„Šito filmo labai laukiu ne tik dėl to, kad tai bus vienintelis 35 mm juostos seansas, bet ir dėl ypatingų pastangų jį atsigabenant į Lietuvą. Galima sakyti, per penkerius festivalio gyvavimo metus tai yra sudėtingiausiai gauta juosta. Iš Maskvos ji galiausiai sėkmingai pasiekė Vilnių. Tai tikrai yra viena svarbiausių Gruzijos kino studijoje sukurtų komedijų, nustačiusi ateinančių dešimtmečių nacionalinių komedijų braižą“, – pasakoja Aleksas Gilaitis, „Pirmosios bangos“ sumanytojas.
Ikisovietinis Sakartvelo kinas – prašmatnūs kino teatrai ir importiniai filmai
Kartvelų kino kultūra suklestėjo dar prieš Gruzijos Demokratinės Respublikos okupaciją, kurią bolševikai įvykdė 1921-aisiais. Ikisovietinis filmų repertuaras nepasižymėjo nei gausa, nei pastoviu naujų premjerų skaičiumi, tačiau naujosios kartos režisierių, prodiuserių ir operatorių pastangos buvo išties daug žadančios. Prašmatnūs kino teatrai su nebyliesiems filmams akompanuojančiais didžiuliais orkestrais, seansai po atviru dangumi, kartvelų kino juostų platinimas Europoje ir galimybė importuoti vakarietiškus filmus kūrė atmosferą, kuri visiškai nepriminė kaimyninės Rusijos, tuo metu purtytos pilietinio karo.
Kino kalbos paieškos ir socialistinio realizmo diktatas
Okupavę šalį, bolševikai paskyrė nemažai lėšų reorganizuoti ir institucionalizuoti filmų gamybą. Gruzijos kino industrija perėjo į sovietų rankas. Sekant Rusijos pavyzdžiu, visi Gruzijos kino teatrai buvo nacionalizuoti, t. y. perduoti valdyti valstybei.
Gana liberali politika, kino sferoje vyravusi iki 3-iojo dešimtmečio pabaigos, suteikė režisieriams laisvę eksperimentuoti ir tyrinėti formalistinius išraiškos būdus. Deja, po 1928-aisiais Maskvoje sušaukto Visasąjunginės komunistų partijos posėdžio dėl kinematografinių klausimų valdžios požiūris pasikeitė. Ji siekė, kad kinas taptų labiau prieinamas liaudžiai, atliktų svarbesnį vaidmenį politinio švietimo sferoje ir pritrauktų į kino teatrus darbininkus bei valstiečius. Valdininkai priminė sovietinių šalių režisieriams, kad pirmenybę privalu teikti filmo turiniui, o ne jo formai.
Formalizmo pusėn skriejo aštrios kritikos strėlės – negana to, formalistinis filmas galėjo sužlugdyti režisieriaus karjerą. Dešimtys filmų buvo uždrausti arba „perkelti į archyvą“. Kai kuriuos nepatikimais laikytus asmenis valdžia pašalino iš kino sektoriaus, o kitų veiklą apribojo. Gruzijoje įsigalėjus socialistinio realizmo diktatui, o politiniam persekiojimui ir cenzūrai vis intensyvėjant, svajoti apie naujos kinematografinės kalbos vystymą tapo kaip niekad pavojinga.
Prie industrijos maištininkų pritapęs tradicinių melodramų aktorius
Nepaisant didėjančio sovietų valdžios spaudimo, kai kurie kartvelai ir toliau ieškojo naujų kinematografinės raiškos būdų. Siko Palavandišvilis buvo vienas jų. S. Palavandišvilis – buvusi nebyliojo kino žvaigždė ir M. Kalatozovo asistentas garsiosios „Svanetijos druskos“ (Sol Svanetij, 1930) aikštelėje – Gruzijos kino arenoje užėmė ypatingą padėtį. Tarp 4-ajame dešimtmetyje Gruzijoje kūrusių režisierių žiojėjo gili praraja: vieni iš jų pažangiausias montažo ir filmavimo technikas naudojo tradicinėse etnografinėse melodramose, o kiti maištavo prieš sovietų valdžią ir leidosi į radikalius, avangardinius eksperimentus. S. Palavandišvilis priklausė abiem grupėms. Kaip garsus melodramų aktorius, jis buvo mėgstamas tradicijų puoselėtojų, bet kaip M. Kalatozovo asistentas ir S. Eizenšteino gerbėjas, būsimasis režisierius puikiai pritapo ir tarp industrijos maištininkų.
Komedija be pokštų
Pirmasis S. Palavandišvilio režisuotas filmas „Žužunos kraitis“ (Jujunas mzitevi, 1934) – tai komedija apie arkliavagius, kolūkius ir meilę. Juostoje pasakojama Vardeno (aktorius Giorgis Gabelašvilis), neturtingo valstiečio, nusprendusio susirasti pasiturinčią sužadėtinę ir pasprukti nuo vargo, istorija.
„Žužunos kraityje“ gausu 4-ojo dešimtmečio Gruzijos kinui būdingos etnografinės egzotikos ir melodramos, tačiau S. Palavandišvilis tai interpretuoja savaip. Šiuos žanrinius elementus režisierius kruopščiai atkuria vien tam, kad vėliau juos išjuoktų. Fizinio pobūdžio humoro čia maža, o ir pokštų bemaž nėra. Ir visgi šis filmas yra komedija – negana to, dar ir nepaprastai šmaikšti. S. Palavandišvilio juostoje vyrauja sentimentaliai ironiškas tonas. Filme jis padeda režisieriui perteikti gyvenimo absurdiškumą ir pasitelkus sveiką protą demaskuoti jo kilmę. Būtent ši unikali S. Palavandišvilio pasitelkta humoro rūšis ir išskiria „Žužunos kraitį“ iš kitų tuo pačiu laikotarpiu Gruzijoje sukurtų filmų. „Žužunos kraičio“ suformuoti standartai tapo ilgos kartvelų komedijų eilės atspirtimi.
Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ suteikia galimybę iš naujo atrasti šį unikalų režisierių, drąsiai balansavusį tarp sovietų cenzūros ir radikalios, jokių pančių nevaržomos meninės išraiškos. „Pirmoji banga“ rugsėjo 17–20 dienomis vyks Vilniaus kino centre „Skalvija“, o rugsėjo 25–27 dienomis žiūrovų lauks Kaune, kino centre „Romuva“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.
