Spektaklyje „Austerlicas“ pagal W. G. Sebaldo knygą vaidinate Austerlicą. Tai žmogaus vardas?
Taip, pavardė. Vardas Žakas. Jis čekas. Gimęs Čekijos žydų šeimoje.
Darbas su Krystianu Lupa jums nauja patirtis. Kokia?
Su niekuo nepalyginama patirtis. Lietuvių režisierių mokyklos tos pačios, persipynusios, tie patys žmonės vienas kitam perduoda žinias. Viskas susiję, gali tai atrasti dirbdamas su vienu, su kitu.
O Krystianas Lupa yra... turbūt unikalus pasaulyje. Tiesa, visi unikalūs, bet jo stilistika, būdas priartėti prie darbo – man visai nepažinta žemė. Iš vienos pusės, didelis džiaugsmas, kad galiu tai patirti, iš kitos, gaila, kad dar nepažįstu. Reikia daug laiko perprasti stilistikai – kaip dirbama ir kas norima padaryti. Tik dabar, iki premjeros likus savaitei, atsiranda aiškesnis suvokimas, kur linksta režisierius. Gal tai didžiausias liūdesys ir kartu – džiaugsmas.
Gal buvo susikalbėjimo sunkumas?
Net nepasakyčiau, kad buvo susikalbėjimo sunkumas. Gal kliudė paties išmokti įpročiai. Dvidešimt metų dirbu teatre: per tą laiką įgyji įpročius ir manai, kad žinai, kaip ką daryti. O štai ateina žmogus, nusileidęs iš kitos planetos, ir sako: „Nerodyk man, ką moki. Man įdomiau visa tai, ko tu nežinai.“ Esminis dalykas – ne tai, ką aktorius moka. Tai, ko jis nežino, scenoje yra įdomiau. Tai man buvo nauja ir įdomu.
Sunku įpročius ištrinti.
Neįmanoma. Kuo tu vyresnis, tuo daugiau arklių prisijaukinęs: užsėdi ir joji. O čia – turi atrasti. Tada taip nejaukiai jauties scenoje! Nepatogu atrodo visą laiką, bet tai jam ir reikalinga. Kuo kvailiau, kuo labiau paskendęs nežinomybėje jausiesi, tuo geriau.
Trapumas ir neužtikrintumas scenoje yra vertybė? Išeina, kad viskas nenusistovės.
Režisierius to ir nenori. Tiesiog draudžia, kad tai atsitiktų, draudžia bet kokią savęs režisūrą. Turi kiekvieną kartą ateiti ir būti toje situacijoje jautriai... gal per skambu būtų sakyti „be odos“: turi visiškai jausti situaciją, tai, kas vyksta aplink. Turi reaguoti į kiekvieną garselį, kad ir į montuotojo numestą agregatą, nes tai šalia ir negali meluoti, kad niekas to negirdi. Tai – vienu metu ir teatras, ir ne teatras.
Ar reikia galynėtis su kūriniu? Juk tai nėra dramos kūrinys.
Kai skaičiau, man kūrinys pasirodė visiškai nesceniškas, bet buvau matęs porą K. Lupos darbų ir supratau, kad tai jo medžiaga. Kuo ji nesceniškesnė, tuo labiau jam patinka. Aktoriams tai turbūt kančia, jiems daug smagiau, kai yra aišku lyg stalo tenise, kai dialogas, užduotys ir siekiamybės aiškūs. Čia pykstu, čia myliu, čia dar ką nors jaučiu, o mūsų darbe – tikros žmogaus pasąmonės klajonės ir visa tai rasti, pajausti yra be galo, pragariškai sunku, bet ir labai įdomu.
Gal dar buvo naujienų?
Buvo daug, naujiena naujieną vijo. Užstalės darbo periodas taip niekada ir nesibaigė. Būna, kažkiek laiko aktoriai pasėdi su režisieriumi ir kūrybine komanda prie stalo ir eina mėginti, kaip aktoriai vadina, „ant kojų“ . O čia tas periodas nesibaigia. Atrodo, visą laiką analizuoji, sėdi ir aiškinies, kas vyksta. Tavęs nerežisuoja, nenumato konkrečių tavo veiksmų. O tik visą laiką aiškinasi... Pats turi pajausti, suprasti kaip veikti.
Tiesa, dar vienas atradimas buvo pauzė. Kokia galia gali slypėti pauzėje. Teoriškai žinojom, visi sakydavo: kuo didesnis artistas, tuo didesnė pauzė. Tai anekdotai. Iš tikrųjų, pauzė yra žiauriai sudėtinga. Aktorius visą laiką slepiasi už kokio nors veiksmelio, tekstelio ir viskas, atseit, puikiai vyksta. Aš supratau, kad to nemoku daryti ir daug kas to nemoka.
Ar režisierius turėjo kokį patarimą, kaip „laikyti“ pauzę?
Mintis. Taikliai galvoti ir viskas. Ne galvoti kaip kažką veiksiu, o tiesiog stengtis pajausti, suprasti, kaip galvoja tavo personažas. Man buvo nauja teatrinė frazė: į ką žiūri mano mintis. Jis daug kartų kartojo ją. Ilgai nesupratau, ką turi omenyje ir dar iki galo nesuprantu. Suprantu taip – ką galvoji tuo metu? Turi sekti, kaip šokinėja mintys. Mūsų mintys labai aktyvios, mes aktyvūs: kalbamės, bet galbūt aš pagalvoju apie savo pavogtą dviratį. Visa tai turi būti scenoje. Tada pauzė bus aktyvi, užpildyta.
O ne skaičiuoti iki 120...
Gali ir tą daryti. Aišku, gali apgaudinėti, bet tada tiesiog skaičiuoji. Tada pradėsi save režisuoti: „dabar aš padarysiu tą“. Ne. Tai turi būti spontaniška kaip gyvenime. Mes nežinom, kuo baigsis šis pokalbis, galbūt dabar pro duris kas nors iššoks, arba man kas nors šaus į galvą ir pradėsiu šokti.
Paruoštukų negali būti?
Negali. Tada pats įdomumas. Turi save nustebinti. Ne personažą, bet save – kaip jis gali pasielgti: lyg žinomi dalykai, bet arba pamiršti, arba aktoriai viską susigalvoja, patys save arba režisierius juos surežisuoja. Taip ir veikia schema. O čia palikta daugiau jam įdomesnė nežinomybė, negu konkretūs atsakymai.
Ačiū už pokalbį.
