Tiesa, Širvys tam veikiausiai neprieštarautų. Kaip teigia Marcelijus Martinaitis, jis liko tarsi „anapus“ archyvų – jo palikimas bei rankraščiai išbarstyti, išgrobstyti, pažįstamų išnešioti, sulaistyti, sudeginti, išmesti, išblukę.
Savotiškai pasislėpusi ir poeto gyvenimo biografija. Įvairiuose dokumentuose nurodoma 1922 m. spalio 17 d. Širvio gimimo diena – neteisinga. Tais metais gimė jo brolis. Iš tiesų poetas gimęs 1920 m. rugsėjo 6 d., o pasijaunino 1940 m., stodamas į Vilniaus karo pėstininkų mokyklą, kur vyresnių nepriimdavo. Tiesa, tai netrukdė jam minėti ir švęsti jubiliejus „neteisingąją“ dieną. Jo paties teigimu, poetu tapo po to, kai jaunystėje parašė pirmąjį meilės laišką – tačiau ne savo vardu, o už draugą, kuris neradęs žodžių prašė pagalbos.
Gimimo metrikų knygose, o ir vaikystės draugų prisiminimuose jis vadinamas ne Pauliumi, o Povilu. Kitu vardu save vadinti pradėjo karo metais, patekęs į nelaisvę rytų Prūsijoje. Ilgainiui būtent poeto ir kario tapatybė tapo svarbiausiu asmenybės veidu: pareikalautas patvirtinti tapatybę, vietoj paso iš kišenės jis išsitraukdavo ordinų knygutę ir savo poezijos rinktinę „Ilgesys – tai giesmė“. Jam tai buvo tikrieji jo būtį liudijantys dokumentai.
Širvio figūra šiuolaikiniam žmogui pasitarnauja ir kaip raktas į XX a. Lietuvos istoriją apskritai. Poeto kelias apima itin daug: gyvenimas kaime tarpukariu, karas, vokiečių belaisvių stovyklos, tarnystė sovietų armijoje ir, kas svarbiausia, reintegracija į visuomenę po karo.
Šis sužeisto žmogaus sugrįžimas į sužeistą visuomenę Širviui buvo itin sunkus. Negana to, žvelgdami į Širvį pamatome ir kaip skirtingai anuomet gyvavo pati poezija. Poeto eilėraščius žmonės ne tik deklamavo ir pavertė dainomis, tačiau ir dideliais būriais energingai rinkdavosi į susitikimus su juo bei skaitymus. Sakytume, jog Širvys buvo tartum tų dienų ilgesio įsikūnijimas. Jis tarnavo visuomenei it skaudžiosios, bet meilės kupinos jų pusės veidrodis.
Šimtmetį paminės spektakliu
Nedidelis ir negausus poeto rankraščių palikimas buvo išsaugotas. Viena jų dalis saugoma Venclovų namuose-muziejuje. Tai Širvio meilės laiškai savo jaunystės mylimajai Alfonsai Žegliūnaitei, dienoraščių ištraukos bei poemų rankraščiai. Minėdamas Širvio gimimo 100-ąsias metines, muziejus rengia spektaklį, paremtą išlikusiais dokumentais bei poezija, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Spektaklio dramaturgas Augustas Sireikis teigia: „Būsimas spektaklis galės drąsiai būti vadinamas dokumentinio teatro pavyzdžiu. Ruošiant jo dramaturgiją, tenka dirbti ne tik su Širvio poezija, bet taip pat juodraščiais, asmeniniais užrašais, atsiminimais apie poetą ir, visų svarbiausia, laiškais. Pastaruosiuose Širvys pasirodo kone dar jautresnis nei savo eilėraščiuose, išryškėja tamsiosios asmenybės pusės – melancholija, vienatvė, stiprus bevietiškumo jausmas. Būtent šie jaunystės meilei Alfonsai Žegaliūntei skirti laiškai ir yra pagrindinis dramaturgijos atspirties taškas. Jų pagalba bandome atkurti ir parodyti jaunuolį, slypintį už visiems gerai žinomo liaudies dainiaus ar senamiesčio įžymybės – jaunuolį, kuriame neišsemiamas ilgesys glūdėjo jau nuo pat pradžių kaip pati jo prigimties esmė. Siekiant tokio tikslo tenka susidurti su pagrindiniu dokumentinio teatro iššūkiu – jauti atsakomybę prieš realų asmenį ir jo artimuosius, tačiau nesinori visko supaprastinti iki banalaus pagiriamojo žodžio. Tad galima sakyti, jog sekame moderniųjų dokumentikos kūrėjų pavyzdžiu – nekuriame nei odės, nei ieškome objektyvumo, o bandome atskleisti subjektyvią tiesą, kuri skleidžiasi iš šių dienų perspektyvos. Negana to, nors spektaklis ir yra apie jį, tačiau kalba ir apie tuos, kurie buvo Širvio klausytojai. Tai turėtų ypač sudominti jaunąjį pasirodymo žiūrovą – dialogą su praeitimi mezgame ne per politines problemas ar sausą faktografiją, o įsiklausydami į jautrų žmogaus pasakojimą apie save.“
Povilas ir Paulius
Spektaklio idėjų centre – savotiškas Širvio susiskaidymas. Ne daug kas žino, kad žymusis poetas iš tiesų užaugo ne kaip Paulius, o Povilas Širvys. Karo metais jis buvo išvežtas dirbti pas vieną vokiečių ūkininką, kur pamilo jo dukterį Erną. Ši negalėjo ištarti vardo „Povilas“ ir šaukė ji „Pavel“.
Pažintis su ja Širviui buvo vienas šviesiausių ir romantiškiausių momentų gyvenime, prie kurio mintimis ir eilėraščiais jis nuolatos grįždavo. Kaip tik nuo tada jis ir ėmė save vadinti Pauliumi.
Statant šitai į dramaturgijos centrą, Povilas ir Paulius suvokiami tartum kaip du personažai viename asmenyje. Įtampa, konfliktas bei dialogas tarp šių dviejų pusių atrakina vidinio poeto pasaulio sudėtingumą. Paulius – tai trauminė asmenybė, kuri po karo grįžo randuota siela ir kūnu, kažką nesugrąžinamai praradęs. Tuo tarpu Povilas – tai šviesus ir optimistiškas jaunuolis, kuriam buvo lemta išnykti. Povilas – tai gyvenimas, kuris buvo iš Pauliaus atimtas.
Kūrybinės komandos teigimu, „spektaklyje kaip tik ir bandome įsivaizduoti santykį tarp niūraus, savidestrukciško žmogaus ir kitos, įsivaizduojamos jo pusės. Šitaip dokumentinis projektas virsta ne tik meniniu, bet ir psichologiniu ar filosofiniu klausimu – kaip į Paulių žiūrėtų kita jo pusė, kuriai teko likti užgniaužtai“.
Širvys nemėgo nei didelių susibūrimų, nei prakilnių renginių. Anot spektaklio kūrėjų, „rodosi teisinga jį prakalbinti nedidelėje Venclovų namų-muziejaus erdvėje, savotiškoje senamiesčio nišoje, kuri juolab išsaugojusi gyvą sovietmečio literatūros ir kultūros palikimą. Glausta ir intymi aplinka čia tinka labiau nei bet kas kitas, mat ir pats poetas neturėjo išorinės kaukės ar reprezentacinio veido – jei jis prabyla, tai visada intymiai. Jis neslepia vidinių savo dramų, jos pasirodo taip pat ryškiai kaip iškart pastebimas randas ant veido“.
Šis spektaklis yra tęstinio renginių ciklo „Vilniaus vardai“ dalis, skirto XX a. Vilniaus miestui svarbių, išskirtinių ir pasižymėjusių asmenybių pristatymui ir jų kultūrinės, visuomeninės veiklos atminties puoselėjimui.
