Skirtingų žmonių istorijas dramaturgė Ž. Zablackaitė rinko kartu su režisiere Loreta Vaskova pjesės skaitymui „Šimtas metų vaikystės“.
Vėliau šias iš paskutinių sovietmečio ir pirmųjų Nepriklausomybės metų atėjusias istorijas nusprendė sudėlioti į „Nostalgijos muziejų“.
Tarsi kelionė laiku į paribį
Visa projekto dramaturginė pusė, Ž. Zablackaitės teigimu, atsiskleidžia per kelionę laiku. Žadama, kad sekdami mobiliosios programėlės nuorodomis lankytojai aptiks dvylika su minėtu laikmečiu susijusių objektų.
Šeškinės mikrorajonas, anot Ž. Zablackaitės, pasirinktas neatsitiktinai – jis dar turįs išlikusio sovietiškumo. „Čia jo daugiau, nei galima rasti kitur. Pasistengiau suderinti pasakojamas istorijas ir matomą vaizdą, kurį matys atėję į pasivaikščiojimą“, – apie sumanymą pasakojo ji.
Pasivaikščiojimas vyks Šeškinės tako dalyje nuo Šeškinės poliklinikos iki Paribio gatvės. Paribio gatvės pavadinimas vaizdžiai atspindi persikeitimo laikotarpį – ar tai sutapimas? „Turime simbolinę ribą: ne tik gatvės pavadinimas, bet ir toje vietoje esantis susikirtimas – naujųjų laikų statybos su sovietine. Toks laimingas sutapimas, kad ta gatvė būtent ten.“
Dramaturgė prisipažino, kad Atgimimo laikotarpis jai pačiai yrai labai artimas. 1988-aisiais gimusi mergina prisipažino pirmuosius Nepriklausomybės metus prisimenanti per tai, ką patyrė pirmą kartą, kaip vaikas. „Mano tėvai, taip pat daug ką patyrė pirmą kartą – kartu su manimi. Tai buvo nežinios kupinas laikotarpis, daug kas nepažįstama“, – prisiminė pašnekovė.
Ž. Zablackaitės manymu, daugelis vyresnių žmonių junta nostalgiją tiems laikams, nes anuomet išgyveno savo jaunystę. „Žvelgia per rožinius akinius. Kai esi jaunas, viskas atrodo geriau, gražiau, nes pats esi kupinas idėjų ir minčių. Laikui bėgant, blogesni dalykai tiesiog išsitrina iš atminties“, – samprotavo ji.
Trisdešimtečio trisdešimtmetis
Paklausta, kodėl nusprendė atsigręžti į jau istorija tapusį dešimtą dešimtmetį, dramaturgė sakė, jog tai padaryti paskatino gražios sukaktys. Praėjusiais metais minėjome Baltijos kelio 30-metį, šiemet sueina 30 metų, kai buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė, kitąmet – Sausio 13-osios trisdešimtmetis.
„Kadangi man pačiai neseniai suėjo trisdešimt metų, buvo proga atsukti žvilgsnį atgal. Su komanda nusprendėme, kad pats laikas pažvelgti į mūsų pasiekimus per šiuos metus“, – aiškino Ž. Zablackaitė.
Kartais skundžiamasi, kad per šį laiką įvyko ne tiek daug pokyčių, kiek buvo tikėtasi anksčiau. Vis dėl to pašnekovė nė kiek neabejoja, kad yra nuveikta ir pasiekta daug daugiau, nei pastebime.
Muzikinį takelį projektui kūrusi kompozitorė Rita Mačiliūnaitė pažymėjo, kad daugelis tą laikotarpį išgyvenusių žmonių turi ypač stiprų santykį su juo: „Kažkam tai formavo vaikystę, kažkam – paauglystę. Kiekvienas turime individualų santykį su šiuo laiku.“
Kurdama muziką šiam projektui, R. Mačiliūnaitė tikino, stengusis kiek galima daugiau nuo savęs atitolti, tiesiog klausytis tų istorijų, kuriose atpažino savo šeimos, giminės, pažįstamų patirtus išgyvenimus, nuotaikas.
Sieja nostalgijos jausmas
R. Mačiliūnaitė bandė suprasti, kas vienija visus pasakojimus, nes kurdama muzikinę kompoziciją norėjo atspindėti juos visus, atrasti bendrą spalvą. Tačiau nebuvo lengva – pasakojamos istorijos daugiasluoksniškos, jose daug persipynusių emocijų, amplitudė skirtinga.
Kūrėja nenorėjo žmonių apkrauti per daug įvairių nuotaikų ir charakterių melodijomis. Tad kurdama muzikinę istoriją, pasirėmė jausmine būsena, nostalgijos pojūčiu.
„Nors pats naratyvas kartais kraupokas, bet žmogus iš dabartinės prizmės į tai žiūri gan ramiai, tarsi pasakotų filmą, kuriame pats nedalyvauja, nebėra prisirišęs“, – kalbėjo kompozitorė.
Ji svarstė, kad nostalgiją laikmečiui, matyt, sukuria tolimesnė distancija. Gali į viską pasižiūrėti su lengva ironija, tarsi tavęs ten nebuvo. Esą būtent šią perspektyvą, o ne jausminį pasakojimo aktą yra svarbu atkurti muzikoje.
Žiūrint iš šiandienos taško, kai kurios istorijos atrodo kuriozinėmis. „Net nesuvokiama, kad taip galėjo būti iš tiesų. Bet taip, tai buvo, kas gyvenom – žinom“, – šypsodamasi sakė ji.
Muzikinis takelis sukurtas būtent šiam projektui. „Tarsi viena muzikinė linija su savomis variacijomis – kiekvienai istorijai. Aišku, jis galėtų skambėti kažkada vėliau, kaip atskiras kūrinukas, bet visgi jis tampriai pririštas prie pasakojimų turinio“, – pažymėjo pašnekovė.
Ji negalėjo išskirti labiausiai įstrigusio pasakojimo – jų begalė. Užvis R. Mačiliūnaitė buvo įdomiausia tai, kokius dalykus iš to laikmečio kiekvienas žmogus akcentuoja, kai jo paprašo papasakoti. Kažkam Černobylis, o kažkam – kieme rastas lavonas. Kitas prisiminė nešęs kyšį, kuriuo tapo kugelis. „Kiekvienoje istorijoje – perliukai. Paprastume gimsta stebuklingi dalykai, jie pavirsta kažkuo tikrai dideliu“, – įsitikinusi ji.
Dailininkė M. Garnak visai nesistebi, kad žmonės jaučia nostalgiją praeičiai, tai esą visiškai natūralu. „Sušildo jaukūs vaikystės, jaunystės prisiminimai. Kodėl Lietuvoje ši „nostalgija“ vyksta globaliu mastu? Greičiausiai vienalyčio atsakymo nėra, tačiau manau, jog 90-ieji yra romantizuojami dėl to, jog tai buvo pirmasis post-sovietinis dešimtmetis, kuomet sena griuvo, statėsi nauja ir visuomenė išgyveno baimę bei sąmyšį, o tai kėlė tiek daug nekordinuotų veiksmų, kas iš dabartinės perspektyvos atrodo labai komiška“, – aiškino ji ir pridūrė, kad pasižiūrėjus į
to meto archyvus, kuo žmonės gyveno, kas vyko medijoje (realybės šou „Akvariumas“) galima suabejoti mūsų šiuolaikišku liberalizmu.
Savo skulptūriniais koliažais M. Garnak kuria scenografiją Šeškinės viešajai erdvei, siekdama užmegzti dialogą su pačia erdve, kai kur atkartodama mažosios architektūros formas. „Šis laikotarpis atsiskleis meno objektuose, panaudojant aliuziją į to meto „laiko užšaldymo techniką“ (taip dabar suaugusi ją suprantu) – sekretus“, – apie kūrybinį sumanymą kalbėjo dailininkė.
Tai tarsi autentiški sovietiniai ir postsovietiniai artefaktai „užšaldyti lede“. „Kadangi kalbame apie ganėtinai madingą laikotarpį kultūrinėje platformoje, tai ieškojau savito priėjimo prie šios užduoties. Taip gimė ganėtinai asmenišką ryšį su tema turintys meno objektai – daiktus sendaikčiuose rinkau bei atkūrinėjau paskutinių XX a. dešimtmečių anturažus pagal savo prisiminimus, taip kai buvo mano vaikystėje“, – sakė M. Garnak.
„Nostalgijos muziejus” veiks nuo rugsėjo 19 d. , kiekvieną savaitgalį, šeštadienį ir sekmadienį, nuo 10 val. iki 18 val. Pasivaikščiojimo pradžia – netoli požeminės perėjos šalia Šeškinės poliklinikos. Patartina į pasivaikščiojimą atvykti viešuoju transportu, avint patogią avalynę. Pasivaikščiojimas saugus, lengva išlaikyti rekomenduojamus atstumus, vaikščioti savarankiškai be kompanijos ar kartu su šunimi – muziejus draugiškas gyvūnams . Lankymasis muziejuje bus nemokamas, tereikės turėti išmanųjį telefoną, ausines ir šiek tiek mobiliųjų duomenų. Nuo rugsėjo 19 d. „Nostalgijos muziejaus“ garsiniai eksponatai ir žemėlapis bus pasiekiami čia.
