažai kino klasikos citatų, jaudinanti Ennio Morricone‘s muzika – tai tik keli svarbiausi filmo privalumai. Oskaru buvo apdovanotas Seanas Connery, suvaidinęs vieną „neliečiamųjų“ komandos narį policininką Džimą Melouną.
O Alas Pacino dar vieną garsų kino gangsterį suvaidino De Palmos filme „Karlito kelias“ (Carlito's Way, 1993). Puertorikietis Karlitas Brigantė („brigantė“ reiškia banditas) buvo tiesiog pasmerktas gyventi už įstatymo ribų. Už narkotikų prekybą jis buvo nuteistas trisdešimčiai metų kalėti, tačiau po penkerių metų apsukraus advokato dėka vėl atsidūrė laisvėje. Pradžioje Karlitui tenka „atsidėkoti“ advokatui ir padaryti savo geradariui keletą paslaugų. Vėliau ramiai pasitraukti jau nebus jokios galimybės.
B. De Palma bandė jėgas ir kituose žanruose: sukūrė satyrinę komediją „Tuštybių liepsna“ (1990) su Tomu Hanksu ir Bruce'u Willisu, pradėjo niekaip nepasibaigiančią Tomo Cruise‘o „Neįmanomą misiją“ (1996), nuskrido į Raudonąją planetą (Misija: Marsas, 2000), pažaidė juodojo kriminalinio kino stilistika (Juodoji Orchidėja, 2006), mobiliu telefonu nufilmavo dramą apie karą Irake („Suredaguota“, 2007), bet kaskart vis sugrįžta prie to, kas jam sekasi geriausiai. Žr. „Gyvatės akis“ (1998), „Fatališką moterį“ (2002) ir kol kas naujausią jo filmą „Domino“ (2019).
