Taigi, 2019 m. rugpjūčio 12 dienos rytą prie įėjimo į biblioteką mane pasitinka fotografas, liftu pakylame į viršutinį aukštą, nuspaudus elektroninius mygtukus durys į paslaptingąjį koridorių atsidaro, ir štai, aš vėl susitinku su būriu – viena linija nupieštų ILGANOSIŲ – kurie gal keturiolikos metrų ilgio sienoje atlieka savotišką teatrą, vieni kitus vesdami už nosių, arba jas kaišiodami į kišenes ir kitas vietas…Fotosesija prabėga sklandžiai. Atsisveikiname.

Po kelių dienų iš leidėjo gaunu žinią, kad esu įtrauktas į knygos ambasadorių sąrašą ir kad galiu pasiūlyti visą eilę asmenybių, kurias, mano nuomone, vertėtų į ruošiamą leidinį pakviesti.

Atsivertęs savo adresų knygelę, pradėjau sukti galvą – ką? Sudariau sąrašą – vardai, kuriuos sutinku savo kūrybinio gyvenimo kelyje. Išsiunčiau, po to – ačiū ir tyla.

Buvo užsiminta, kad 2020 m. kovo 11-ą M. Mažvydo bibliotekoje bus to leidinio pristatymas…

Bet kaip tik kovo mėnesį per pasaulį pradėjo žygį Corona-19 virusas, atėjo karantino dienos, knygos tema liko kažkur horizonte.

Bet kartą kompiuteryje surinkęs žodžius „Lietuva ir mes“ pamačiau, kad knyga jau yra. Internete galima ją net pavartyti arba užsisakyti – už 160 eurų. Manydamas, kad knygos pristatymas gal vis tik bus, nutariau palaukti.

Dienos bėgo – tyla.Tada parašiau M. Mažvydo bibliotekos direktoriui, kad artėja mano gimimo diena – liepos 24-oji – užsakau sau dovaną. Mano nuostabai, gaunu atsakymą, kad mano laiškas-prašymas… persiųstas leidėjui.

Kodėl tos knygos taip panorau?

Maniau, kad vartant tokio albumo puslapius bus puikus būdas pasakoti apie žymius šalies žmones, architektūrą, kraštovaizdžio originalumą. Kitaip sakant, žinių apie Lietuvą vizualus skleidimas.

Artėjant gimtadieniui gaunu žinutę, kad iš Lietuvos atvyksta Krystofas, kuris prieš kelerius metus suruošė mano parodą Trakų pilyje, klausia, gal ko „lietuviško“ atvežti. Aš tada rašau jam, kad man rūpi knyga „Lietuva ir mes“…

Taigi, liepos 24 diena, saulėtas vidurdienis – MANO SVAJONĖ IŠSIPILDO. Ką tik atvykęs svečias įteikia man sunkų kelių kilogramų paketą.

Atsargiai išpakuoju.

Knygos viršelis pilkas – tegu, berods, lietuviai mėgsta pilką spalvą. Ant pilkumos sidabru blizgantis subtilus užrašas „Lietuva ir mes“ įskaitomas, jei knygą pakreipsime atitinkamu kampu, knygos nugarėlė raudona, ant jos kartojamas pavadinimas. Atvertus – priešlapyje ženklas „Atkurtai Lietuvai 100“.

Kas knygos meninis redaktorius? Žiūriu – Jokūbas Jacovskis, gerai man žinomas, ne kartą bendradarbiavome leidžiant knygas ir kalendorius. Belieka tikėtis, kad knygos grafinis rūbas bus be priekaištų.

Titulinio puslapio kitoje pusėje pristatoma 11 fotografų, kurie fotografavo pakviestuosius šiam albumui.

Čia pat knygos numeris – 785. Įdomu, paprastai, jei numeruojama, pateikiamas ir tiražas, pavyzdžiui – 785/1000.

Palengva sulaikęs kvapą vartau – knygos pradžioje pristatomi prezidentai ir bažnyčios atstovai, po to – netikėtai – keli puslapiai pilni… firminių ženklų: mecenatai, didieji rėmėjai, rėmėjai, partneriai. Paprastai tokie ženklai pateikiami knygos gale, prie turinio, bet čia – kitaip? Hm, juk tai ne firminių ženklų konkursas. Mano nuomone, negerai, nes išblaško, taigi – nuotaika prastėja.

Po to – puslapis su 34 knygos ambasadoriais. Žiūriu į pavardes, ieškau pažįstamų. Yra. Pavyzdžiui, dainininkė Veronika Povilionienė – jos vardą sutinku įvairiuose pasaulio kampeliuose: Lenkijoje, Graikijoje, Australijoje ir, žinoma, Vilniuje. Ne kartą esame šnekėję, besidalindami gyvenimo naujienomis. Ji net dainavo mano parodos atidaryme Nacionaliniame muziejuje Vilniuje...

29 puslapyje – knygos leidėjo Gyčio Daugėlos trumpa įžanga. Štai citata: „Siekėme įamžinti paprastą, atsitiktinę ir įstabią mūsų visų gyvenimo kasdienybę“.

Nuo 31 puslapio prasideda kelionė į knygą – milžiną...

Netikėtumas – būtent 31 puslapyje du knygos leidėjai, susiėmę už rankučių eina asfaltuotu keliu. Kodėl čia? Leidėjai?

Ką gi – pastabų daugėja.

Nuo 32 puslapio įsigalioja abėcėlinė tvarka – pakviestųjų pavardės – pradedant nuo A.

Verčiu puslapį po puslapio, lėtai – tartum kiekvienam sakyčiau „Labas“.

Internetinė knyga, matau, skiriasi nuo popierinės.

Pakviestieji nufotografuoti tai miesto panoramoje, tai savo kambaryje, gamykloje, įstaigoje, prie jūros, parke, alėjoje, pastato fone, pilies kieme, sporto aikštelėje, prie Onos bažnyčios, prie Aušros vartų, prie geležinkelio, bažnyčioje, savo darbo vietose…

Dauguma pakviestųjų pagal fotografo pageidavimą šypsosi, kitaip sakant – POZUOJA.

Leidinyje nuotraukos panašios, tartum vienas fotografas tą darytų.

Ką gi, vartau toliau, ir mane apima neviltis: kiek turėčiau turėti laiko, kad nukeliaučiau iki 589 puslapio?

Daugumos – nepažįstu, čia įvairių profesijų mišrainė: gydytojai, geležinkeliečiai, aviatoriai, ministrai, direktoriai, sportininkai, dailininkai, solistai, knygų leidėjai , istorikai… Pavieniai, dviese, su šeimomis, grupėmis. Laimingos šypsenos, pozavimas, kur tas lietuviškas paslaptingas susimąstymas... Viskas šviesu, ryšku, taisyklinga. Taip kaip reikia.

Svarstau – ar tai meninis leidinys?

Knygą verčiu vis greičiau, kartkartėm stabteldamas – smalsu, kas pakviesta iš dailininkų tarpo?

Va – A. Kmieliauskas. Dar studijų laikais lankydavausi pas jį. Visada buvo miela su juo šnektelti, dalyvavome kartu ekslibrisų parodose.

Žiūriu į turinį, kur yra Butkai. Nėra – kaip tai nėra? Po to žiūriu po kita raide – M – Mo muziejus, nuotraukoje visas darbuotojų būrys, nuotraukos gilumoje atpažįstu veidelį – Brigita, mano sesers Apolonijos anūkė. Malonu, kad įamžinta, nors paraše po nuotrauka nematau jos vardo...

Štai ir dainininkas Edgaras Montvidas, neseniai Operos teatre jam spaudžiau ranką. Dabar jis sėdi Pažaislio vienuolyno sode su obuoliu rankoje, pasiruošęs tą obuolį valgyti. Ant kelmo dar trys obuoliai. Dar neprakąsti...

Verčiu puslapį po puslapio, berods, iš mano pasiūlyto sąrašo niekas nepakviesta.

Bevartydamas pastebėjau, kad iš šiam albumui dirbusių fotografų būrio keletas prasiskverbė į knygą. Keistas jausmas, keistas…Pavyzdžiui, jei restorane virėjas, pagaminęs valgį svečiams, ateitų ir atsisėstų prie jų pietų stalo…

Vartau – šimtai veidų. Jei kiekvienai nuotraukai skirti po sekundę, reikėtų 600 sekundžių.

Kas rytą atverčiu šią knygą kitoje vietoje, vėl pamatau naują pakviestąjį.

Štai 66 puslapyje R. Barzdžiukaitė stovi basa didelio lango fone. Ji su dviem draugėmis Venecijoje laimėjo Aukso liūtą. Kur tos draugės? Pasirodo, V. Grainytė – 151 puslapyje. O kur Liūtas? Gal turės savo puslapį? Trečios laureatės kaip ir nerandu. Jei liūtą laimėjo kartu, tai ir šioje knygoje derėtų būti kartu.

Na, o 280-ame puslapyje – Dailės muziejaus kolektyvas su direktorium A.Gelūnu centre. Nuotraukoje 61 žmogus, jų veideliai tokie mažyčiai, kad imu padidinamąjį stiklą, bandau atpažinti ką nors iš to kolektyvo...

Galima būtų tęsti ir tęsti pažįstamų veidų aprašinėjimą. Kas rytą eidamas į parką pasivaikščioti galvoju ir galvoju apie šį leidinį. Staiga šauna mintis.

Ta mintis tokia – o kas, jei visiems pakviestiesiems uždėti kaukes – tokias prieš Corona-19 virusą. Kas žino – gal tai visus sujungtų, ir knyga būtų pilnai aktuali ir be priekaištų.