Gavusi prof. Liudviko Strolio premiją – švytite. Kokių jausmų sukėlė šis apdovanojimas?

Jau pati prof. Liudviko Strolio vardo nominacija yra labai svarbi. Jis yra Lietuvos profesionaliosios keramikos pradininkas, tad bet kuriam keramikui gauti tokį apdovanojimą – tai lyg pajusti jo įvertinimą, palaikymą ir palaiminimą tęsiant lietuviškos keramikos kelionę.

Šis laimėjimas – pripažinimas, kad ne veltui kuriu, kad kiti pastebi ir perskaito mano mintį, jausmą. Nes kartais kyla minčių, ypač, kai Lietuvoje meno kūrinius nėra lengva parduoti, – ką aš čia darau, ar tai kažkam įdomu, ar mano užsiėmimas – tik hobis?

Premijos nusipelnėte už darbą „Silicio namai“ – papasakokite apie jį?

Naujausiame darbe „Silicio namai“ silicio temą pasitelkiu kaip paralelę tarp tradicinių ir naujųjų technologijų. Kūrinio idėja apie tai, kad silicis yra visos keramikos bazės – molio, glazūrų – sudedamoji dalis, o taip pat tai naujosiose technologijose naudojama medžiaga.

Tad šis darbas per silicio temą nagrinėja kaip mes gyvename, keliamės į naujas erdves naujų technologijų pagalba.

Rūta Šipalytė. Silicio namai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Šį kūrinį jaučiu kaip mažą žingsnelį į dar vieną savo kūrybinį etapą, permąstant tolimesnę judėjimo kryptį. Tai – atspirties taškas ir nuo jo vystysis naujas darbų ciklas.

6-osios Vilniaus keramikos bienalės tema – „Naujas“. Ką naujo sau atradote ruošdama kūrinį bienalei?

Namų tema yra gana sena mano kūryboje. Buvo ir „Vandens namai“, ir „Žemės namai“, ir „Keliaujantys namai“, o dabar – „Silicio namai“. Tačiau naujausias darbas turi daugiau detalių nei ankstesni kūriniai, jis naujesnis savo estetinėmis išraiškomis: įvairiomis faktūromis, spalviniu sprendimu, blizgių ir matinių paviršių derinimu, naujų dažų panaudojimu.

Rūta Šipalytė. Silicio namai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Mane labai domina architektūra ir mano keramikos kūriniuose ji dominuoja. Šiame kūrinyje „Silicio namai“ susidėjo į visumą architektūra, modernumas ir naujosios technologijos.

Šiemet nusipelnėte ir LDS Auksinio ženklelio – ar nujautėte, kad būsite apdovanota ir Vilniaus keramikos meno bienalėje?

Kiekvienas menininkas, kurdamas ir dalyvaudamas konkursuose, bent slapčiomis viliasi gauti apdovanojimą. Aišku, kuriu ne dėl laimėjimo, man kūryba yra natūrali. Nors esu kūrusi ir didelio mastelio darbų, bet vis tik mano kūryboje dominuoja kameriniai dydžiai. Pasaulinė praktika rodo, kad konkursus laimi ir miniatiūros.

Koks tolesnis „Silicio namų“ likimas?

Dabar Vilniaus keramikos meno bienalė pakeliaus po Lietuvą – iki rugsėjo 26 d. bus Vilniuje, tada kelsis į Kauną, Panevėžį. Bet šis mano darbas yra didesnio projekto dalis. Ateityje numatyta daugiau parodų ir aš jam sukursiu ne vieną brolį ir sesę, ta pačia tema – naujų miestų, naujų technologijų.

Ar naujosios technologijos jus domina ir kitose gyvenimo srityse?

Mane žavi žmogaus protas, ką jis sukuria. Visada domėjausi tuo, kas yra kitaip – ir estetine prasme, ir technologine.

Premija atveria daugiau kelių?

Taip, tai yra viešinama, kūriniai vežiojami. Kaip dalis apdovanojimo po dvejų metų 7-sios keramikos meno bienalės metu man bus suteikta galimybė eksponuoti personalinę parodą, tad žinoma, menininkui tai atveria kelius. Visi konkursai, kuriuose buvau nominuota anksčiau, atvėrė naujų galimybių. Apdovanojimai yra menininko kokybės sertifikatai, kurie svarbūs ir rašant paraiškas, siekiant stipendijos ar norint dalyvauti projektuose.

Koks yra jūsų veiklos spektras?

Anksčiau trejus metus dėsčiau Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu dirbu tik savo studijoje, esu pasinėrusi į meninę kūrybą. Gaunu menininkų stipendijų, turiu mokinių, o mano pagrindinės pajamos – darbas su architektais, viešais ir privačiais interjerais, dekoracijomis.

Tiek smulkius, tiek didelius kūrinius Lietuvos meno rinkoje nelengva parduoti. Iš smulkių meno kūrinių pardavimo tikrai nepragyvenčiau. Gerai, kad gauti apdovanojimai padeda kurti vardą ir tada architektams lengviau parduoti mano darbą užsakovams, jie gali pagrįsti, kodėl būtent tą menininką siūlo.

Lietuvos dailės muziejus pernai nupirko mano kūrinį, tai buvo svarbus įvertinimas bei vienkartinė materialinė injekcija.

Plačiajai auditorijai keramika turbūt tebėra taikomasis menas – puodai, indai, papuošalai. Kokį jūs nupieštumėte platųjį keramikos vaizdą?

Galima teigti, kad keramikos menas kilęs iš amato. Tačiau modernusis ir šiuolaikinis keramikos menas yra gerokai atitrūkęs nuo tradicinės keramikos išraiškų.

Keramika šiomis dienomis atliepia vaizduojamojo meno tendencijas. Jos platusis vaizdas būtų ir keramikos skulptūros, ir instaliacijos ar net performansai – vadinamas perfomatyvusis lipdymas, kuomet svarbus pats procesas.

Pasaulyje rengiamose keramikos meno bienalėse, simpoziumuose ir kituose renginiuose pristatoma keramika, kuriai būdingos konceptualaus meno išraiškos ir idėjos. Ir istoriškai keramika visada būdavo daugiau nei utilitarinių priemonių gamyba: visais laikais egzistavo ir ritualiniai ar dekoratyviniai dirbiniai.

Lietuvoje kitais metais švęsime profesionaliosios keramikos 90-metį, kuris skaičiuojamas nuo 1931 m., kai Kauno dailės mokykloje buvo įsteigta Keramikos studija. Nuo tada prasideda Lietuvos profesionaliosios keramikos istorija, atvedanti iki šių dienų, iki profesionalių menininkų keramikų paruošimo Vilniaus dailės akademijoje. Labiausiai profesionaliosios keramikos pradžia Lietuvoje siejama su profesoriumi Liudviku Stroliu, kurios vardo premiją ir esu pelniusi šiais metais 6-ojoje Vilniaus keramikos meno bienalėje.

Tai jau tampa pasaulinių parodų tendencija, kad menininkai konceptualistai ir kitų sričių menininkai pasitelkia keramiką. Ar todėl, kad keramika turi plačias išraiškos galimybes?

Keramika susijusi su gana sudėtinga, įgūdžių reikalaujančia technologija. Patys keramikai labai įvairiai naudoja šios medijos medžiagas ir galimybes. Vieni kuria koncepcijas, kylančias iš technologijos. Kitiems svarbesnė yra idėja. Yra kūrėjų, ignoruojančių technologijas. Jie kuria didžiules keramines skulptūras, o technologines nesėkmes priima ir pateikia kaip svarbią ir natūralią kūrinio dalį.

Profesionaliosios keramikos menas Lietuvoje nėra labai senas ir jis palaipsniui populiarėja, vis labiau išsiveržia iš keramiką ribojančių apibrėžimų. Dar visai neseniai menotyrininkai plačiame pasaulyje ginčijosi, ar keramika yra puodai, ar gali būti ir skulptūra: jei skulptoriai medžiagą renkasi pagal idėją, tai kodėl keramikai savo visoms idėjoms renkasi tik keramikos medžiagas?

Tačiau šis klausimas darosi vis mažiau aštrus ir aktualus, keramikos menas su savo galimybėmis vis labiau įsigali tarp kitų medijų, vilioja menininkus savo specifiškumu.

Net Vilniaus dailės akademijoje nebeliko laboratorijų, priklausančių atitinkamoms katedroms. Visų specializacijų laboratorijos sujungtos į vieną didelę laboratoriją. Bet kurios specializacijos studentai gali naudotis bet kurios kūrybinės srities technologijomis. Pavyzdžiui, grafikai gali lipdyti ar žiesti, o keramikai spausti šilkografinius atvaizdus.

Ar jūs irgi buvote tame pamatiniame lygyje – indų, buities – ir kaip kilo noras iš jo išeiti?

Man nusišypsojo laimė, nes vos pabaigusi Vilniaus dailės akademiją, turėjau galimybę apie pusmetį kurti savo šauniausios mokytojos keramikės Noros Blaževičiūtės studijoje. Tuoj po to išsinuomojau dirbtuvėlę ir pradėjau savo asmeninę menininkės karjerą. Tai įgyvendinti man padėjo tėvai, suprasdami ir palaikydami mano pasirinkimą. Palaipsniui perėjau prie visiško savęs išlaikymo.
Puodelius, dubenėlius ar vazas lipdau, bet labai ribotais tiražais. Tai daugiau kaip smagus užsiėmimas, gal net poilsis, meditacija. Manau, ne vienam keramikui yra smagu pasižaisti ir bent retkarčiais nulipdyti funkcionalių keramikos kūrinėlių.

Papasakokite daugiau apie savo darbą su architektais, viešų ir privačių interjerų kūrimą, dekoracijas – koks yra poreikis, paklausa, kaip vyksta šis bendradarbiavimas su architektais?

Be parodinės veiklos, didelę dalį laiko praleidžiu bendradarbiaudama su architektais. Ne vieną kompoziciją esu sukūrusi su architektūros studijos „Plazma“ architektais. Šiuo metu bendradarbiauju su studija „Arches“. Yra tekę dirbti ir su privačiais architektais. Šis bendradarbiavimas man labai artimas ir smagus. Prieš stodama į Keramikos katedrą Dailės akademijoje svarsčiau ir apie architektės karjerą. Galbūt potraukis architektūrai ir lėmė gana sklandų bendradarbiavimą su šios srities profesionalais.

Esu sukūrusi keramikos kompozicijų tiek privatiems, tiek viešiems interjerams. Kiekviena erdvė turi savo specifiką ir pateikia įdomią užduotį sukurti jai tinkančius keramikos objektus, kompozicijas ar sieninius dekorus. Dažnai kūriniai būna didelių mastelių ir tai džiugina, nes ne visada turiu finansinę galimybę kurti didelius objektus. Gaunasi tarsi savotiškas meno mecenavimas. Labai džaugiuosi, kad yra architektų, suprantančių meno svarbą interjeruose ir palaikančių dailininkus, ir kad atsiranda meną mylinčių ir vertinančių užsakovų. Labai tikiuosi, kad ši tendencija Lietuvoje augs.

Turite ir mokinių. Ko jie ieško, ko ateina pas jus? Gal turite kelis esminius patarimus, kuriuos duodate visiems savo mokiniams?

Savo mokiniams, tiek vaikams, tiek suaugusiems, neužduodu jokių konkrečių užduočių. Nemokau, kad dangus yra žydras, o žolė – žalia, nes ir vienas, ir kitas gali būti įvairiausių spalvų. Man įdomu ir smagu matyti, atrasti, padėti išlaisvėti žmogaus prigimtyje slypintiems savitumams, unikalumams.
Manau, kūryba yra vienas iš svarbiausių žmogaus gyvenimo aspektų, ji gali reikštis ne tik mene. Kūrybinis procesas gali skleistis kiekvienoje mūsų veikloje, padaryti ją įdomia ir sėkminga, todėl per mokymus padedu tik technologiškai atlikti norimus kūrinius, patariu dėl kompozicinių spendimų. Laikui bėgant mokiniai patys išlavina matymą, vizualią „klausą“, atranda sau įdomias temas. Vieni lipdo tik indus, kiti tik skulptūrėles...

Papasakokite daugiau apie jūsų apsilankymą Kinijoje, ko ten mokėtės ir dabar taikote savo mene?

Kinijoje, Taivane esu buvusi ne kartą, kūrybinėse stažuotėse ar simpoziumuose. Žinoma, šios kelionės turėjo įtakos mano kūrybai, kaip ir bet kurios kitos. Tačiau Kinijos keramikos tradicijos yra labai senos. Ten yra rasta keramikos, sukurtos prieš 20 000 metų! Kinų keramikos technologijos yra labai aukšto lygio, kartais neįtikėtino – tikrai yra ko pasimokyti.

Kiekvienas Kinijos regionas pasižymi vis kitokia estetika ir kitokiais technologiniais sprendimais. Pavyzdžiui, pietryčių Kinijoje Dehua apskritis garsi baltais labai aukštos kokybės porceliano kūriniais, kuriems visai nebūdingas dekoras. O rytų Kinijoje, Jingdezhen mieste, kuriama keramika pasižymi įvairiausiais dekorais, kobalto ir vario oksidų tapyba. Netoli Šanchanjaus esančiame Yixing mieste kuriama keramika daugiausiai iš vietinės akmens masės, neglazūruota. Kūrinių spalva priklauso nuo iškasamų medžiagų – jie gelsi, rusvi, žalsvi.

Rūta Šipalytė. Iš ciklo "Miestai". Taipėjus
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Paskutinį kartą Kinijoje buvau 2019 m. vasarą, Džiun keramikos meno centre (Jun Pocelain Culture Park) Yuzhou mieste Henano provincijoje. Džiun vardu jie vadina ir regioną, ir tam tikrą keramikos estetiką – tiek naudojamą aukšto degimo 1250°C akmens masę, tiek tam tikras glazūras, pasižyminčias tam tikru spalvotumu ir tekstūromis, būdingomis tik tam regionui, tiek estetinėmis vizualiomis formomis.

Beje, kinai labai saugo regionines paslaptis. Ta kinų keramika, kurią matome prekybos centruose, yra pagaminta specialiai mūsų rinkoms ir mažai susijusi su senąja kinų keramikos tradicija.

Taigi, nuvykusi į Džiun keramikos meno centrą labai džiaugiausi turėdama galimybę naudoti vietines medžiagas, technologijas, pritaikyti jas savo kūriniams, nes man ypatingai įdomu derinti senųjų tradicijų formas ir technologijas su šiuolaikine vizualine išraiška. Beje, naudojau ir kinų senųjų vazų detales. Keletą kūrinių atsivežiau į Lietuvą ir planuoju surengti parodą šiai patirčiai pademonstruoti.

Jūs buvote viena iš 6-osios Vilniaus keramikos meno bienalės organizatorių. Papasakokite apie šio renginio svarbą Lietuvos keramikams, kaip vis siekiate kaskart pakelti bienalę į dar aukštesnį lygį?

Keramikos meno bienalė organizuojama jau 10 metų. Šis renginys darosi vis rimtesnis ir profesionalesnis, sudomina vis daugiau norinčių dalyvauti ar prisidėti organizuojant. Siekiant objektyvaus apdovanojimų skyrimo, šiemet buvo pakviesta tarptautinė atrankos komisija. Pagal visus kriterijus Vilniaus keramikos meno bienalė jau atitinka pasaulinę praktiką.

Esu Lietuvos dailininkų sąjungos Keramikos sekcijos tarybos narė, tad natūraliai su kolegomis esu atsakinga ir už Vilniaus keramikos meno bienalės organizavimą. Ji yra didžiausias profesionaliosios meninės keramikos renginys Lietuvoje. Dalyvauti bienalėje ir pateikti paraiškas atrankai kviečiami visi Lietuvos profesionalūs menininkai. Galioja sąlyga, kad keramika turi sudaryti ne mažiau 50 proc. kūrinio.

Įtraukiant išeivijos kūrybą į Lietuvos meno erdvę, svečio teisėmis dalyvauti bienalėje buvo pakviesta Norvegijoje kurianti svarbių tarptautinių apdovanojimų laimėtoja keramikė Rūta Pakarklytė.