Jis gimė 1921-ųjų lapkričio trečiąją JAV Erenfeldo mieste pirmosios lietuvių emigrantų bangos atstovo Vlado Bučinskio šeimoje ir buvo pakrikštytas Kazimieru. Jo tėvas rusų ir japonų karo metu atsisakė tarnauti caro kariuomenėje ir buvo priverstas palikti gimtuosius namus.
Neilgai užsibuvęs Niujorke Vladas Bučinskis, kaip ir daugelis pabėgėlių iš Rytų Europos, pasuko į Pensilvanijos valstiją, garsėjusią akmens anglies kasyklomis. Čia jis rado ne tik darbą, bet ir žmoną – Marytę Valinskaitę. Šeima visada jautė nepriteklių, nes augino penkiolika vaikų (Kazys buvo vienuoliktas).
Nepabuvęs kareivėliu...
Skurdas pakirto keleto vaikų gyvybes, ir po ankstyvos tėvo mirties šešiolikmetis Kazys (tada jau pasivadinęs amerikoniškai – Charlesu) užima jo vietą šachtoje. Netrukus vaikinas pradėjo gauti pirmuosius „honorarus“ – po vieną dolerį už suskaldytą anglies toną. Sunkus ir alinantis darbas nesutrukdė jam sėkmingai užbaigti gimnaziją ir tapti vieninteliu „mokslinčiumi“ šeimoje.
Kai po sėkmingos japonų oro atakos Pearl Harboro uoste 1941-aisiais paskelbiama mobilizacija, kariauti išvyksta vyresnieji broliai Joe ir Dempsey. Charlesas taip pat veržėsi į frontą. Jo visai nebaugino mirtini pavojai. Atvirkščiai – karas atrodė vienintelė galimybė ištrūkti iš nekenčiamo skurdo letenų, dėvėti gražią uniformą ir kasdien ligi soties valgyti...
Tapęs kareiviu Ch. Buchinskis tarnavo vienoje Arizonos aviacijos bazėje, iš kur buvo išsiųstas tiesiai į pragarą Ramiajame vandenyne. Iki karo pabaigos jis buvo minosvaidininkas legendiniuose „B-29“ markės bombonešiuose. Vėliau kariniai nuopelnai suteikė lengvatų studijuoti meno mokykloje, o ją baigus debiutuoti viename Manhattano teatrelyje Aynos Rand komedijoje „Sausio šešioliktosios naktis“.
Teko pasikeisti pavardę
1949-aisiais Charlesas persikelia gyventi į Kaliforniją, arčiau Holivudo, ir netrukus gauna pirmuosius pasiūlymus filmuotis. Vaidina gana ilgai tik epizoduose, kol jo agentas neišaiškina jam tokio nepopuliarumo priežastis. „Keisk pavardę, bičiuli, – dalykiškai pamokė savo klientą patyręs impresarijus, – kol tu vadinsies Buchinskiu, amerikiečiams būsi panašus į komunistą“.
Toks perspėjimas 1954-aisiais nuskambėjo labai laiku, nes Amerika tuo metu dar tik vadavosi nuo liūdnai pagarsėjusios „raganų medžioklės“ šoko. Paklausęs protingo patarimo ir pasivadinęs Bronsonu (sakoma, kad pažvelgęs pro studijos „Paramount“ langą ir pamatęs priešais užrašą „Bronson Avenue“). Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Vesterne „Būgnų gausmas“ (1954 m.) kritikai labiau gyrė ne pagrindinio vaidmens atlikėją Alaną Laddą, bet jo antagonistą – indėnų genties vadą, pramintą kapitonu Džeku – „išdidų, negailestingą, nuostabų kovotoją, išsaugojusį protėvių tyrumą sudėtingiausiose aplinkybėse“.
Pasiūlymų filmuotis padaugėja, bet vaidmenų galerija ne ką tepakito – kaubojai, kariškiai, indėnai, gangsteriai. Nėra reikalo vardinti visus tuos filmus, kurie, anot kritikų, dažnai neverti aktoriaus talento. O anglų recenzentas Janas Cameronas, per daug negudraudamas, pareiškia: „Bronsonui iš viso nereikia jokio talento. Turint tokį veidą, kine tiesiog negali nesisekti“.
Vaidmenys darosi vis rimtesni
Bronsoną jau įsidėmėjo ne tik masinę produkciją gaminantys amatininkai, bet ir rimti režisieriai. Naujasis jo kūrybos etapas prasidėjo 1960-aisiais, kai ekranuose pasirodė „Šaunioji septyniukė“ – klasikinis vesternas, kurio siužetą režisierius Johnas Sturgesas „pasiskolino“ iš japonų kino klasiko Akiros Kurosawos „Septynių samurajų“. Bronsonas čia vaidina vieną iš septynių narsuolių, kuriuos meksikiečių valstiečiai pasisamdo apginti savo kaimą nuo banditų. Jo Bernardas O‘Reilis – gudrus, mažakalbis, gerai valdantis ginklą – įsiminė ne mažiau už Yulo Brynnerio Krisą, kuriam margame herojų ansamblyje buvo skirta ryški solo partija.
Jau kitais metais Bronsonas suvaidino filme „Pasaulio valdovas“, sukurtame pagal du Jules‘o Verne‘o fantastinius romanus. Dramoje „Vaikis Gallahadas“ (1962 m.) jis moko boksuotis ringe patį Elvisą Presley. „Didžiajame pabėgime“ (1963 m.) – kasa požeminį tunelį amerikiečių belaisvių pabėgimui iš nacių koncentracijos stovyklos. Aktoriaus partneriais vis dažniau tampa pačios įžymiausios žvaigždės: Frankas Sinatra ir Deanas Martinas („Ketvertas iš Teksaso“, 1963 m.), Elizabeth Taylor ir Richardas Burtonas („Tilvikas“, 1965 m.), Natalie Wood ir Robertas Redfordas („Konfiskuota nuosavybė“, 1966 m.).
Išvyko užkariauti Europą
Supratęs, kad šalia pripažintų partnerių sunku prasimušti į pirmaujančių gretas Amerikoje, Bronsonas nusprendžia užkariauti Europos rinką. Prancūzijoje Alainas Delonas pasiūlo kartu suvaidinti filme „Sudie, bičiuli!“ (1968 m.). Šioje kriminalinėje dramoje du draugužiai – legionieriai Kalėdų naktį bando apiplėšti stipriai saugomą banką. Filmas Europoje sukėlė tikrą sensaciją, o Bronsoną prancūzai net ėmė lyginti su legendiniu Jeanu Gabinu. Itališkų vesternų kūrėjas Sergio Leone pakviečia Charlesą vaidinti paslaptingąjį keršytoją filme „Kartą Vakaruose“ (1969 m.).
O britas Terence‘as Youngas pasiūlo Bronsonui „Raudonojoje saulėje“ (1971 m.) įsijungti į nuožmią kovą dėl samurajų imperatoriaus kardo. Šiame iš tiesų keistokame nuotykių filme, kaip rašo vienas šmaikštuolis kritikas, „kaubojus Bronsonas suvienija jėgas su samurajumi Toshiro Mifune prieš plėšiką Alainą Deloną, o žavioji Ursula Andress niekaip negali apsispręsti, kuriam iš šių šaunuolių atiduoti pirmenybę”.
Europos publikai patiko Bronsono herojų tvirtybė ir kažkoks laukinis magnetizmas. 1971-aisiais Reuters agentūra pranešė, kad Bronsonas yra „labiausiai mėgstamas aktorius šešiasdešimtyje šalių“. Prancūzės, italės ir net japonės aktorių pavadina sekso simboliu. O Prancūzijoje jis dar nusipelnė ir „Šventosios pabaisos“ („Le Sacre Monstre“) titulo. Dabar tokia pasaulinė šlovė tiesiog įpareigojo įrodyti savo reikšmingumą ir Amerikai. Tėvynės užkariavimui teprireikė vos poros metų.
Jau pirmasis Bronsono pasirodymas JAV kine pranoko visus lūkesčius. Legendinio gangsterio Džo Valačio vaidmuo kriminalinėje dramoje „Valačio byla“ (1972 m.) ne tik suteikė Bronsonui žvaigždės statusą, bet kartu su Franciso Fordo Coppolos „Krikštatėviu“ atgaivino gangsterinio kino tradicijas ir suformavo šio žanro kanonus ateinantiems dešimtmečiams.
„Mirties troškimas“ (1974 m.) savo metu buvo labiausiai lankomas filmas pasaulyje. Žiūrovus sujaudino Bronsono suvaidintas architektas Polas Kersis, kuris nuožmioje kovoje su savo žmonos žudikais griebėsi paskutinio argumento – ginklo. Kilnaus keršto vedamas, jis susidorojo su visais niekšais, sugriovusiais laimingą šeimyninį gyvenimą, o publika solidarizavosi su tokiu ryžtingu herojumi ir sveikino narsuolio ryžtą iškuopti kruviną Manhattano purvą.
„Mirties troškimas“, susilaukęs dar keturių tęsinių, taip ir liko reikšmingiausiu Bronsono filmu Amerikoje. Vėliau aktorius tik tiražavo savo ankstesnius pasiekimus, išlaikydamas stabilų reitingą iki mirties.
Ch.Bronsonas buvo vedęs tris kartus. Su pirmąja žmona Harriet Tendler gyveno aštuoniolika metų (1949 - 1967) ir susilaukė dviejų vaikų. Dvidešimt dvejus metus (1968 -1990) truko jo santuoka su aktore Jill Ireland, mirusia nuo krūties vėžio. O trečioji Bronsono žmona Kim Weeks tapo paskutiniąja garsiausia lietuvių kilmės veiksmo herojaus drauge.
