Kiekvienas žmogus filmą mato ir supranta kitaip. Kokia yra šio filmo istorija Jūsų akimis?

– Istorija yra apie advokatą Marių, kuris išgyvena tėčio netektį, permąsto savo vertybes ir tuomet netikėtai atranda meilę, ryšį su kitu žmogumi – pabėgėliu Ali. Ši pažintis įkvepia jį gyventi kitaip. Tokia žinutė, manau, yra aktuali daugeliui šiuo metu, kadangi šie metai buvo sudėtingi ir daugelio iš mūsų gyvenimas šiek tiek sustojo, nutrūko ir turėjome laiko permąstyti savo vertybes, principus. Tame permąstymo procese, manau, svarbu nepamiršti gyvenimo džiaugsmo – meilės, mėgavimosi.

Iš kitos pusės, labiau politinės, žiniasklaidoje pabėgėliai pateikiami kaip aukos, herojai arba kartais nusikaltėliai. Manau, kad matydami tragiškiausias, sudėtingiausias istorijas atbunkame kaip skaitytojai, dėl to pradedame kategorizuoti žmones ir matome pabėgėlius kaip kažkokius „kitus“, nors iš tikrųjų tai yra tie patys žmonės, kurie atsidūrė sudėtingose situacijose. Tokia romantinės dramos forma norėjau švelniai pristatyti šį kontekstą, tarsi prijaukinti žiūrovą, suteikti žmogiškumo visiems girdėtai temai.

Dalis filmo buvo filmuojama Serbijoje, kelios scenos tikroje pabėgėlių stovykloje. Šis filmas glaudžiai susijęs su LGBT+ bendruomene. Gal galite papasakoti plačiau, kokia yra LGBT+ bendruomenės narių padėtis stovyklose?

– Krnjačoje (stovykloje), Belgrade, Serbijoje buvau tris kartus. Pirmą kartą aš atvykau vienas ir apsimečiau žurnalistu ir net pačiame filme Marius (pagrindinis filmo veikėjas) apsimeta žurnalistu. Atvykęs pakalbinau pabėgėlius, gyvenančius stovykloje, bet aš šiek tiek pajaučiau, kad man buvo parinkti tokie pavyzdiniai atvejai – pabėgėliai, kurie nori likti Serbijoje, mato ten perspektyvą ir tik laukia patvirtinimo. Bet dauguma pabėgėlių iš tiesų nenori likti Serbijoje. Ir kai jau paklausinėjau žmonių, su kuriais nebuvo derinti pokalbiai, jie kitokią istoriją atskleidė: kad vis bando sieną kirsti nelegaliai, bet juos vis grąžina, ir kad jie nori keliauti toliau, bet nelabai tai yra įmanoma, dėl to, kad Vengrija sustiprino sienų kontrolę. Net jei turi pinigų, atsiranda biurokratinės kliūtys.

Kalbant apie homofobiją – kalbėjau su LGBT pabėgėliais ne iš stovyklos, tiesiog atradęs juos per tam tikras pažintis. Susisiekėme su jais video skambučiais, tarp jų buvo ir aktorius Boodi Kabbani – siras, homoseksualus pabėgėlis, šiuo metu gyvenantis Suomijoje. Jis taip pat suvaidino filme pasakojančiame istoriją tarp suomio ir siro pabėgėlio („Akimirka nendrėse“).

Egzistuoja ta problema, kad pabėgėliai, kurie bėga nuo karo, kai jie yra homoseksualūs, biseksualūs ar transseksualūs – susiduria su dviguba diskriminacija, nes kiti pabėgėliai gali būti homofobiški ar transfobiški.

Neseniai buvo rugsėjo 1-oji, tai mes puikiai žinome, kad mokykloje irgi egzistuoja patyčios, smurtas ir tai yra problema, kurią mes vis dar bandome spręsti. Tam tikra atsakomybė krenta tiems, kurie tyčiojasi, bet didelė atsakomybė tenka pačioms institucijoms ir švietimo sistemai dėl to, kad nesudaromos sąlygos užkirsti tam kelią. Lygiai taip pat ir čia – patys pareigūnai, dirbantys pabėgėlių stovyklose, neturi ekspertinių žinių arba neturi noro adekvačiai spręsti problemų. Na, taip pat egzistuoja ir daug biurokratinių kliūčių. Lietuva – ne išimtis. Prieš metus kreipiausi į Raudonąjį Kryžių ir padėjau surinkti lėšų (5 tūkst. eurų), skirtų padėti patiems pažeidžiamiausiems pabėgėliams. Ir atsirado keletas LGBT pabėgėlių, kurie susidūrė su skirtingomis problemomis Lietuvoje. Bandžiau užtikrinti, kad būtų padėta ne tik tiems atvejams, bet kad ir ilgainiui tie klausimai būtų keliami instituciniu lygmeniu.

Aišku, reikia prisiminti, kad aš esu tik menininkas – mėgstu pasinaudoti savo viešumu ir pasakyti galbūt tai, ko kiti nedrįsta pasakyti. Aš turiu omeny ir privačius pokalbius, nes, vėlgi, organizacijos yra susaistytos mandagumu, bet aš to susaistymo neturiu. Taip pat noriu paminėti, kad kai aš rašiau scenarijų, tai kalbinau Jungtinių Tautų atstovę Belgrade ir taip pat kitų organizacijų, dirbančių su pabėgėliais atstovus ir dvi jų papasakotos istorijos atsidūrė filme. Viena – apie paauglius, kurie buvo verčiami užsiimti prostitucija ir prieš juos buvo vykdoma prievarta, o kita istorija – dviejų pabėgėlių, kurie susidūrė su smurtu dėl homofobijos. Tas istorijas aš nurašiau pažodžiui.

Filme Lietuva vaizduojama kaip saugi šalis LGBT+ bendruomenei. Tačiau su kokiais iššūkiais pati Lietuva vis dar susiduria?

– Čia toks paradoksalus filmas, nes Lietuva tampa tarsi Vakarais šiame filme. Būtent pagrindinis veikėjas, advokatas Marius, gyvena privilegijuotą gyvenimą, yra pasiturintis. Ir filmo eigoje jis galbūt pats supranta, kad tai yra tik tai jo gyvenimas, kad aplink yra daug sudėtingesnių situacijų, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tai Lietuvoje yra problemų: visų pirma, teisinės, nes nėra galimybės įteisinti vienos lyties porų partnerystės, santuokos, teisės įsivaikinti, taip pat nėra transasmenims reikalingos sveikatos apsaugos ir įstatyminės tvarkos. Galioja ir Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymas, kuris potencialiai tarsi gali cenzūruoti LGBT+ turinį. Nors, iš kitos pusės, aš pats niekada nesusidūriau su cenzūra. Šis filmas turi N-13 reitingą, todėl net įdomu, kad niekas tuo nesipiktino. Manau, dėl to, kad bijo.

Laukėt pasipiktinimo?

– Ne, nelaukiau. Aš tikrai to nesiekiu, bet man tiesiog labai juokinga, kad labai dažnai pasirenkamos cenzūros ar neapykantos taikiniai – silpnesni. Matyt, manęs prisibijo, nes kažkaip nesulaikiau pasipiktinimo. Arba homofobai politikai – nepasirenka manęs kaip taikinio. Galima manyti, jie manęs bijo. Galima taip ir parašyti.

Bendrai: trūksta tinkamo švietimo, kuris būtų paremtas mokslu. Ko Lietuvoje padaugėjo – tai įvairovės, kas yra gerai, bet to neužtenka.

Galima sakyti, kad Lietuvai reikalingas šis filmas.

– Lietuvai reikalingi teisiniai pokyčiai, filmai – nėra reikalingi apskritai. Čia yra tiesiog pramoga, kad ir kokia intelektuali ji bebūtų. Tai tėra filmas.

Ar yra filme atsispindi dar kokia nors probleminė tema, kuri nebuvo viešai akcentuota?

– Aš manau, ar bent jau tikiuosi, kad šis filmas gali veikti keliais lygmenimis. Vieni žiūrovai gali išgyventi jausmų istoriją, tokiu būdu tikimės pritraukti platesnę žiūrovų auditoriją, tačiau galima analizuoti daug ir politinių dalykų, ir kino istorijos nuorodų, tai to šiek tiek pasigendu, bet iš kitos pusės, aš suprantu, kad Lietuvoje yra labai neįprasta taip aktyviai komunikuoti apie meną, todėl kam nors gali pasirodyti, kad nėra čia taip daug į ką gilintis, bet iš tiesų – yra, tiesiog jau tai paliekame kritikams ir žiūrovams, nes mes negalime už kitus įsigilinti.

Tam tikra prasme, šį filmą galime vadinti politiniu.

– Na taip, galima taip pasakyti. Bet visi filmai yra politiniai, tiesiog manau, kad jei kažkokio filmo politika yra palaikanti vyraujančias pozicijas, tai mes dažnai nepastebime tos politikos. Kiekvieną filmą kuriant atsiranda daug politinių pasirinkimų. Čia yra gili diskusija dėl to, kad žmonės žodį „politika“ suvokia gal labiau iš korupcinės pusės. Bet politika yra visuotinis dalykas.

Kodėl buvo pasirinkta pasakoti dviejų skirtingų socialinių sluoksnių žmonių istoriją? Tai yra, pasiturinčio advokato Mariaus iš Lietuvos ir pabėgėlio siro Ali?

– Toks sprendimas buvo sąmoningas, nes norėjau kalbėti apie savo patirtį. Nors pats negyvenu taip prabangiai kaip advokatas Marius, bet vis tiek jaučiuosi esąs privilegijuotas ir nesusiduriu su diskriminacija kasdienybėje. Galiu apie tokias patirtis kalbėti autentiškai, dėl to, kad ypač Vakaruose jau labai atkreipiamas dėmesys, kad nėra gerai tarsi savintis kitų žmonių istorijų, kurios yra labai patraukiančios dėmesį. Manau, būtų labai nekorektiška iš mano pusės kalbėti pačiam neturint jokių patirčių, susijusių su pabėgėlių klausimu ir kurti, tarkim, jau dviejų pabėgėlių istoriją.

Kokią emociją ir mintį norėtumėte, kad žmonės išsineštų kartu su savimi pažiūrėję šį filmą?

– Manau, kad dabar yra tikrai labai sudėtingi laikai ir aš norėčiau, kad šis filmas tiesiog sukurtų prasmės, vilties, meilės ir romantikos pojūtį. Tikiu, kad jis tikrai gali tai padaryti tiek savo jausmais, tiek vaizdais. Norėčiau, kad skaitytojai suteiktų šansą ir negalvotų, kad juos prislėgs šis filmas, nes taip tikrai nėra.

O jeigu filmas nepatiko – kviečiu pažiūrėti dar kartą. Jei vėl nepatiko – dar kartą. Ir taip 15 kartų. Na ir tada, jei nepatiks, tai ką padarysi. Bet bent jau būsit nusipirkę 15 bilietų.