Domai, nesuklysiu sakydama, kad 2018-ieji metai tau buvo ypač sėkmingi: dalyvavai Bostone (JAV) vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse, kurių metu tavo talentas nepraslydo pro akis akyliems muzikos dėstytojams ir gavai pakvietimą studijuoti Berklio koledže su pilnu finansavimu! Papasakok mūsų skaitytojams, kodėl šis koledžas laikomas tokiu ypatingu, o visi pasaulio muzikantai svajoja jame studijuoti?

Tiesą sakant, dabar ši Berklio legenda truputį sunyko: dalis jaunų džiazo muzikantų žvalgosi į kitas mokyklas, kaip antai Manhattan School Of Music, Juilliard, Peabody Institute. Tai vyksta dėl to, kad dauguma jų yra mažesnės už Berklio koledžą, siūlo mažiau programų ir priima mažiau studentų, kurie ten įgyja žinių apie labai konkrečią pasirinktą sritį.

O štai Berklio koledžo filosofija yra kitokia: jis siekia ugdyti itin universalius muzikantus. Čia norima, kad studentai mokėtų groti ne tik džiazą, bet išmanytų ir kitus populiarios amerikietiškos muzikos stilius. Tarkim, man čia dar dažniau tenka groti ritmenbliuzą, fanką, gospelą, soulą, world muziką, kitų studentų originalią kūrybą. Taip pat gaunu daug žinių apie kompoziciją, aranžuotę, skaitmeninę produkciją, studentai artimai supažindinami su technologijomis, skatinamas tarpdiscipliniškumas. Berklio koledžas siūlo tokius dalykus, kurių neturi kitos mokymo įstaigos. Taigi, jei muzikantas siekia būti visapusiškas, universalus kūrėjas, Berklio koledžas – būtent jam skirta vieta, o jei norisi gilintis vien į džiazo tradiciją, verčiau žvalgytis į kitas mokyklas.

Dabar pradėjai antruosius mokslo metus. Ką tau davė pirmųjų metų studijos?

Pirmaisiais metais pamažu išmokau suprasti, kaip kalba ir mąsto muzikantai šių dienų Vakaruose. Šiuolaikinėje muzikoje yra labai daug savito žargono ir nerašytų taisyklių, kurios tiesiog natūraliai išplito tarp kūrėjų. Tai man padėjo išplėsti žodyną ir įrankių arsenalą, kuriuos galiu pasitelkti bendraudamas su kitais muzikantais. Tai apima muzikos rašymą, užrašymą, žinutės perdavimą, muzikos klausymąsi ir analizę. Berklis visa tai tiesiog pavertė mokymo sistema.

Be to, koledžas labai aiškiai atskyrė klasikos ir džiazo, populiariosios muzikos sistemas. Žinoma, mes studijuojame ir klasikinę teoriją bei harmoniją, tačiau greta to yra ir kita sritis, pagrįsta būtent šiuolaikinės muzikos praktika.

Labai įdomu, kaip atrodo tavo tradicinė studijų diena? Kaip sudaromas paskaitų tvarkaraštis? Ar pirmajame semestre teko mokytis bendrų įvadinių dalykų, ar kaip tik koncentravotės tik į specialybės mokymąsi?

Vos atvykus, iš pradžių turėjome testų savaitę: visi nauji studentai buvo ištirti visais įmanomais aspektais: nuo grojimo lygio iki teorinio išsilavinimo, visapusiško mąstymo ir bendro pasaulio suvokimo. Vėliau mus suskirstė į rekomenduojamas paskaitas ir lygius. Antrąjį semestrą paskaitas dėliojomės jau patys: rinkomės dalykus, dėstytojus, paskaitų laiką.

Pirmajame semestre turėjome vieną savaitinę specialybės paskaitą su individualiu dėstytoju, vieną savaitinę ansamblinio grojimo paskaitą, dvi savaitines džiazo harmonijos, dvi klasikinės harmonijos, muzikos teorijos paskaitas. Didelę dalį laiko sudaro ir Laisvųjų menų fakulteto paskaitos.

Tarkim, pirmąjį semestrą turėjome kūrybinio rašymo paskaitas. Iš pradžių mokėmės teksto kūrimo technikos, tada turėjome susirasti žmogų iš artimos aplinkos, kuris turi ypatingą istoriją, kalbėtis su tuo žmogumi, ištirti jį, jo istoriją, ir visa tai detaliai papasakoti. Tai buvo visiškai netikėtas su muzika nesusijęs dalykas, bet galiausiai jis man labai patiko ir pravertė. Antrojo semestro literatūros paskaitose studijavome, kaip skirtinguose kūriniuose aprašoma muzika ir ją kuriantys žmonės.

Taip pat turėjome vieną tarpdisciplininę menų paskaitą, kurią taip pat dėstė rašytoja. Paskaita vyko kartu su Bostono konservatorijos – šokio, teatro, muzikinio teatro – studentais. Daugiausia studijavome vizualiuosius menus, bandėme atrasti ryšį tarp skirtingų disciplinų. Galiausiai gavome užduotį bendradarbiauti su kitos meno srities studentu ir kurti darbą, paremtą dar kitos meno srities kūriniu.

Taip pat turėjome muzikos akustikos paskaitą, kurią mums dėstė matematikos profesorius iš Kembridžo universiteto. Ten remdamiesi matematikos ir fizikos pagrindais analizavome garso susidarymą ir sklidimą.

Papasakok apie dėstytojus. Berklio koledžas didžiuojasi žymiomis profesorių pavardėmis, tik ar studentai gauna pakankamai laiko ir dėmesio iš savo specialybės dėstytojų?

Priklauso nuo to, pas ką mokaisi. Deja, teko girdėti istorijų apie studentus, kurie, pasirinkę žymius atlikėjus kaip specialybės dėstytojus, nusivilia, nes šie pasirodo vos kas antroje paskaitoje, o likusį laiką koncertuoja. Vėliau, grįžę iš gastrolių, studentams drėbteli: „Tai kas neaišku? Grok taip, kaip aš!“. Nepaisant to, mokykla nori išlaikyti tokius dėstytojus, nes tai yra labai gera reklama. Kadangi studentai, siekdami platesnio akiračio, turi galimybę specialybės dėstytojus keisti kas semestrą, kartais, atvykus į paskaitą, dėstytojai net neprisimena studentų veidų ar juolab pavardžių.

Tačiau man dar nuo pirmojo semestro atitekusi fortepijono dėstytoja Francesca Tanskley yra tikra Dievo dovana. Jos biografija spalvinga: Francesca gimė Italijoje, užaugo Vokietijoje, į Berklį atvyko studijuoti būdama šešiolikos. Keletą dešimtmečių ji praleido Niujorke, ten koncertuodama su įvairiais atlikėjais, tarp jų Billy Harper, David Newman, Diane Reeves ir kt. Ji labai gerai išmano McCoy Tyner stilistiką, kuria buvau ir esu nepaprastai susidomėjęs; savo ir kitų muzikinį mąstymą bei idėjas geba išaiškinti tiek technologiniu, tiek metafiziniu, dvasiniu kampu. Esu labai patenkintas ir ją pasirinkau jau trečiam semestrui iš eilės.

Besimokantiems Lietuvoje, deja, kartais dar tenka susidurti ir su sovietmečiu dvelkiančia mokymo metodika – kai mokinys užspaudžiamas, verčiamas jaustis niekam tikęs, lyg menkinant jo savivertę bandoma išprovokuoti pažangą. O Amerikoje – priešingai. Dėstytojai rezultatus kartais bando pasiekti per komplimentus, su studentais elgiasi perdėtai mandagiai, akcentuojama tai, ką jie daro gerai, ir tarp pagyrų įterpiama, ką dar galėtų patobulinti. Tiesą sakant, apsidžiaugiau, kad mano dėstytoja nepriklauso nei vienam, nei kitam kraštutinimui: ji labai objektyvi ir dalykiška, todėl man pavyko itin greitai iš jos pasisemti vertingų žinių.

Ar studijos yra labai intensyvios? Ar lieka laisvo laiko saviems pomėgiams?

Vienas iš „nešvarių“ Berklio triukų yra tai, kad studijų programose į labai trumpą laikotarpį suspaudžiama be galo daug dalykų. Tiems, kurie už savo studijas moka, yra tarsi sakoma: „jūs teoriškai gavote viską ir dar daugiau nei sumokėjote, o kad neturėjote laiko ir energijos tuo pasinaudoti – čia jau jūsų problema.“ Tiesa tai, kad papildomai siūlomos medžiagos, meistriškumo kursų, koncertų, karjeros galimybių yra be proto daug. Tačiau studijų krūvis yra labai didelis. Studentai kartais būna per daug pavargę ir išsekę, kad sugebėtų visomis tomis gėrybėmis pasinaudoti. Norint vien tobulai įgyvendinti užsibrėžtus akademinius tikslus, tai yra įmanoma, tačiau tuomet prarandami kiti Berklio siūlomi pliusai, tarkime, kad ir užklasinis muzikavimas kartu su bendramoksliais.

Ar sutinki su nuomone, kad jaunas žmogus iš pradžių turi išstudijuoti visą tradicinio džiazo istoriją, savotiškai išmokti visą „abėcėlę“, ir tik tuomet gali pradėti kurti kažką naujo ir savito?

Pirma, aš esu labai atsargus kalbėdamas apie tradicinę džiazo abėcėlę kaip apibrėžtą dalyką. Žvelgiant į praeitį ir studijuojant legendomis tapusius milžinus, niekada nežinai, kur yra ta riba, kada kažkas prasidėjo. Tarkim, Jelly Roll Morton skelbė, kad jis išrado džiazą, bet iš tiesų tiesiog pirmasis užrašė džiazo kompoziciją natomis. Kiekvienas iš tų kūrėjų buvo kažkieno įkvėptas. Manau, frazė, kad džiazo pianistams privalu išstudijuoti Oscar Peterson, yra visiems girdėta. Tuomet atsiranda kažkas, kas sako: tam, kad suprastum Peterson, pirmiau pastudijuok Erroll Garner. Pradėjus studijuoti Garner, kažkas pasako: tam, kad jį suprastum, turi studijuoti Art Tatum. O su šiuo atsiveria dar didesnė praeities muzikos lobių galybė. Ir tai yra pasakojimas be galo.

Toks vertimasis atgal į praeitį, kiek pagalvojus, ima atrodyti pavojingas. Kol taip nuosekliai prieisi iki Oscar Peterson, galbūt jau bus praėję dar 50 metų ir tuomet Brad Mehldau bus tas senelis, nuo kurio kažkas kitas pradės savas studijas. Akivaizdu, dabar studijuoti džiazą yra sudėtingiau, nei tai buvo prieš 50 metų. Kiekvienas naujos kartos žmogus turi vis didesnį kiekį muzikos tradicijos, su kuria jis spaudžiamas susidoroti.

Antra, kalbant apie įgūdžių pritaikymą ir kūrybą, pats kurti muziką ėmiau anksčiau, nei pradėjau mokytis džiazo. Negaliu atspėti, ar būtų buvę geriau, jei visą tą laiką būčiau nekūręs muzikos, o tik studijavęs tradiciją. Galbūt net nebūtų atsivėrusios durys į ten, kur šiandien taip džiaugiuosi būdamas.